Nuolankumo taisyklės | Klusnumas (3-12)

Dėl Dievo meilės būk paklusnus tiems, kurie turi tau valdžią, sekdamas Viešpačiu, apie kurį apaštalas sako: "Jis tapo klusnus iki mirties" (Fil 2, 8).

Visi turime svajonių, bet, jei visų jų siektume, pasaulyje kiltų chaosas. Yra pražūtingų, pasmerktų žlugti, neapgalvotų, kvailų ar paprasčiausiai niekam tikusių svajonių. Kad žinotume, kurių svajonių siekti, ieškome vyresnių ir išmintingesnių žmonių patarimo. G. K. Čestertonas pasakė: "Mums tikrai nereikia religijos, kuri teisinga, kai mes teisūs. Mums reikia religijos, kuri yra teisi, kai mes klystame". Klusnumas mus išgelbsti nuo klaidingų svajonių vaikymosi.

Kai vienuoliui liepiama ką nors padaryti, jis turi tučtuojau, palikęs nebaigta, kad ir ką veiktų, klusniai imtis to, kas liepta.

• 5 skyrius. Klusnumas

Niekam nepatinka, kai sakoma, ką jis turi daryti. Mūsų laikais kur kas labiau nei praeityje žmonėms patinka elgtis savaip. "Padarysiu savaip", - dainuoja Frenkas Sinatra. Nelaimei, žūtbūtinai užsibrėžę viską daryti savaip, paprastai kartojame kitų klaidas. Visi nerimastingi paaugliai maištauja prieš savo tėvus. Jei nori būti unikalus, paklusk jiems. Dar geriau, mėgink sekti Kelią, o ne savo kelią. Tam reikia sveikai suprasti savo ribas. Turi būti pakankamai nuolankus, kad pripažintum, jog pasaulyje yra Kitas, kietesnis už tave.

Gryniausias ir geriausias klusnumo pavyzdys yra Jėzaus motina. Angelui tardama žemę sudrebinusį "Taip", ji niekaip negalėjo žinoti, kaip šlovingai pasibaigs jos istorija - ar kiek skausmo teks ištverti, kol nueis iki galo. Tiesą sakant, Biblijos tyrėjai pastebi, kad Marija turėjo pakankamai priežasčių manyti, jog jos gyvenimas bus trumpas ir tragiškas. Vis dėlto ji didvyriškai paklusniai atsiliepė į Dievo kvietimą. D. P. Delatas vadina tai "antgamtiniu paklusnumu".

Vis dėlto būdvardis "paklusnus" nėra tas, kurį lengvai ir taikliai pritaikyčiau sau ir daugumai kitų man patinkančių žmonių. Šiuolaikinei ausiai jis skamba kaip tik norit, tik ne didvyriškai. Įsivaizduojat romų ir paklusnų Betmeną? Arba Džeimsą Bondą? Bet ar yra alternatyvų Dievo valios akivaizdoje? Taip dažnai imam ir pasakom: "Jei tik žinočiau Dievo valią, tikrai ją vykdyčiau". O taip, žinoma. Ar yra tokių, kurie nevykdytų? Esmė yra priimti Dievo valią jos nežinant - pasirašyti tuščią čekį gyvenimui. Štai kas yra krikščioniškas klusnumas, ir tai yra vienintelis teisėtas pasitikėjimo savimi šaltinis.

Užduotis: kai kitą kartą pamatysi ką nors vykstant ne pagal tave, nesikišk.

Jei vienuolis dirba laukuose arba jeigu vasaros kaitra stipri, pietus dera paankstinti. Abatas turi pasirūpinti, kad broliai, kad ir ką dirbtų, neturėtų pagrindo skųstis.

• 51 skyrius. Valgymai

Šv. Benediktas nori sutrumpinti ryto pasninką, kad vienuoliai neturėtų pagrindo skųstis. O maistas yra vienas iš tų dalykų, dėl kurių žmonės murmėti yra linkę.

Išėję iš Egipto, izraelitai skundėsi, nes maisto nepakako (Iš 16, 3); kai Viešpats davė jiems manos ir putpelių, jie pradėjo niurnėti, kad stinga vandens (Iš 17, 2). Kaskart skaitydamas šią ištrauką iš Išėjimo knygos, įsivaizduoju, kaip Dievas rypuoja užsidengęs veidą: "Jūs rimtai? Po visko, ką jums padariau, skundžiatės dėl maisto?"

Vis dėlto sunku būti šventam, sunku laikytis kelio, kai esi alkanas. Jei pasninkauji, tai viena; jei paprasčiausiai stokoji maisto ir diena po dienos žiaumoji tą pačią košę, tikėtina, tavo dvasinis gyvenimas prastės. Skiriamasis tikrai stiprios sielos ženklas yra gebėjimas būti džiaugsmingu netgi reikalams prastėjant. Niurnėjimas, kuris yra nedėkingumo forma, dėl rimtos priežasties netampa mažesne nuodėme.

Galima netgi teigti, kad murmėti dėl rimtos priežasties yra blogiau nei murmėti dėl menkniekių būtent todėl, kad yra pagrindo. Labiau tikėtina, kad pateisinamas murmėjimas pasklis, mažiau tikėtina, kad liausis, ir kur kas labiau tikėtina, kad užgaus kieno nors jausmus. Kiek kartų esam girdėję nemalonią pastabą palydinčią frazę: "Nesakau nieko, ko nepasakyčiau jam tiesiai į akis"? Palauk, vien todėl, kad pasakytum kažką kitam į akis nereiškia, kad turėtum sakyti už nugaros. Todėl geriau susilaikyti nuo bet kokio murmėjimo - pagrįsto ar nepagrįsto - ir melstis kartu su psalmininku: "Pastatyk, Viešpatie, sargybą prie mano burnos, budėtoją prie mano lūpų durų" (Ps 141, 3).

Užduotis: vakarienei paimk duonos žiauberę, juodžiausią bananą, mažiausią picos gabalėlį ar bet ką kita, kas ant stalo atrodys nepatraukliausiai.

Broliai turi būti paklusnūs ne tik abatui, bet ir vienas kitam, suprasdami, kad klusnumo keliu jie pasieks Dievą.

• 60 skyrius. Tarpusavio klusnumas

Būti klusniam reiškia gerokai daugiau nei daryti, kas tau sakoma. Vienuoliai turi būti klusnūs ne tik abatui, bet ir vienas kitam, o ypač vyresniesiems. Tam reikia begalinės kantrybės.

Prieš kelerius metus manęs paprašė pasakyti pamokslą geriausio draugo vestuvėse. Pamokslauti nepažįstamiems ganėtinai lengva, nes jie nežino mano praeities. Bet labai sunku sugalvoti ką nors rimto pasakyti savo draugams. Todėl pasielgiau kaip visada, kai pritrūksta išminties: nuėjau ieškoti mūsų bendruomenės įkūrėjo tėvo Luko. Jis yra patyręs beveik viską, ką vienuolis gali patirti. Radau jį snaudžiantį krėsle kalefaktoriume. "Pabuskit, tėve, - paprašiau. - Man reikia ką nors išmintingo pasakyti bičiulio vestuvėse". Tėvas Lukas atsimerkė, trumpai apsidairė ir tarė: "Pasakyk, kad ateis diena, kai jis norės, kad langas būtų atviras, o ji - kad langas būtų uždarytas". Ir vėl užsnūdo.

Kai tenka kartu gyventi, svarbiausias tampa atlaidumas. "Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi... ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria" (1 Kor 13, 4. 7). Tad tikra meilė labiau apie ištvermę negu šokoladus ir meškučius. Įrodome savo meilę būtent tada, kai žmonės, kuriuos mylime, bando mūsų kantrybę, didina spaudimą mūsų gerumui ir gundo mus pykti. Meilė yra meilė - ne susižavėjimas - tada, kai išbandoma kentėjimuose.

Užduotis: kai kitą kartą su tavimi nesąžiningai pasielgs (užlįs be eilės, neprašius paims tavo daiktą ir pan.), nusišypsok ir padėkok Dievui už tą žmogų.