Nuolankumo taisyklės | Pagarbumas (12-12)

Kad ir kur eitum, nulenk galvą maldoje, prisiminęs muitininko žodžius: "Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!" (Lk 18, 13).

Paskutiniame žingsnyje šventasis abatas primena senovinę vienuolių praktiką: custodia oculorum - akių saugojimas. Šiais laikais galėtume tai pavadinti paprastai - pagarbumu. Šią dorybę laikėme pabaigai, nes ji - visų kitų rezultatas. Dievo baimė, kurios siekėme pirmojoje pakopoje, įkvepia savęs išsižadėjimui ir klusnumui. Ištvermė tose praktikose, padedant nuoširdžiai atgailai nepasisekus, mus stiprina, padeda patirti ramybę ir išlikti romiems nepalankioje situacijoje. Savo ruožtu, tai veda prie nusižeminimo, išminties ir, galiausiai, tylos. Tyla, įkvėpta romumo ir takto, pasiekia kulminaciją nuoširdžioje ir džiaugsmingoje pagarboje kūrinijai, artimui, sau ir Dievui. Gyvenimas tampa nuolatine malda, kurioje mes atrandame pilniausią savo orumą kaip Kristaus broliai ir seserys.

Išvykęs iš vienuolyno, kad ir kur būtų, vienuolis turi atlikti Dievo tarnybą su šventa baime ir atsiklaupęs.

• 50 skyrius. Vienuolis kelionėje

Į vienuolyną stoja dviejų rūšių žmonės: tie, kurių būdas atitinka regulą ir tie, kurių būdą ji tramdo. Pirmiesiems nereikia priminti melstis. Jie natūraliai meldžiasi laikui atėjus, būdami su bendruomene arba ne. Visiems kitiems reikia nuolat budėti, kad nenuklystume mintimis. Ypač sunku nenuklysti, kai niekas nestebi. Kartais malda atrodo kaip prievolė: negali sulaukti, kol baigsi, kad vėl galėtum grįžti prie savo užsiėmimų. Štai kodėl mes stojame į vienuolyną ir vilkime juokingus drabužius. Taisyklės, priminimai ir ritualai yra būtini, nes be jų mes, tikėtina, nuklystume.

Šv. Benediktas pernelyg gerai pažinojo antrosios rūšies žmones, todėl įdėjo šį priminimą: net būdamas vienas vienuolis turi melstis su tokiu pačiu atsidavimu kaip vienuolyne - ne murmėti panosėje užsiimant kažkuo kitu, bet įvykdyti įsipareigojimą su šventa baime ir atsiklaupus.

Kai esi toli nuo namų, tėvai tikisi, kad kartkartėmis jiems paskambinsi ir praneši, kaip tau sekasi. Tada jiems neteks nerimauti, ir tu nepradingsi. Lygiai to paties tikisi ir mūsų dangiškasis Tėvas. Malda yra skambutis namo. Išlaikai ryšį su Tėvu ir lieki susijęs su dvasine bendruomene. "Artinkitės prie Dievo, ir jis artinsis prie jūsų" (Jok 4, 8), - rašo apaštalas.

Kai tapau postulantu, Sent Luiso vienuolyne gyveno senas, nukaršęs vienuolis, brolis Edvardas, kuris, kad ir kur ėjo, nešiojosi mažą sidabro varpelį. Ilgai netrukus smalsumas mane įveikė. "Sulaukęs tokio amžiaus žmogus tampa vis labiau nepatikimas, - į mano klausimą "Kam?", atsiliepė senolis. - Todėl nešiojuosi varpelį. Kai pasiklystu, paprasčiausiai paskambinu, tada tiksliai sužinau, kur esu".

Tegu Jėzaus vardas tau būna lyg sidabro varpelis - priminimas, kas, kur ir kodėl esi. Tada viso gyvenimo chaoso viduryje, kai pasijusi pasimetęs, tiesiog sušnibždėk tą vardą, ir Jis tave sugrąžins.

Užduotis: šiandien dvidešimt kartų pagarbiai ištark Jėzaus vardą.

Sekmadieniais broliai turi keltis dar anksčiau. Po skaitinių su atliepais ir psalmių abatas, visai bendruomenei su baime ir drebėjimu stovint, tegu perskaito skaitinį iš Evangelijos. Jei - Viešpatie, apsaugok - broliai pabunda vėliau, dalis skaitinių ar atliepų turi būti sutrumpinta. Jei taip nutinka, nusikaltęs vienuolis turi viešai atsiprašyti koplyčioje.

• 11 skyrius. Sekmadienio Rytmetinė

Šv. Benediktas numato tik vieną atvejį, kada vienuoliai turėtų sutrumpinti sekamdienio maldas - jei atsitiktinai nepavyktų laiku atsikelti. Tas, dėl kurio kaltės taip nutiko, turi visų atsiprašyti, įskaitant Dievą. Suprantat, malda iš esmės yra teisumo veiksmas. Mes skolingi Dievui savo maldą. Mes meldžiamės ne dėl savęs (nors maldoje daug gauname) ir tikrai ne paslaugą teikiame Dievui (nors malda Jam maloni). Kai apleidžiame maldą, iš tikrųjų mes pavagiame iš Viešpaties tai, kas Jam priklauso.

Kiekvienas iš mūsų tikrai turi teisę asmeniškai susitikti su Jėzumi, bet taip pat ir Jėzus turi teisę asmeniškai susitikti su kiekvienu iš mūsų. Tam skirtas laikas ir vieta yra sekmadienis bažnyčioje, nes, kai mes kartu meldžiamės Kristuje, tampame nebe "ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, užstatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų" (Ef 2, 19-20).

Svarstydamas apie tai, kaip jo vienuoliai turėtų sekmadieniais melstis, šv. Benediktas vartoja neįprastą frazę: "su baime ir drebėjimu", cum honore et tremore. Šv. Benediktas nori, kad jo vienuoliai pajustų šabo svarbą. Žinoma, mes įpareigoti sekmadienį būti Mišiose, bet, dar svarbiau, - mes privilegijuoti ten būti. Mes pagerbti galėdami dalyvauti ir virpame nuo tos garbės didybės. Žinoma, sunkoka, kai esi mieguistas, jei giedama prastai arba bendruomenė abejinga ir drungna. Tada privalome žvelgti tikėjimo akimis. Galiausiai, tai ir yra akių saugojimas, custodia oculorum.

Užduotis: šį sekmadienį nustatyk žadintuvą kas 30 minučių. Kai tik jis suskambės, liaukis kad ir ką daryti ir sukalbėk Tėve mūsų.

Nieko nėra svarbiau už Dievo tarnybą. Jei vienuolis pavėluoja į maldą, jis turi stotis ne į įprastą vietą, bet į žemiausią vietą chore. Gal taip jis bus sugėdytas pakeisti savo elgesį.

• 43 skyrius. Vėlavimai

Iš visų regulos skyrių šis man nepatogiausias. Nuolat visur vėluoju. Broliai pradėjo mane vadinti The Late (ir vėluojantis, ir velionis (angl.)) broliu Augustinu. Tiesą sakant, čia viena iš sričių, kur aš neturiu teisės pamokslauti. Bet negaliu ir praleisti, todėl pabūsiu veidmainis.

Vienuolis turi įvairių įsipareigojimų, bet malda yra Dievo tarnyba (opus Dei). Teisinga sakyti, kad malda yra vienuolio darbas. Kiti religiniai ordinai turi kitų darbų. Pranciškonai dirba su vargšais, dominikonai pamokslauja, jėzuitai moko ir t. t., bet apskritai vienuolio darbas yra nepaprastai paprastas: jis meldžiasi. Ir viskas. Visa kita jis daro tam, kad paremtų, sustiprintų ir įgalintų šitą maldą. Dauguma atžvilgių tai turėtų būti kiekvieno žmogaus taisyklė. Šventumas mūsų gyvenime turi būti pirmutinės svarbos, nes kam rūpi, kaip sunkiai tu dirbi, jeigu dienos pabaigoje vis dar esi toks pat menkas?

Malda nesiskiria nuo kitų tarnybų: meldžiamasi turi būti nuolat. Jei nori išsaugoti darbą ir parodyti viršininkui, jog esi šio to vertas, turi kasdien pasirodyti darbe laiku. Šv. Benediktas pridurtų, kad, pasirodydamas laiku, taip pat parodai, kokie yra tavo prioritetai. (Dabar įsivaizduokite, kad taip sakydamas žaidžiu rožinio karoliukais ir nežiūriu jums į akis). Pasirodai anksti, kad galėtum pasiruošti maldai. Pasirodai anksti, kad galėtum tinkamai atlikti darbą. Bet visų svarbiausia - pasirodai anksti, nes šitaip sakai Dievui - ir visiems kitiems - kad Jėzus tau yra svarbiausias. Kai suskamba varpelis maldai, vienuolis meta viską, nes visiškai nieko nėra svarbiau už Dievo tarnybą.

Užduotis: šį sekmadienį ateik į bažnyčią 20 minučių anksčiau.