Viešpaties Prisikėlimas, B metai

Dailininkas Eugène Burnand kviečia mus kartu su Petru ir Jonu Velykų rytą bėgti prie tuščio kapo. Aušra tviskančio dangaus fone Petras su Jonu skubinasi Jėzaus palaidojimo vietos link. Petras, vyresnis, barzdočius, vilki tamsesnius drabužius ir jo veido išraiška sudėtingesnė. Šio vyro veidas pasakoja apie Kančios patirtį: sukrėtimą ir nerimą, baimę ir neviltį, kaltę ir širdgėlą. Petras, išgyvenęs šias patirtis, yra suvargęs. Kūnu jis bėga prie kapo, bet dvasia kupina prieštaravimų. Petras baiminasi blogiausio: kad kūnas dingęs, drįsta viltis, bet yra draskomas viduje, kad išsižadėjo Viešpaties. Kas, jeigu kūnas pavogtas - kada šie kankinantys įvykiai liausis? O kas, jeigu Jis prisikėlė? Kas dabar bus?

Greta Petro - Jonas, mylimas mokinys. Jis jaunesnis, šviesiai apsitaisęs, veide - ilgesingas troškimas, giliausi jausmai. Baltas jo drabužis perduoda tyrumą ir nekaltumą, taip pat ir naują gyvenimą. Kaip mylimas mokinys, jis yra Bažnyčios simbolis, simbolis tų, kurie per Krikšto vandenį įeis į Kristaus mirtį ir Prisikėlimą - tai patvirtina baltas Jono apsiaustas. Sugniaužęs rankas, jis įkūnija žūtbūtinę viltį. Ilgesingo troškimo mina byloja, kad tikėjimo neįtikimu - jog Viešpaties kūnas yra prikeltas, ne pavogtas - sėklelė viduje auga. Po siaubingų Kančios įvykių jau vien tokia mintis yra galingas tikėjimo veiksmas.

Auštantis dangus sustiprina mintį apie augantį tikėjimą. Kaip vaiski tekanti saulė, mokinių tikėjimas bėgant prie tuščio kapo bunda. Jiems pranešė, kad kūnas paimtas, tačiau bebėgant, kad patys pamatytų, ima busti jų tikėjimas, kuris leidžia pradėti suprasti, pradėti viltis ir pradėti jausti Prisikėlimo džiaugsmą.

Parengta pagal Loyola Press