Didysis Šeštadienis, A metai
Šventojo Klemenso bazilikos Romoje lankytojai žavisi viduramžių mozaika, kuri simbolizuoja visą išgelbėjimo istoriją su gyvybę teikiančiu kryžiumi centre. Tai vaizdinga, simbolinė kelionė, kurioje išgelbėjimo istorija skelbiama panašiai kaip Velykų nakties vigilijoje.
Didysis Penktadienis, A metai
Ticiano paveikslas "Kristus ir Gerasis Plėšikas" (apie 1566) panardina mus į nepagražintą, niūrią Didžiojo Penktadienio nuotaiką - sielvartą ir kančią. Vis dėlto ir čia įžvelgiamas vilties ženklas - tai Gerojo Plėšiko atsivertimas. Ticianas nuotaiką kuria pasitelkdamas kompoziciją ir spalvas. Paveikslas beveik monochrominis, naudojama rūdžių spalva nuo pačių tamsiausių iki šviesiausių jos atspalvių. Tai žemiška, tačiau kartu ir pralieto kraujo spalva. Ir Kristus, ir Gerasis Plėšikas nutapyti ne pačiame viduryje - pačiame viduryje dominuoja grėsmingas pilkų dūmų stulpas.
Didysis Ketvirtadienis, A metai
Bernhardo Štrigelio paveiksle "Kristus plauna mokiniams kojas" (apie 1520) pavaizduota Paskutinės Vakarienės scena. Matome Kristų ir apaštalus, susirinkusius aplink stalą, padengtą Velykų vakarienei - kepto ėriuko ir karčių žolelių likučiai byloja, kad jie šventė atminimo dieną, kaip įsakyta Pradžios knygoje. Nedidelė patalpa kuria artumo atmosferą, žmonės susėdę glaudžiai, vienas prie kito. Duonos gabalėliai, nedidelės lėkštės, peiliai ir taurė ant stalo netvarkingai išsimėtę - kaip liudijimas, kad susirinkusieji mėgaujasi maistu. Trupiniai - žmogaus prisilietimo ženklas - rodo aiškų susirinkusiųjų įsitraukimą ir dalyvavimą veiksme.
Verbų sekmadienis, A metai
Verbų sekmadienis kupinas stiprių išgyvenimų: emocijos svyruoja nuo džiaugsmo iki sielvarto. Džoto "Žengimas į Jeruzalę" - viena Arenos arba Skrovenji koplyčios (it. Cappella degli Scrovegni) Padujoje freskų (apie 1303-1305). Joje vaizduojama garbinimo scena. Vis dėlto, kaip dailininkui būdinga, Džotas, peržengdamas bizantiškojo stiliaus ribas, piešia tikrą ir gyvą vaizdą. Matome šlovinimą, tačiau tokį, kuriam negalime atsiduoti visiškai; šioje scenoje apstu prieštaravimų.
Penktas gavėnios sekmadienis, A metai
Vengrų dailininko Janoso Vaszary‘io paveiksle "Lozoriaus prikėlimas" esame kviečiami į sceną, kurioje gyvybei grasina mirtis. Sukrečiamai šiame 1912 metais sukurtame paveiksle kertasi stiliai: žmonių figūros tapytos laikantis bizantiškųjų ikonų tradicijos, o fonas, spalva ir išraiška - labiau šiuolaikiški. Atrodytų, dabar, prieš mūsų akis, atskleidžiama ir gerbiama tradicija, panašiai kaip Evangelijos žinia prisotina, pripildo šią, dabar išgyvenamą dieną.
Ketvirtas gavėnios sekmadienis, A metai
Ketvirto gavėnios sekmadienio pirmajame skaitinyje girdime: "Juk Dievas ne taip mato, kaip žmogus." (1 Sam 16, 7b) Evangelija pasakoja apie tai, kaip Kristus išgydo nuo gimimo aklą žmogų. El Grekas du kartus tapė šią istoriją. Čia matome pirmąją versiją. Paveiksle "Kristus išgydo neregį" (apie 1567) ne vien pasakojama istorija: kartu ryškėja besiskleidžianti menininko vaizduotė. Žvelgdami į šį ankstyvąjį tapybos darbą galime pastebėti, kaip El Grekas mokosi regėti dailininko akimis: vaizduoja perspektyvą, judančius kūnus įvairiausiais kampais. Kaip aklasis mokosi regėti, taip El Grekas pamažu įgyja unikalų braižą.
Trečias gavėnios sekmadienis, A metai
Bizantiškosios ikonos yra regimi nematomo simboliai - jos atvaizdais išreiškia dvasinę realybę, kuri yra neišsakoma žodžiais ir nepasiekiama mūsų racionaliam protui. Auksinis fonas kalba apie dievišką tiesą. Ramūs, simetriški veidai kviečia į dangišką tvarką. Tvyranti ramybė pranoksta bet kokį supratimą. Prie ikonos sulėtiname, netikėtai susidūrę su Dievo buvimu.
Antras gavėnios sekmadienis, A metai
Rafaelio "Atsimainymas" (1518-1520) - tai dailininko pasakojimas apie apsireiškimą, tikėjimą ir gydymą. Atsimainymo ant Taboro kalno akimirkos šviesa užlieja paveikslo apačioje nutapytą sceną - istorija apie demono apsėsto berniuko gydymą Evangelijoje pagal Matą pasakojama iš karto po Jėzaus atsimainymo. Jėzus dangiškoje šviesoje, skaistaus debesies apsuptas, su Moze ir Eliju greta, yra paveikslo viršūnė. Apačioje matome apaštalus, o dar toliau matome kitus, atėjusius kartu su lunatiku berniuku ir jo šeima. Iš viršaus žemyn spalvos nuo šalto dangiško švytėjimo pereina į šiltus, žemiškus tonus.
Pirmas gavėnios sekmadienis, A metai
Pirmasis šio sekmadienio skaitinys kviečia mus į pačią pradžią - žmonių, vyro ir moters, sukūrimą ir jų nuopuolį pasidavus angies gundymams. Ivano Kramskojaus paveiksle "Kristus dykumoje" Jėzus sugrąžinamas į tą pačią pradžią: prieš viešąją tarnystę susigrumti su Jam skirtais gundymais.
Pelenų diena, A metai
Kartais, kai susiduria dvasiška ir pasaulietiška, galime įžvelgti besidarbuojančią Dievo ranką. Tokį kontrastų susidūrimą XVI a. olandų gyvenvietėje ir stebime Piterio Breigelio Vyresniojo "Kovoje tarp karnavalo ir gavėnios".
Didysis Šeštadienis, C metai
Matome nežinomo XIV a. armėnų rankraščio iliustraciją, kurioje nupieštos moterys prie kapo ir Jėzus, nusileidęs į pragarus. Abi scenos pavaizduotos viename lape norint parodyti Didžiojo Šeštadienio įvykių ir biblinį, ir Bažnyčios Tradicijos pagrindą.
Didysis Penktadienis, C metai
Andrėjo Matenjos "Kristaus apraudojimas" (1475-1478) kviečia mus kontempliuoti nualintą Kristaus kūną, kuris netrukus bus guldomas į kapą. Stovime prie Jo kojų. Stiprus potyris. Iš arti matome žaizdas Kristaus delnuose ir pėdose, bet jos neatrodo bauginamai, nėra krauju aptekusios, kraują stingdančios. Sakytum, ir žaizdose juntamas visiškas išsekimas, visiškas išsieikvojimas, kurį įžvelgiame Jėzaus veide. Aiškiai suvokiame, kad Jis mums atidavė visa, ką turėjo. Visą save.
Didysis Ketvirtadienis, C metai
Bizantinėje Venecijos šventojo Morkaus bazilikos XIII a. mozaikoje pavaizduotas Kristus, plaunantis mokiniams kojas. Aukso fone, šie dviem eilėmis susėdę aplink tvirtą, masyvų stalą. Mokinių pirmoje eilėje veidai pasižymi tam tikru individualumu, tų, kurie gale - jie daugmaž vienodi. Galime atpažinti arčiausiai Jėzaus sėdintį Petrą: jo pėda įmerkta į vandens dubenį. Taip pat galime spėti, kad antroje eilėje, toliausiai nuo Jėzaus sėdi Judas: šio apaštalo veido profilis pavaizduotas ne visas, o jo aureolė staiga nutrūksta sulig stalo kraštu.
Verbų sekmadienis, C metai
Į Didžiąją savaitę mus lydi Vilhelmo Morgnerio "Kristaus įžengimas į Jeruzalę" - ekspresionistinė Evangelijos scenos interpretacija. Ekspresionizme svarbu nuotaika ir asmeninės perspektyvos perteikimas spalvomis bei formomis; todėl šitas paveikslas - labiau meditacija nei naratyvinis Evangelijos įvykių pasakojimas.
Penktas gavėnios sekmadienis, C metai
Palmos Vyresniojo "Kristus ir svetimautoja" kviečia mus kartu su fariziejais paklausyti, kaip Jėzus teis svetimaujant užkluptą moterį. Dailininkas ragina mus prieiti labai arti Kristaus, moters ir trijų fariziejų - toks artumas neišvengiamai kviečia tirti sąžinę. Tiesus Kristaus žvilgsnis į mus, žiūrovus, sustiprina šį artumo jausmą ir reikalauja pažvelgti į save.
Ketvirtas gavėnios sekmadienis, C metai
Rembranto paveikslas "Sūnaus palaidūno sugrįžimas" turbūt yra garsiausias ir žinomiausiais meno kūrinys, vaizduojantis palyginimą apie sūnų palaidūną, kitaip dar - palyginimą apie atleidžiantį tėvą iš Evangelijos pagal Luką. Dailininko gyvenimo pabaigoje tapytame paveiksle ryškus gilus žmogiškas suvokimas ir dvasinė branda. Kūrinys nebyliai kviečia į kontempliaciją.
Trečias gavėnios sekmadienis, C metai
Dailininkas Aleksejus Pismenyj "Palyginimą apie nevaisingą figmedį" piešia šiuolaikiniu stiliumi, sekdamas ortodoksų ikonografija. Paveiksle vaizduojamos trys susijusios scenos, aprašytos Evangelijos pagal Luką 13 skyriuje. Pasakojimas prasideda viršutiniame kairiajame kampe, kur Pilotas stebi egzekuciją. Keliaudami dešinėn regime prie Siloamo tvenkinio griūvančio bokšto aukas. Kaip tradicinėse ikonose, abi fono scenos yra simbolinės - jos tik pateikia pakankamai detalių, kad prisimintume Luko papasakotą istoriją.
Antras gavėnios sekmadienis, C metai
Lorenco Loto "Kristaus Atsimainymas" yra centrinis trijų dalių altoriaus paveikslas Santa Maria di Castelnuovobažnyčioje Rekanatyje. Kūrinyje ryški didžiųjų renesanso tapytojų įtaka ir savotiškai užfiksuotas Loto kaip menininko virsmas. Galima įžvelgti renesanso menui būdingas proporcijas ir pusiausvyrą, kurie vėliau užleis vietą manierizmo įmantrumui, pabrėžtinumui, neramioms spalvoms ir įtampai. Šis dailininko virsmas savotiškai atliepia pasakojimui apie Atsimainymą - dangiškos tvarkos ir ramybės akimirką netrukus pakeis įtampa ir neramumai, Kančia, kuri ateis, kai Kristus su mokiniais nusileis nuo kalno viršūnės.
Pirmas gavėnios sekmadienis, C metai
Ši Kristaus gundymo scena - iš "Puikiosios Berio hercogo valandų knygos". Tai XV a. asmeninė, brolių Limburgų iliustruota, biblinių skaitinių knyga, kurioje pateikiami apmąstymai pagal paros metą, taip pat skirti liturginio kalendoriaus šventėms ir laikams. Kaip matyti iš lotyniško teksto apačioje, šis piešinys iliustruoja Pirmojo gavėnios sekmadienio Evangeliją.
Pelenų diena, C metai
Džono Kromo paveiksle "Galinga audra Jarmute Pelenų dieną" pasakojama istorija kviečia mus į gavėnios laiką vaizdinga romantizmo kalba. Šiame tapybos stiliuje stiprios emocijos dažnai perteikiamos per gamtos galią ir didingumą. Dailininkas Kromas dažniausiai tapė jūrines ir pakrantės scenas, tad ir čia vaizduojami sūkuringi debesys ir bangos, užgriuvusios Jarmuto krantą.