Didysis Šeštadienis, C metai
Matome nežinomo XIV a. armėnų rankraščio iliustraciją, kurioje nupieštos moterys prie kapo ir Jėzus, nusileidęs į pragarus. Abi scenos pavaizduotos viename lape norint parodyti Didžiojo Šeštadienio įvykių ir biblinį, ir Bažnyčios Tradicijos pagrindą.
Didysis Penktadienis, C metai
Andrėjo Matenjos "Kristaus apraudojimas" (1475-1478) kviečia mus kontempliuoti nualintą Kristaus kūną, kuris netrukus bus guldomas į kapą. Stovime prie Jo kojų. Stiprus potyris. Iš arti matome žaizdas Kristaus delnuose ir pėdose, bet jos neatrodo bauginamai, nėra krauju aptekusios, kraują stingdančios. Sakytum, ir žaizdose juntamas visiškas išsekimas, visiškas išsieikvojimas, kurį įžvelgiame Jėzaus veide. Aiškiai suvokiame, kad Jis mums atidavė visa, ką turėjo. Visą save.
Didysis Ketvirtadienis, C metai
Bizantinėje Venecijos šventojo Morkaus bazilikos XIII a. mozaikoje pavaizduotas Kristus, plaunantis mokiniams kojas. Aukso fone, šie dviem eilėmis susėdę aplink tvirtą, masyvų stalą. Mokinių pirmoje eilėje veidai pasižymi tam tikru individualumu, tų, kurie gale - jie daugmaž vienodi. Galime atpažinti arčiausiai Jėzaus sėdintį Petrą: jo pėda įmerkta į vandens dubenį. Taip pat galime spėti, kad antroje eilėje, toliausiai nuo Jėzaus sėdi Judas: šio apaštalo veido profilis pavaizduotas ne visas, o jo aureolė staiga nutrūksta sulig stalo kraštu.
Verbų sekmadienis, C metai
Į Didžiąją savaitę mus lydi Vilhelmo Morgnerio "Kristaus įžengimas į Jeruzalę" - ekspresionistinė Evangelijos scenos interpretacija. Ekspresionizme svarbu nuotaika ir asmeninės perspektyvos perteikimas spalvomis bei formomis; todėl šitas paveikslas - labiau meditacija nei naratyvinis Evangelijos įvykių pasakojimas.
Penktas gavėnios sekmadienis, C metai
Palmos Vyresniojo "Kristus ir svetimautoja" kviečia mus kartu su fariziejais paklausyti, kaip Jėzus teis svetimaujant užkluptą moterį. Dailininkas ragina mus prieiti labai arti Kristaus, moters ir trijų fariziejų - toks artumas neišvengiamai kviečia tirti sąžinę. Tiesus Kristaus žvilgsnis į mus, žiūrovus, sustiprina šį artumo jausmą ir reikalauja pažvelgti į save.
Ketvirtas gavėnios sekmadienis, C metai
Rembranto paveikslas "Sūnaus palaidūno sugrįžimas" turbūt yra garsiausias ir žinomiausiais meno kūrinys, vaizduojantis palyginimą apie sūnų palaidūną, kitaip dar - palyginimą apie atleidžiantį tėvą iš Evangelijos pagal Luką. Dailininko gyvenimo pabaigoje tapytame paveiksle ryškus gilus žmogiškas suvokimas ir dvasinė branda. Kūrinys nebyliai kviečia į kontempliaciją.
Trečias gavėnios sekmadienis, C metai
Dailininkas Aleksejus Pismenyj "Palyginimą apie nevaisingą figmedį" piešia šiuolaikiniu stiliumi, sekdamas ortodoksų ikonografija. Paveiksle vaizduojamos trys susijusios scenos, aprašytos Evangelijos pagal Luką 13 skyriuje. Pasakojimas prasideda viršutiniame kairiajame kampe, kur Pilotas stebi egzekuciją. Keliaudami dešinėn regime prie Siloamo tvenkinio griūvančio bokšto aukas. Kaip tradicinėse ikonose, abi fono scenos yra simbolinės - jos tik pateikia pakankamai detalių, kad prisimintume Luko papasakotą istoriją.
Antras gavėnios sekmadienis, C metai
Lorenco Loto "Kristaus Atsimainymas" yra centrinis trijų dalių altoriaus paveikslas Santa Maria di Castelnuovobažnyčioje Rekanatyje. Kūrinyje ryški didžiųjų renesanso tapytojų įtaka ir savotiškai užfiksuotas Loto kaip menininko virsmas. Galima įžvelgti renesanso menui būdingas proporcijas ir pusiausvyrą, kurie vėliau užleis vietą manierizmo įmantrumui, pabrėžtinumui, neramioms spalvoms ir įtampai. Šis dailininko virsmas savotiškai atliepia pasakojimui apie Atsimainymą - dangiškos tvarkos ir ramybės akimirką netrukus pakeis įtampa ir neramumai, Kančia, kuri ateis, kai Kristus su mokiniais nusileis nuo kalno viršūnės.
Pirmas gavėnios sekmadienis, C metai
Ši Kristaus gundymo scena - iš "Puikiosios Berio hercogo valandų knygos". Tai XV a. asmeninė, brolių Limburgų iliustruota, biblinių skaitinių knyga, kurioje pateikiami apmąstymai pagal paros metą, taip pat skirti liturginio kalendoriaus šventėms ir laikams. Kaip matyti iš lotyniško teksto apačioje, šis piešinys iliustruoja Pirmojo gavėnios sekmadienio Evangeliją.
Pelenų diena, C metai
Džono Kromo paveiksle "Galinga audra Jarmute Pelenų dieną" pasakojama istorija kviečia mus į gavėnios laiką vaizdinga romantizmo kalba. Šiame tapybos stiliuje stiprios emocijos dažnai perteikiamos per gamtos galią ir didingumą. Dailininkas Kromas dažniausiai tapė jūrines ir pakrantės scenas, tad ir čia vaizduojami sūkuringi debesys ir bangos, užgriuvusios Jarmuto krantą.