Didysis Šeštadienis, B metai
Velyknačio vigilijos skaitiniai mums pasakoja Dievo ir Dievo tautos istoriją. Evangelijos ištraukoje su Marija Magdaliete, Marija, Jokūbo motina, ir Salome atvykstame prie tuščio Jėzaus kapo. Jakopo di Čionio altoriaus paveikslo detalėje fiksuojama akimirka, kai trys moterys susitinka paslaptingus vyrus baltais drabužiais - angelus, pranešančius apie Prisikėlimą, taip kaip prieš daugelį metų jie skelbė Kristaus gimimą.
Didysis Penktadienis, B metai
Meistro iš Karlsrūjės paveiksle "Kristaus suėmimas" (apie 1450 m.) susitelkiama į pirmąsias Kančios akimirkas. Jei Nukryžiavimo momentui būdinga siaubą kelianti ramybė, tai šiame suėmimo epizode atsispindi chaosas ir nevaldomos minios, kuri sukėlė Didžiojo Penktadienio įvykius, mentalitetas. Nors paveikslas iki kraštų sklidinas figūrų, "Kristaus suėmime" galime įžiūrėti tik keletą pagrindinių veikėjų: Kristų, Petrą viršuje dešinėje ir Judą viršuje kairėje. Ketvirtu pagrindiniu veikėju tampa pati minia.
Didysis Ketvirtadienis, B metai
Tintoretas stulbinamai interpretuoja kojų plovimo sceną. Esame kviečiami į erdvią, prabangią menę su nuostabiu vaizdu. Dailininkas išveda mus iš istorinio konteksto - I a. Jeruzalės, norėdamas pavaizduoti įvykio belaikiškumą. Žaidžiant su laiku, didingame paveiksle sugretinama praeitis, dabartis ir ateitis. Esame kviečiami atidžiai sekti vaizdo pasakojimą "U" raidės forma, iš dešinės į kairę.
Viršuje dešinėje, sunkiai įžiūrima prietemoje yra netolima praeitis: Paskutinės Vakarienės scena. Pirmame plane yra dabartis - kojų plovimo momentas. Tintoretas dar kartą piešia Vakarienės stalą, kad pabrėžtų ryšį su valgymu, kurio pėdsakų dar išlikę: matyti duona ir grafinas. Taip pat dailininkas sutrumpina laiką tarp kojų plovimo Petrui (dešinėje apačioje) su to poveikiu kitiems mokiniams. Jie taip pat yra kviečiami dalyvauti rituale, o šiame paveiksle vyksta viskas iš karto.
Verbų sekmadienis, B metai
Suimant Jėzų, skaudi ir liūdna yra šventojo Petro išsižadėjimo akimirka: širdį draskanti akimirka, vis dėlto taip gerai pažįstama kiekvienam iš mūsų. Į šią akimirką mus kviečia psichologiškai stiprus Mikelandželo Karavadžo "Šventojo Petro išsižadėjimas". Matome tris veikėjus, stovinčius tamsioje naktyje: kareivį-sargybinį, tarnaitę ir patį šventąjį Petrą. Fonas subtiliu būdu padeda įsivaizduoti ir laužą, ir kiemą, kuriame vyksta veiksmas, tačiau dėmesys sutelktas į veikėjų tarpusavio sąveiką. Vaizdinis pasakojimas slenka iš kairės į dešinę. Sargybinis atsisukęs į tarnaitę, kuri įdėmiai į jį žvelgia. Jos ryškiai apšviestas veidas simbolizuoja rūsčią ir smerkiančią Petro išsižadėjimo tiesą. Sargybinio veidą gaubianti tamsa rodo, kad jis dar ne viską gerai supranta, bet lenkiasi pirmyn, kad geriau girdėtų ir atidžiai stebi Petrą. Iškelta su ištiestu pirštu ranka rodo bundantį supratimą. Sargybiniui antrinančios tarnaitės rankos kaltina aiškiau, rodo tiesiai į Petrą.
Penktas gavėnios sekmadienis, B metai
Vincentas van Gogas yra nutapęs nemažai darbų su sėjėju ir kviečių laukais. Šis paveikslas su sėjėju besileidžiančios saulės fone išsiskiria japonišku stiliumi nutapytu medžiu, kuris tarsi perpjauna vaizdą. Taip pat nepaprastai pasirinktos spalvos: auksinė saulė, žalsvas dangus, rausvi debesys, violetiniai laukai, juodai rudai mėlynas medis ir mėlynai žalia žmogaus figūra - keista spalvų paletė. Nors saulė didžiulė, galime pajusti, kad besibaigianti diena buvo šalta. Taip pat siurrealistinės spalvos - užuomina apie anapusinę tikrovę. Paveikslas žadina mintis apie mirtį ir atidavimą, nors prasmiškai sėklų bėrimas kalba apie viltį ir naujo gyvenimo laukimą.
Ketvirtas gavėnios sekmadienis, B metai
Džeimso Tiso paveikslas "Jėzaus ir Nikodemo pokalbis" priklauso garsiajai Biblijos iliustracijų serijai. Scenoje iš Evangelijos pagal Joną, kurioje Nikodemas naktį susiranda Jėzų, kad iš Jo patirtų daugiau apie Jo mokymą, dailininkas kuo atidžiau stengiasi perteikti to laikotarpio detales.
Trečias gavėnios sekmadienis, B metai
XVI a. flamandų dailininkas Kventinas Maseisas garsėjo karikatūromis, groteskiškais tapybos darbais ir satyriniais komentarais. Jo paveiksle "Jėzus išvaro prekeivius iš šventyklos" aiškiai matyti karikatūrinis stilius. Kiekvieno šio paveikslo personažo, netgi scenos viduryje nešamo avinėlio, išraiška nepakartojama. Maseisas - ne iš meilikautojų: kai kurie prekeiviai nutapyti beveik groteskiškai. Vis dėlto dailininkas rūpestingai stengiasi išlaikyti jų veidus žmogiškus, tokius, kad galėtume susitapatinti ir juose įžvelgti save.
Antras gavėnios sekmadienis, B metai
Pažvelgti į Kristaus Atsimainymą šį kartą kviečia Frančeskas Dzukarelis. Jo paveiksle "Peizažas su Kristaus Atsimainymu" yra visi pagrindiniai Evangelijos pasakojimo veikėjai: Petras, barzdotas senolis, kurio simboliniai raktai guli ant žolės priešais, Jonas, jauniausias iš apaštalų tarpo ir Jokūbas, iškėlęs į viršų rankas. Pats Kristus - spindintis debesyje, Jam iš kairės - Mozė, iš dešinės - Elijas: Įstatymo ir pranašų simboliai.
Pirmas gavėnios sekmadienis, B metai
Didingos XII a. mozaikos, puošiančios Venecijos Šv. Morkaus baziliką, dalis - ši "Jėzaus gundymo" scena. Visa mozaika puošia cilindrinį skliautą transepto kairėje. Gundymo scena yra tiesiai virš "Jėzaus žengimo į Jeruzalę" scenos.
Pelenų diena, B metai
Karlo Špicvego "Pelenų diena" įveda mus į gavėnią savistabaus pamaldumo dvasioje. Matome nusiminusį karnavalo klouną, įsitaisiusį celės kamputyje. Jo galva nuleista, rankos sukryžiuotos, veidas šešėlyje. Paprastai klounas simbolizuoja ūžavimą, satyrą, perteklių, gyvumą, papročių nepaisymą, gebėjimą juoktis iš gyvenimo. Bet čia, niūrus celės kamputyje, jis neperteikia nieko panašaus. Klounas sėdi beveik tuščiame akmeniniame, pelenų ir bergždžios dykumos spalvos kambaryje su vieninteliu vandens ąsočiu. Palikęs Užgavėnių linksmybes klounas apsistojo gavėnios paprastume.
Didysis Šeštadienis, A metai
Šventojo Klemenso bazilikos Romoje lankytojai žavisi viduramžių mozaika, kuri simbolizuoja visą išgelbėjimo istoriją su gyvybę teikiančiu kryžiumi centre. Tai vaizdinga, simbolinė kelionė, kurioje išgelbėjimo istorija skelbiama panašiai kaip Velykų nakties vigilijoje.
Didysis Penktadienis, A metai
Ticiano paveikslas "Kristus ir Gerasis Plėšikas" (apie 1566) panardina mus į nepagražintą, niūrią Didžiojo Penktadienio nuotaiką - sielvartą ir kančią. Vis dėlto ir čia įžvelgiamas vilties ženklas - tai Gerojo Plėšiko atsivertimas. Ticianas nuotaiką kuria pasitelkdamas kompoziciją ir spalvas. Paveikslas beveik monochrominis, naudojama rūdžių spalva nuo pačių tamsiausių iki šviesiausių jos atspalvių. Tai žemiška, tačiau kartu ir pralieto kraujo spalva. Ir Kristus, ir Gerasis Plėšikas nutapyti ne pačiame viduryje - pačiame viduryje dominuoja grėsmingas pilkų dūmų stulpas.
Didysis Ketvirtadienis, A metai
Bernhardo Štrigelio paveiksle "Kristus plauna mokiniams kojas" (apie 1520) pavaizduota Paskutinės Vakarienės scena. Matome Kristų ir apaštalus, susirinkusius aplink stalą, padengtą Velykų vakarienei - kepto ėriuko ir karčių žolelių likučiai byloja, kad jie šventė atminimo dieną, kaip įsakyta Pradžios knygoje. Nedidelė patalpa kuria artumo atmosferą, žmonės susėdę glaudžiai, vienas prie kito. Duonos gabalėliai, nedidelės lėkštės, peiliai ir taurė ant stalo netvarkingai išsimėtę - kaip liudijimas, kad susirinkusieji mėgaujasi maistu. Trupiniai - žmogaus prisilietimo ženklas - rodo aiškų susirinkusiųjų įsitraukimą ir dalyvavimą veiksme.
Verbų sekmadienis, A metai
Verbų sekmadienis kupinas stiprių išgyvenimų: emocijos svyruoja nuo džiaugsmo iki sielvarto. Džoto "Žengimas į Jeruzalę" - viena Arenos arba Skrovenji koplyčios (it. Cappella degli Scrovegni) Padujoje freskų (apie 1303-1305). Joje vaizduojama garbinimo scena. Vis dėlto, kaip dailininkui būdinga, Džotas, peržengdamas bizantiškojo stiliaus ribas, piešia tikrą ir gyvą vaizdą. Matome šlovinimą, tačiau tokį, kuriam negalime atsiduoti visiškai; šioje scenoje apstu prieštaravimų.
Penktas gavėnios sekmadienis, A metai
Vengrų dailininko Janoso Vaszary‘io paveiksle "Lozoriaus prikėlimas" esame kviečiami į sceną, kurioje gyvybei grasina mirtis. Sukrečiamai šiame 1912 metais sukurtame paveiksle kertasi stiliai: žmonių figūros tapytos laikantis bizantiškųjų ikonų tradicijos, o fonas, spalva ir išraiška - labiau šiuolaikiški. Atrodytų, dabar, prieš mūsų akis, atskleidžiama ir gerbiama tradicija, panašiai kaip Evangelijos žinia prisotina, pripildo šią, dabar išgyvenamą dieną.
Ketvirtas gavėnios sekmadienis, A metai
Ketvirto gavėnios sekmadienio pirmajame skaitinyje girdime: "Juk Dievas ne taip mato, kaip žmogus." (1 Sam 16, 7b) Evangelija pasakoja apie tai, kaip Kristus išgydo nuo gimimo aklą žmogų. El Grekas du kartus tapė šią istoriją. Čia matome pirmąją versiją. Paveiksle "Kristus išgydo neregį" (apie 1567) ne vien pasakojama istorija: kartu ryškėja besiskleidžianti menininko vaizduotė. Žvelgdami į šį ankstyvąjį tapybos darbą galime pastebėti, kaip El Grekas mokosi regėti dailininko akimis: vaizduoja perspektyvą, judančius kūnus įvairiausiais kampais. Kaip aklasis mokosi regėti, taip El Grekas pamažu įgyja unikalų braižą.
Trečias gavėnios sekmadienis, A metai
Bizantiškosios ikonos yra regimi nematomo simboliai - jos atvaizdais išreiškia dvasinę realybę, kuri yra neišsakoma žodžiais ir nepasiekiama mūsų racionaliam protui. Auksinis fonas kalba apie dievišką tiesą. Ramūs, simetriški veidai kviečia į dangišką tvarką. Tvyranti ramybė pranoksta bet kokį supratimą. Prie ikonos sulėtiname, netikėtai susidūrę su Dievo buvimu.
Antras gavėnios sekmadienis, A metai
Rafaelio "Atsimainymas" (1518-1520) - tai dailininko pasakojimas apie apsireiškimą, tikėjimą ir gydymą. Atsimainymo ant Taboro kalno akimirkos šviesa užlieja paveikslo apačioje nutapytą sceną - istorija apie demono apsėsto berniuko gydymą Evangelijoje pagal Matą pasakojama iš karto po Jėzaus atsimainymo. Jėzus dangiškoje šviesoje, skaistaus debesies apsuptas, su Moze ir Eliju greta, yra paveikslo viršūnė. Apačioje matome apaštalus, o dar toliau matome kitus, atėjusius kartu su lunatiku berniuku ir jo šeima. Iš viršaus žemyn spalvos nuo šalto dangiško švytėjimo pereina į šiltus, žemiškus tonus.
Pirmas gavėnios sekmadienis, A metai
Pirmasis šio sekmadienio skaitinys kviečia mus į pačią pradžią - žmonių, vyro ir moters, sukūrimą ir jų nuopuolį pasidavus angies gundymams. Ivano Kramskojaus paveiksle "Kristus dykumoje" Jėzus sugrąžinamas į tą pačią pradžią: prieš viešąją tarnystę susigrumti su Jam skirtais gundymais.
Pelenų diena, A metai
Kartais, kai susiduria dvasiška ir pasaulietiška, galime įžvelgti besidarbuojančią Dievo ranką. Tokį kontrastų susidūrimą XVI a. olandų gyvenvietėje ir stebime Piterio Breigelio Vyresniojo "Kovoje tarp karnavalo ir gavėnios".