Didysis Penktadienis, A metai

Ticiano paveikslas "Kristus ir Gerasis Plėšikas" (apie 1566) panardina mus į nepagražintą, niūrią Didžiojo Penktadienio nuotaiką - sielvartą ir kančią. Vis dėlto ir čia įžvelgiamas vilties ženklas - tai Gerojo Plėšiko atsivertimas. Ticianas nuotaiką kuria pasitelkdamas kompoziciją ir spalvas. Paveikslas beveik monochrominis, naudojama rūdžių spalva nuo pačių tamsiausių iki šviesiausių jos atspalvių. Tai žemiška, tačiau kartu ir pralieto kraujo spalva. Ir Kristus, ir Gerasis Plėšikas nutapyti ne pačiame viduryje - pačiame viduryje dominuoja grėsmingas pilkų dūmų stulpas.

Dešiniau mirštančio Jėzaus kūnas švyti, tačiau galva išsekime nusvirusi. Šitaip priešpastatoma mirtis ir gyvenimas, šviesa ir tamsa. Dešinėje, šešėliuose - dėl atsivertimo pagyvėjęs Gerasis Plėšikas, kuriam paskutinės akimirkos tapo pačios svarbiausios gyvenime. Jo šešėliuose skendintis kūnas blausiai atspindi Kristaus šviesą, tačiau akys spindi iš vidaus - vaiski baltuma, skrodžianti rūdžių spalvos tamsą.

Ticiano nutapyti kūnai kalbasi. Po kelių kančios valandų Kristus nebejuda, kūnu perteikdamas: "Atlikta", bet kartu tvirtumą bei patikinimą Gerajam Plėšikui. Gerasis Plėšikas patiria atsivertimą, jis visa krūtine ir veidu gręžiasi pirmyn, link Kristaus - šitaip kūnu rodo, jog keičiasi, į Kristų krypsta jo protas ir širdis. Virsmą perduoda ir plėšiko rankos - kairioji kybo sugniaužta pilkuose dūmuose, o dešinioji gyvai pakelta, siekia dangop - tarsi atsakas tikėjimu į meilingą Dievo kvietimą.

Suprasti Gerojo Plėšiko atsivertimą mums padeda Izaijo aprašytas kenčiantis tarnas. Žmogus, kurio nuodėmė atveda jį į mirties bausmę, sužino, kad priimti laisvę, viltį ir pažadą Kristuje galima netgi paskutinę akimirką. Žvelgdamas į Kristų žmogus praregi ir supranta, kad tai jo negalias Kristus prisiėmė, kenčia už jo kaltes; jis patiria, kad Viešpats prikaltas už jo nusižengimus, baudžiamas už jo nuodėmes. Nusidėjėlis žino, kad tų naštų paėmimas yra neįkainojama laisvės, naujo gyvenimo ir galimybių dovana. Todėl Gerasis Plėšikas džiūgauja ir laukia tikros laisvės, nors jo kūnas pririštas prie kryžiaus. Didįjį Penktadienį eidami pagerbti Šventojo Kryžiaus, atpažinkime, kuriose gyvenimo srityse stingame ir trokštame laisvės, vilties, galimybės.

Parengta pagal Loyola Press