Pamaldi kelionė į Mišias | Kryžiaus ženklas (2-8)

"Iš žemės Viešpats Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu" (Pr 2, 9).

Beveik visi turime vienokių ar kitokių regėjimo sutrikimų. Šiuolaikinė medicina siūlo daugybę sprendimų: nuo akinių ir kontaktinių lešių iki lazerinės chirurgijos. Jei gydymas sėkmingas, pradedama matyti geriau. Regėjimas, kaip ir kitos juslės, sieja mus su tikrove. Regėjimui silpstant kyla pavojus prarasti ryšį su natūraliu / gamtos pasauliu. Galima nepastebėti įvairių dalykų - paskutinės laiptų pakopos, atvažiuojančio automobilio arba reikalingos smulkmenos. Vis dėlto kur kas pavojingiau nei fizinį regėjimą yra prarasti dvasinį žvilgsnį - imti matyti dalykus tokius, kokie jie nėra.

Jei antgamtinė rega kenčia dėl silpno augimo ar apsiblaususio proto, yra užtemdyta nuodėmės ar dvasinės trumparegystės, negalime viltis, kad aiškiai matysime, kas yra priešais mus. Kaip jau minėta, liturginio gyvenimo tikrovė yra ne kas kita, kaip pats Jėzus, esantis sakramentiniuose ženkluose. Regėjimas kaip juslė mums duotas, kad galėtume matyti ir mylėti gamtos pasaulį; Bažnyčia nori, kad lygiai taip pat aiškiai matytume Jėzų, kad galėtume patirti gyvenimo su Juo pilnatvę antgamtiniu lygiu.

Taip kaip okulistas siūlo akinius ar akių lašų regėjimui pagerinti, Bažnyčia siūlo receptų kuo geriau "pamatyti" Mišias. Vis dėl to, kiek iš mūsų regėjome bažnyčios duris kaip Jėzų? Šimtus kartų anksčiau ir netgi parašęs šią knygą ne vieną kartą peržengiau bažnyčios slenkstį nė nesusimąstydamas, kad šiuo metu susitinku su Jėzumi. Taigi, Bažnyčios vaistai liturginiam trumparegiškumui gydyti vadinami mistagogine katecheze.

Atminkime, kad kiekvienas Mišių elementas yra sakramentinio pobūdžio: kitu būdu nematomas Jėzus yra priešais mus per juntamus ženklus. Bažnyčios durys ar Eucharistija ant altoriaus yra panašūs tiek, kiek ta pati yra jų tikrovė (Jėzus) ir tarpininkas (ženklas). Mistagoginė katechezė arba tiesiog mistagogija, veda mus, priimančiuosius, nuo išorinių ženklų (t. y., durų ir duonos) į susitikimą su vidine tikrove - Jėzumi. Katalikų Bažnyčios katekizmas, kuriame natūraliai pateikiama mistagoginė katechezė, šitaip aiškina matymą: "Liturginės katechezės (kitaip mystagogia) tikslas yra įvesdinti į Kristaus slėpinį žengiant nuo to, kas regima, prie to, kas neregima, nuo ženklo prie to, kas juo žymima, nuo 'sakramentų' prie 'slėpinių'" (1075). Kai matau duris, turėčiau matyti Jėzų. Kai girdžiu: "Šventas, Šventas, Šventas", turiu girdėti angelų chorus aplink Avinėlio sostą. Kai žegnojuosi, noriu priimti Jėzaus kryžių. Jei nepriimu, nesuprantu Jėzaus bažnyčios duryse, giesmėje ar kryžiuje, aš nematau, kas ten yra. Mano regėjimas tikrai nėra geras. Kaip fariziejai, kurie matė Jėzų akis į akį, aš turiu akis, bet nematau; turiu ausis, bet negirdžiu (plg. Mk 8, 18).

Kaip mistagogija per sakramentinius ženklus gali atvesti mane į tikrą susitikimą su Jėzumi? Pirmiausiai atskleidžiant Mišių sakramentinių ženklų ir simbolių reikšmę, taip pat parodant, kaip jie yra susieti su Kristumi. Kaip aiškinama Katekizme, "sakramentinis šventimas yra nuaustas iš ženklų ir simbolių. Jų reikšmės pagal dieviškąją išganymo pedagogiką šaknijasi kuriamajame Dievo darbe ir žmonių kultūroje; jas tiksliau paaiškina Senosios Sandoros įvykiai, o visiškai atskleidžia Kristaus asmuo ir veikla" (1145). Be to, daugybė sakramentinių ženklų ir simbolių "yra būsimos dangaus garbės pirmapravaizdžiai ir anticipacija" (1152).

Kalbant apie mistagogiją, ypač padeda ir Katekizme vartojamas žodis "šaknijasi". Pasitelkime obuolio pavyzdį. Kad sužinotume, kodėl obuolys tokio skonio, reiktų žvelgti į obels šaknis. Kokioje dirvoje ji auga: derlingoje, akmenuotoje, gal smėlingoje? Labai tikėtina, kad dirva įvairiasluoksnė: kiekviename sluoksnyje gausu savų maisto medžiagų. Taip pat reiktų žinoti oro sąlygas vaisiaus augimo metu - drėgmę, temperatūrą, saulėtumą. Svarstydamas, kaip gauti geriausią obuolių derlių, ūkininkas atsižvelgia į visus šiuos faktorius ir sodina medelius, labiausiai tinkamus esamoms sąlygoms.

Kalbant apie sakramentus irgi galima pasitelkti žemės ūkio terminus. Šv. Albertas Didysis kartą pavadino Eucharistiją Kryžiaus medžio vaisiumi. Jei norime suprasti, kaip Eucharistijoje visa savo esme yra Jėzus, turėtume pažvelgti į Švenčiausiojo Sakramento "šaknis". Šios šaknys driekiasi į dirvą, kurios giliausiame sluoksnyje yra Sukūrimas. Antrasis yra žmonių kultūros ir socialinio gyvenimo sluoksnis. Trečiasis sluoksnis sudarytas iš Senojo Testamento įvykių ir veikėjų - tų, kurie laukė atperkamojo Jėzaus darbo. Viršutinis, derlingiausias dirvos sluoksnis yra pats Jėzus - Jo gyvenimas, mokymas ir darbai. Dangaus lietus, kuris laisto medį ir vidudienio saulė, kuri skatina jo augimą, yra penktasis Eucharistijos esmės šaltinis. Šie penki šaltiniai - Sukūrimas, žmogaus prigimtis, Senasis Testamentas, Jėzaus gyvenimas ir Dangus - pripildo esmės Mišių ženklus ir simbolius. Pažindami tuos šaltinius už simbolių pamatome tikrovę, asmenį: Jėzų.

Pirmame skyriuje mistagogiškai pažvelgėme į parapijos bažnyčios duris. Tvirtinti, kad šie medžio ar stiklo praėjimai yra Jėzus - tai viena. Kad parodytume, kaip tai yra Jėzus, turime atsiminti Edeno vartus, kurie užsivėrė po nuopuolio, izraelitų namų duris Egipte ir perlinius būsimuosius Dangaus vartus. Žvelgdami į bažnyčios duris per šiuos sakramentų ir mistagogijos lęšius, mes matome taip, kaip ir yra - daugiau nei angą į pastatą, bet susitikimą su pačiu Išgelbėtoju.

Paprastai užėję pro bažnyčios duris žegnojamės - tai ir įprastas, ir gausybės reikšmių pripildytas ritualas. Įprasta įmerkti pirštus į indą su pašventintu vandeniu prie bažnyčios durų ir persižegnoti. Klaupte asmeniškai melsdamiesi, pradedame ir baigiame kryžiaus ženklu. Prasidėjus Mišioms, kunigas ir visi susirinkusieji žegnojasi. Kodėl? Ką reiškia šis ženklas?

Kryžiaus ženklas susideda ir iš žodžių, ir iš veiksmo - "Vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios", o dešinė ranka juda nuo kaktos iki krūtinės, paskui nuo kairiojo peties prie dešiniojo. Mišių ženkluose žodžiai ir veiksmai neretai lydi vienas kitą. "Sakramentų šventimo apeigos yra Dievo vaikų susitikimas su savo Tėvu Kristuje ir Šventojoje Dvasioje; tas susitikimas vyksta kaip dialogas veiksmais ir žodžiais" (KBK, 1153). Apsvarstykime, iš kur kyla kiekvienas kryžiaus ženklo žodžis ir veiksmas, ir pamatysime, kad šis ženklas talpesnis nei iš pradžių atrodo.

Mėginant suprasti kryžiaus ženklą pagal aukščiau aprašytą penkių žingsnių mistagoginį procesą, pirmiausia prasmės dera ieškoti Sukūrime. Toje tikrovėje pastebime ir asmenų Trejybę, ir gyvybę teikiantį medį. Trejybė Sukūrime įvardyta labai subtiliai. Pirmosios Pradžios knygos eilutės skelbia: "Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų. Tuomet Dievas tarė: "Tebūna šviesa!" Ir šviesa pasirodė" (Pr 1, 1-3). Sutinkame Dievą Tėvą, kuris sukuria dangų ir žemę, Dievą Šventąją Dvasią kaip vėją, Dievo alsavimą virš vandenų, ir Dievą Sūnų, Žodį, per kurį Tėvas sako: "Tebūnie šviesa".

Be to, Sukūrime aprašytas medis, panašus į tą, kurį brėžiame ant savo kūnų kviesdami Švenčiausiąją Trejybę. "Iš žemės Viešpats Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu" (Pr 2, 9). Toliau skaitome, kad tik gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisių buvo uždrausta valgyti, bet gyvybės medis palaikė žmonių gyvastį. Ir įsakė žmogui Viešpats Dievas, tardamas: "Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti" (Pr 2, 16-17). Kitas Gyvybės Medis, Jėzaus Kryžius, vėliau sunokins vaisių naujai kūrinijai. Jei darydami kryžiaus ženklą prisiminsime šį pasakojimą apie Sukūrimą, pirmuosiuose Mišių žodžiuose ir veiksmuose matysime Trejybės asmenis, kurie mus sukūrė iš pačios savo būties. Vienydamiesi su visa kūrinija, kuri "iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina" (Rom 8, 22), mes dalyvaujame naujajame kūrime. Ievos ir Adomo atmestas gyvybės medis žymi mūsų kūnus ir maitina mūsų sielas.

Žmogiška prigimtis ir socialinis gyvenimas bėgant amžiams pateikė dar vieną sakramentinę kryžiaus ženklo reikšmę. Prisiminkime: Stivensono "Lobių saloje" turtas randamas toje vietoje, kuri Ilgojo Džono Silverio žemėlapyje pažymėta X ženklu. Frazė "atsidurti kryžkelėje" reiškia, jog reikia priimti svarbų sprendimą, o "susikirsti" - vadinasi, konfliktuoti. Grafikuose, kurie yra kryžiaus formos, ant "X" ir "Y" ašių žymime taškus, kad parodytume realaus pasaulio faktus. Šitaip žmonių kultūroje - ne tik katalikiškoje - kryžiuje randamas lobis, svarba, konfliktas ir tikrovė. Mišiose "Bažnyčia pasinaudoja kūrinijos ir žmogiškosios kultūros elementais, juos įsisavina ir pašventina, suteikdama jiems malonės ir naujosios kūrinijos Jėzuje Kristuje ženklų vertę" (KBK, 1149). Mūsiškis kryžiaus ženklas tampa vis reikšmingesnis, kuo mistagogiškai giliau žvelgiame.

Kad ir kaip keista, itin katalikiško papročio prasmė randama ir ikikrikščioniškuose šaltiniuose: Senajame Testamente. Jei įsivaizduojame Senąjį Testamentą kaip trąšios dirvos sluoksnį, maitinantį didingo gyvybės medžio šaknis, jame esantys kryžiai tampa esmingesni, kuo labiau artėjame prie viršutinio sluoksnio. Pirmasis kryžius sutinkamas laiminant Jokūbo vaikaičius Manasą ir Efraimą. Buvo įprasta, kaip ir šiandien, laiminti dešiniąja ranka. Vyresnėlis Manasas turėjo pelnyti stipresnį palaiminimą dešiniąja ranka, o jaunėliui Efraimui turėjo atitekti palaiminimas kairiąja (arba, lotyniškai, sinister – grėsmingąja, blogąja) ranka.Todėl berniukų tėvas "Juozapas paėmė juodu abu - Efraimą dešine ranka Izraelio kairėje ir Manasą kaire ranka Izraelio dešinėje - ir privedė juos arčiau prie jo. Bet Izraelis ištiesė savo dešinę ranką ir uždėjo ją ant galvos Efraimui, kuris buvo jaunesnis, o savo kairę ranką ant galvos Manasui, sukryžiuodamas savo rankas, nors Manasas ir buvo pirmagimis" (Pr 48, 13-14). Šitaip sukryžiuotos Jokūbo rankos laiminant vaikaičius yra nuoroda į Jėzų ir Jo kryžių, visų palaiminimų šaltinį. Dar labiau įprasmina Jokūbo gestą tai, jog graikiška raidė chi arba "X" yra pirmoji Kristaus vardo graikiškai raidė: Χρήστος.

Kitas Senojo Testamento kryžius regimas Mozės, kuris tradiciškai laikomas ateisiančio Kristaus provaizdžiu, asmenyje. Keliaujant į Pažadėtąją žemę, išrinktoji tauta stojo į mūšį su amalekitais. Mozė, užtariantis izraelitus nuo gretimos kalvos, iškeldamas rankas savo kūnu suformavo kryžių. "Kada tik Mozė laikydavo iškeltą ranką, Izraelis buvo pergalingas, o kada tik jis ranką nuleisdavo, Amalekas buvo pergalingas" (Iš 17, 11). Kryžius buvo toks būtinas pergalei, kad, Mozei nuvargus, jo rankas parėmė pora padėjėjų.

Senajame Testamente yra ir kitų kryžiaus provaizdžių, bet šie du pavyzdžiai rodo, ką kryžiaus ženklas reiškia Mišių pradžioje: visi palaiminimai mus pasiekia per Kristaus kryžių, ir po šiuo ženklu mes pergalingai keliaujame iš šio gyvenimo į pažadėtąją dangiškąją žemę.

Katekizme aiškiai sakoma, kad Mišiose Jėzus "pats yra visų tų ženklų prasmė" (1151). Turime suprasti, kad Jėzus kiekvieną sakramentinį ženklą pripildo savęs ir suteikia jam tikrąją prasmę. Brėždami kryžiaus ženklą ant savo kūno, mes brėžiame ir gelbstintį Jėzaus Kryžių. Jo Kryžius - o dabar ir mūsiškis - yra gyvybės medis, istorijos "lobio vieta", mūsų gyvenimo kryžkelė, palaiminimo šaltinis ir ginklas prieš nuodėmę. Žodžiai, kuriuos tariame žegnodamiesi, taip pat yra Žodžio žodžiai - Jėzus mūsų Viešpats. Prieš žengdamas į dangų Jėzus liepė savo apaštalams eiti ir padaryti Jo mokiniais visų tautų žmones, krikštijant juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios (plg. Mt 28, 19), todėl sąmoningai ir su meile atliktas kryžiaus ženklas ne tik imituoja Jėzų ir Jo kryžių, bet yra klusnus tikinčiojo atsakas paskutiniam įsakymui, kurį Viešpats paliko baigdamas žemiškąją tarnystę.

Penktasis sakramentinio ženklo reikšmės šaltinis - Dangus rodo kryžiaus šlovę. Pranašas Ezekielis patyrė regėjimą, kad Jeruzalės gyventojų kaktos bus pažymėtos kryžiaus ženklu, ir nė vienas iš taip pažymėtųjų nebus nužudytas - liks nepaliestas baudžiant už svetimavimą stabams (plg. Ez 9, 1-11). Šv. Jonas, žvelgdamas į dangiškąją Jeruzalę, mato tas pačias išgelbėtas sielas: "Nekenkite nei žemei, nei jūrai, nei medžiams, kol paženklinsime antspaudu savo Dievo tarnų kaktas!" (Apr 7, 3). Žymė kaktoje ne paprasčiausiai gelbsti ją turintįjį nuo sunaikinimo, bet kuo tikriausiai leidžia jam vėl prieiti prie dangiškojo gyvybės medžio. "Nugalėtojui aš duosiu valgyti nuo gyvybės medžio, esančio Dievo rojuje!" (Apr 2, 7). Kryžiaus ženklas ne tik nurodo istorišką prieš du tūkstančius metų buvusį kryžių, bet netgi dabar yra dangiškasis gyvybės medis ir teikia / primena dieviškąjį peną.

Išsėmę kryžiaus metmenis istoriškai, slėpiniuose ir didybėje, susumuokime, ką matome, kai žvelgiame į kryžiaus ženklą per mistagogijos akinius. Jame mes randame, jog esame sukurti Trejybės rankomis ir, kartu su visu kosmosu, naujai atkuriami šiandien. Per šį ženklą mes maitinami Dievo Malone tarsi nuo paties gyvybės medžio Edeno sode. Per kryžiaus ženklą į mus teka Kristaus gyvenimas ir, kaip patyrė išrinktoji tauta pakeliui į Pažadėtąją žemę, kryžius yra mūsų vėliava ir apsauga ilgoje piligrimystėje. Kryžiaus ženklu mes suformuojame save pagal Kristų ir Jo kryžių, kartu širdimi atsiliepdami Jo paliepimui mokyti ir krikštyti. Kryžiaus ženklas, kurį darome kaskart Mišiose, taip pat perkelia mus į Dangų, kur, kartu su pergalingais šventaisiais, valgome gyvybės medžio vaisius atkurtame sode. Kryžiaus ženkle apstu potyrių - bet tiktai tiems, kurie turi akis ir mato, turi ausis ir girdi.

Pabaigai - apie terminą mistagogia, kuris dabar gal jau nebeatrodo toks bauginantis. Šis procesas, kurio metu mes įtraukiami į dangiškus dalykus per žemiškus simbolius, nėra koks nors kodų žiedas, atrakinantis paslaptingą žinią. Tikriau, jis padeda mums pažvelgti į Jėzumi gyvų ženklų ir simbolių šaknis, kad suprastume, kaip ir iš kur ši regima Dangaus pagalba ateina. Šitoks supratimas jau yra naujo gimimo amžinajam gyvenimui Jėzuje su Jėzumi pradžia.

Apgalvotai ir su meile atliktas kryžiaus ženklas perkelia mus į Dangų.

Kai kitą kartą eisite į Mišias:

• Prisiminkite kryžiaus ženklo - gyvybės medžio gimimą ir augimą iš gausių šaltinių.
• Neskubėdami brėžkite didelį kryžiaus ženklą.
• Prisiminkite, kad kryžiaus centre - gestų susikirtime, apsupta Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, yra jūsų širdis.
• Paaiškinkite kitam kryžiaus ženklo prasmę ir svarbą.

Versta iš Christopher Carstens, A Devotional Journey into the Mass, Sophia Institute Press, 2018

Publikuojama pagal susitarimą su Sophia Institute Press.