Architektūra

Neobarokinė su klasicizmo elementais mūrinė Šv. Onos bažnyčia pagal architekto V. Michnevičiaus projektą perstatyta 1931 metais. Bažnyčia lotyniško kryžiaus plano, bazilikinė, dvibokštė, su presbiterija ir pusapskrite abside.

Pagrindinis bažnyčios fasadas, orientuotas į pietų pusę, iškyla ant aukšto įspūdingo tašyto granito cokolio. Fasadas griežtų neobarokinių ir neoklasikinių formų, kompozicija simetriška, harmoningų ir darnių proporcijų. Jo plokštumą skaido du dorėniniai piliastrai, o kampus remia lizenos, dekoruotos horizontaliais grioveliais. Tarp dviejų fasado bokštų kyla trikampis frontonas. Jo timpanas paprastas, lygus, visiškai nedekoruotas, centre įkomponuotas tik nedidelis apskritas langas. Frontono viršūnę puošia ir galutinai centrinę bažnyčios ašį užbaigia kaltinis kryžius.

Du aukšti bokštai šiek tiek atitraukti nuo pagrindinės fasado dalies ir yra gana toli vienas nuo kito, todėl fasadas neatrodo neproporcingai ištįsęs. Centrinę pastato ašį pabrėžia aprėmintos, medinės, stačiakampės, rudai dažytos dvivėrės durys, kurias vainikuoja nedekoruotas pusapskritimis sandrikas. Įėjimas išdidintas, išryškinta jo vertikali ašis, kaip būdinga barokui, virš jo įkomponuotas aukštas plytų juosta įrėmintas segmentinis langas. Be šio pagrindinio įėjimo yra dar keturi – rytų ir vakarų pusėje bei per zakristijos priestatų įėjimus. Šie įėjimai paprasti, tik su iškiliais plytų apvadais. Prie visų įėjimų įrengti laipteliai.

Bažnyčiai barokinį siluetą suteikia aukšti, su pastato tūriu harmoningai derantys keturkampiai bokštai. Į keturis nevienodo aukščio ir pločio tarpsnius bokštai suskaidyti horizontaliais karnizais: tai ypač būdinga klasicizmo epochai. Kylant aukštyn tarpsniai tolygiai siaurėja: taip sudaromas grakštumo įspūdis. Apatiniai bokštų tarpsniai yra neatskiriama fasado sienos dalis ir žymi trinavės bažnyčios šonines navas. Antrajame tarpsnyje bokštai atsiskiria nuo fasado plokštumos, bet optiškai juos dar jungia viduryje iškilęs frontonas. Viršutiniai tarpsniai visiškai atitrūksta nuo viso korpuso tūrio. Bokštų sienų vidurio liniją išryškina įvairaus pavidalo langai. Pirmąjį tarpsnį skaido arkinė niša, kurios viršutinę dalį pabrėžia archivoltas, su virš jos įkomponuotu apskritimo formos langu, antrąjį pagyvina nedideli poriniai arkiniai langai, trečiajame tarpsnyje – dideli vertikaliai ištįsę pusapskritės arkos formos langai su dekoratyvine baliustrada, ketvirtajame – pusapskritės arkos formos atvirasis langas. Ketvirtajame tarpsnyje yra balkonėlis, kurį visą juosia baliustrada. Dviejų viršutinių tarpsnių kampus remia dorėniniai piliastrai. Bokštų viršūnės vainikuotos barokiniais, žemo silueto aštuoniakampiais šalmais, kurie užsibaigia vienodais ažūriniais kaltiniais kryžiais, kurių kryžmų vidinėje erdvėje vyrauja geometrinis apskritimo ornamentas paįvairintas saulės spindulių motyvu. Vienas iš Vievio bažnyčios varpų išlietas 1937 m. Kaune veikusioje Juozo Masalco (Masalcevo) varpų liejykloje bei tituluotas šv. Juozapo vardu. Dar vienas nedidelis bokštelis su varpeliu ir kryželiu iškilęs stogo dalyje virš presbiterijos.

Abu šoniniai bažnyčios fasadai vienodi. Juos skaido du tarpsniai. Šonines navas skaido dekoratyviniai dorėniškieji piliastrai, tarp kurių įkomponuoti pusapskritės arkos formos langai, išdėstyti šoninių fasadų pirmajame tarpsnyje. Piliastrų apačias puošia tašyto granito dekoratyviniai elementai, panašūs į bokštelius. Viduriniosios navos sienas (antrajame tarpsnyje) skaido lizenos, tarp kurių yra segmentiniai langai. Šalia transeptų fasadų šoninių ir vidurinės navos sienose įkomponuoti apskritimo formos langeliai. Visus šoninių fasadų langus rėmina iškilūs plytų apvadai. Dar vienas segmentinis – vitražinis langas yra apsidės vidurinėje dalyje, o du stačiakampiai su grotomis – už jos pristatytoje žemesnėje zakristijoje. Zakristijai iš šonų išsikiša žemi įėjimų priestatai, abipus jų durų yra nedideli apvalūs langai. Transepto fasadai vienodi ir labai panašūs į pagrindinį fasadą, tik vietoj durų po segmentiniu langu įkomponuota keturkampė niša. Centrinė nava ir transeptas dengti dvišlaičiu stogu, šoninių navų stogeliai yra vienšlaičiai. Apsidės fasadas, kaip ir zakristijos įėjimų priestatai, užbaigti pusiniu kūginiu stogu, pati zakristija dengta keturšlaičiu stogu.

Visam statiniui būdinga pusiausvyra, monumentalumas. Jis yra ganėtinai paprastas, santūrių puošybinių elementų, be baroko stiliui būdingo pompastiškumo, nes jo formas yra persmelkusi klasicizmo stilistika. Darnių formų bažnyčia statyta iš natūralios spalvos gelsvų plytų. Sienų paviršius mūrytas iš dvejopų plytų – trumpainių ir ilgainių, kryžminiu renesansinio plytų rišimo būdu, kai vieną eilę sudaro tik trumpainiai, kitą – tik ilgainiai. Trumpainių padėtis visur vienoda, o ilgainiai kas antrą eilę perstumti per pusę jų ilgio.

Pastatą ir šventorių juosia iš didelių lauko akmenų sumūryta tvora su meniškais kaltiniais vartais (archit. M. Vaidakavičius). Pagrindiniai vartai priešais pagrindinį bažnyčios fasadą turi tris stulpų atskirtus įėjimus: dvivėrius pagrindinius vartus ir jiems iš šonų – po vienvėrius vartelius. Tiek dvivėrius, tiek vienvėrius vartus rėmina balsvų plytų kvadratinio skerspjūvio įmantrūs trijų tarpsnių bokšteliai su keturšlaičiais stogeliais. Vartų bokštelių viršūnes puošia metalo kryželiai.

Bažnyčios interjero erdvė trinavė, bazilikinė su transeptu. Trijų navų erdvę papildo prienavis, presbiterija, užsibaigianti pusapskrite apside ir už jos pristatyta zakristija. Pagrindinė – vidurinioji nava daugiau nei dvigubai platesnė ir gerokai aukštesnė už šonines. Ją viename gale pratęsia presbiterija su pusapskrite apside, dengta puskupoliu. Presbiteriją nuo vidurinės navos skiria kiek paaukštintos grindys bei žema baliustrada.

Vidus perdengtas cilindriniais skliautais, kurie remiasi į aštuonis, po keturis abejose pusėse, masyvius tinkuotų plytų mūro piliorius. Sujungti arkomis, jie dalija vidaus erdvę į tris navas ir suteikia bažnyčiai puošnumo bei dinamikos. Pilioriai apačioje turi platesnius cokolius, išsiskiriančius ruda spalva, viršutinės jų dalys užbaigtos kapiteliais, kurie akcentuoja jų sandūras su skliautais. Švelniai gelsvi skliautai dekoruoti stilizuotais trafaretinias augaliniais motyvais, o sienos ties piliorių kapiteliais – augaliniu banguotuoju ornamentu. Centrinę navą apšviečia du autentiški  ir modernizuoti įspūdingo dydžio sietynai. Iki 2010 m. remonto bažnyčios grindys buvo išklotos balsvomis ir raudonomis plytelėmis po keturias sudarant kiekvienos spalvos kvadratą šachmatais. Tik per centrinės navos ir transepto vidurį ėjo rusvos ir balsvos spalvos plytelių juosta, pakartojanti lotyniškos formos kryžių. Dabar grindys išklotos balsvomis ir įvairių atspalvių rusvomis prie šviesaus interjero labiau derančiomis plytelėmis.

Vargonų choras įrengtas virš prieangio, atskirtas skersine sija ir aptvertas tekintų baliustrų tvorele. Jį remia dvi masyvios dorėninio orderio kolonos, pastatytos ant aukštų cokolių.

Bažnyčios vidus šviesus ir erdvus, vyrauja pasteliniai įvairaus atspalvio žalsvos ir gelsvos spalvos tonai, kurie sukuria harmoningą spalvų sąskambį. Sienos tinkuotos, dažytos, jas pagyvina lubas ir sienas puošiančios trafaretinių ornamentų juostos bei pavieniai motyvai. Bažnyčios vidaus erdvės dekoras santūriai puošnus ir saikingas, jame puikiai tarpusavyje dera neobarokinės, neoklasicistinės formos bei puošyba. Bažnyčios interjeras kartu su išorės architektūra kuria santūrią, darnią bei harmoningą architektūrinę objekto visumą.

Parengta pagal Julijos Kazarinos bakalauro darbą “Vievio šv. Onos bažnyčia: architektūros ir dailės paveldas”.