Katalikiškos laidotuvės

• Mirusiojo kūnui tinka parodyti pagarbą, tačiau tuščias iškilmingumas yra nereikalingas. Svarbūs laidotuvių momentai – maldingas budėjimas prie mirusiojo, jo išlydėjimas iš šarvojimo vietos ir palydėjimas į kapines bei atsisveikinimas su mirusiuoju. Tačiau svarbiausia yra dalyvauti šv. Mišiose, kurios aukojamos už mirusįjį.
• Šv. Mišių auka, artimųjų malda, Išpažintis ir šv. Komunija mirusiojo intencija yra kilniausia dovana ir pagalba mirusiajam. Todėl šv. Mišiose už mirusįjį, kurios paprastai aukojamos laidotuvių dieną, kviečiami dalyvauti ir drauge melstis visi artimieji. Taip pat praėjus nuo mirties trisdešimčiai dienų, pusei metų ir metams derėtų mirusiojo intencija dalyvauti šv. Mišiose. Laidotuvių dalyviai, ypatingai artimieji ir šeimos nariai, per Komuniją priimdami Kristaus Kūną, mokosi gyventi vienybėje su tuo, kuris “užmigo Viešpatyje”. Tikroji pagarba mirusiajam parodoma būtent einant Išpažinties ir šv. Komunijos.
• Laidotuvių procesijoje iš šarvojimo vietos į kapus visuomet pirmas eina žmogus, nešantis kryžių (jeigu yra, šalia jo nešama mirusiojo nuotrauka / portretas), o paskui kryžių su gėlėmis po du ar tris rikiuojasi laidotuvių procesijos dalyviai, tada maldingoje kelionėje einama iki kapo duobės. Jeigu nuo šarvojimo vietos iki kapų yra didesnis atstumas, procesijos dalyviams derėtų padaryti “gėlių taką”. Juo mirusysis būtų nuneštas iki automobilio, kuriuo mirusysis bus vežamas į kapines. Kapuose vėl reikėtų visiems rikiuotis paskui kryžių eisenai iki kapo duobės.
• Kryžių nešti turėtų būti parinktas pats garbingiausias žmogus, o nuotrauką / portretą turėtų nešti giminaitis ar šeimos narys. Tai būtų ypatingos pagarbos ženklas mirusiajam, palydint jį į paskutinę kelionę. Taip pat, jei galimybės leidžia, artimiesiems procesijoje į kapus tiktų neštis degančias žvakes. Visiems laidotuvių dalyviams reikėtų laikytis pagarbios, jautrios tylos. Laidotuvių apeigos tęsiamos kapinėse, todėl ypač ten privalu laikytis rimties ir susilaikyti nuo nereikalingų pokalbių (kapo duobės gylio, žemės ar parinktos vietos aptarinėjimo ir t. t.) ir ypatingai – nuo juokų.
• Gatvėje sutikus laidotuvių procesiją, derėtų sustoti, persižegnoti ar bent mintyse sukalbėti “Amžinąjį atilsį…” už mirusįjį. Visiškai nesvarbu, kad jis nepažįstamas.
• Giesmės, kurios giedamos prie mirusiojo šarvojimo vietoje, procesijoje ir kapinėse, turėtų žadinti amžinojo gyvenimo viltį (giesmininkų pareiga melstis). Kunigui baigus maldas prie kapo duobės, mirusiojo artimiesiems tiktų į kapo duobę įberti žiupsnelį žemių.
• Gedulingi pietūs nėra bažnytinių laidotuvių apeigų dalis: tai tradicinis artimųjų susibūrimas, kurio tikslas – prisiminti mirusį žmogų. Čia taip pat yra svarbi rimtis ir pagarba mirusiajam, todėl alkoholinių gėrimų vartojimas bei gedulingų pietų pavertimas išgertuvėmis būtų akivaizdi nepagarba mirusiajam ir prasilenktų su krikščioniškąja morale.
• Netinka primesti bažnytinių laidotuvių tiems, kurie patys jų nenorėjo arba gyveno ir mirė nekatalikiškai. Pagal bažnytines apeigas nelaidojami tie asmenys, kurie būdami gyvi viešai reiškė priešiškumą Bažnyčiai ir iki mirties neparodė jokio atgailos ženklo. Savižudžiai, iki pasikėsinimo į savo gyvybę viešai kėlę papiktinimą ir nerodę jokių atgailos ženklų, katalikiškai nelaidojami.
• Krikščionių pareiga yra rūpintis mirusiųjų kapais. Didele nepagarba mirusiajam tampa nesutvarkytas kapas, kai laidotuvių dieną ant kapo palikti vainikai ir gėlės virsta šiukšlių krūva. Lankant arba tvarkant artimųjų kapus, visada verta prisiminti svarbiausią krikščionišką pareigą – melstis už mirusius.