Didysis Ketvirtadienis, B metai

Tintoretas stulbinamai interpretuoja kojų plovimo sceną. Esame kviečiami į erdvią, prabangią menę su nuostabiu vaizdu. Dailininkas išveda mus iš istorinio konteksto - I a. Jeruzalės, norėdamas pavaizduoti įvykio belaikiškumą. Žaidžiant su laiku, didingame paveiksle sugretinama praeitis, dabartis ir ateitis. Esame kviečiami atidžiai sekti vaizdo pasakojimą "U" raidės forma, iš dešinės į kairę.

Viršuje dešinėje, sunkiai įžiūrima prietemoje yra netolima praeitis: Paskutinės Vakarienės scena. Pirmame plane yra dabartis - kojų plovimo momentas. Tintoretas dar kartą piešia Vakarienės stalą, kad pabrėžtų ryšį su valgymu, kurio pėdsakų dar išlikę: matyti duona ir grafinas. Taip pat dailininkas sutrumpina laiką tarp kojų plovimo Petrui (dešinėje apačioje) su to poveikiu kitiems mokiniams. Jie taip pat yra kviečiami dalyvauti rituale, o šiame paveiksle vyksta viskas iš karto.

Akivaizdu, jog šio paveikslo dėmesio centre - mokiniai ir įvairi jų reakcija į kojų plovimą. Štai mokinių pora - jie padeda vienas kitam apnuoginti kojas: akivaizdžiai matyti, jog nekantrauja. Kitas apačioje kairėje ramiai varstosi sandalų dirželius demonstruodamas ramų klusnumą, kaip ir už Jėzaus esantis mokinys, nusimaunantis kojines. Maldingai sėdintis prie kolonos vyras yra įžvalgumo pavyzdys. Tie, kurie tebesėdi prie stalo, simbolizuoja stebėjimą ir dialogą. Galų gale, labiausiai panirusi šešėliuose, labiausiai atsitolinusi figūra rodo įtarumą ir priešinimąsi. Tikėtina, tai Judas.

Paveikslo kairėje viršuje regime klasikinės architektūros apjuostą vandens telkinį, nors pro arką veriasi gerokai tolesnė perspektyva. Judant iš pirmojo plano į foną, į reginį, vaizduotė mus trumpiausiu keliu nuveda į įvykius, sekusius po Paskutinės Vakarienės. Mokinių skuba pranašauja jų ūmumą Alyvų sode, kai Jėzus suimamas. Judas, lūkuriuojantis šešėlyje, kviečia mus į artėjančią tamsiausią Jėzaus Kančios valandą. Tvenkinys su laiveliu yra mirtis - senovinės pomirtinio gyvenimo mitologijos, konkrečiai - plaukimo per Siksto upę į amžinybę, priminimas. Ramuma labiau kalba apie Didįjį Šeštadienį nei apie Didįjį Penktadienį. Arka ir obeliskas - klasikinėje architektūroje pergalės ir triumfo ženklai, čia mums tampa amžinos vilties ir Velykų Sekmadienio pergalės pažadu. Todėl šis paveikslas yra puikus kvietimas į Didįjį Velykų Tridienį.

Parengta pagal Loyola Press