Iš dulkių į šlovę

"Atmink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi."

Tai mums primenama kiekvieną Pelenų trečiadienį. Tai buvo priminta ir Adomui, kuris, paties pastangomis nesėkmingai bandęs tapti panašus į Dievą, turėjo palikti Edeną (Pr 3, 19).

Dievas, nulipdęs Adomą iš žemės dulkių, įkvėpė jam gyvybę (Pr 2, 7). Dievas pakvietė Adomą ir Ievą visiškai Juo pasitikėti - kliautis Juo dėl gyvenimo ir visų kitų dovanų. Šis pasitikėjimas leido patirti tokį džiaugsmingą artumą ir bendrystę, kad velnias tiesiog nepajėgė ištverti. Iš pavydo jis piktavališkai ir  klastingai puolė, pasitelkdamas subtilų gundymą. Velnias apsimetė galintis pasiūlyti tai, ką Dievas ir taip jau buvo numatęs ir troško žmogui duoti – dar pilniau dalytis Jo šlove.

Atminkite.

Atminkite, kas esate. Jūs esate dulkės. Jūs atsiradote iš žemės ir į ją sugrįšite. Šis pasaulis ir visi jo geismai praeina (plg. 1 Jn 2, 17). Atminkite taip pat, kad jūs esate skirti šlovei. Gavėnia per Jėzaus kančią ir Prisikėlimą veda mus į išgelbėjimą ir išlaisvinimą.

Mes trokštame daugiau. Kiekvieno žmogaus širdis pažįsta tą ilgesį, net paslėptą po nuolatinio užimtumo, sunkios kovos dėl išlikimo ar beprasmiškų pramogų sluoksniais. Šio pasaulio geismai gal ir praeina, bet mes, Dievo atvaizdo nešiotojai, liekame su nenumaldomu troškimu grįžti į savo tikruosius namus.

Jei ieškote teksto, kurį vertėtų perskaityti gavėnios pradžioje, siūlau kvapą gniaužiantį Eriko Vardeno knygos „Sudaužyti vienatvę“ pirmąjį skyrių. Atsidurtumėte geroje draugijoje, nes popiežius Leonas XIV pakvietė Vardeną pravesti Vatikane gavėnios rekolekcijas. Labai pradžiugau tai išgirdęs: moderniaisiais amžiais, kai Bažnyčioje vis dažniau pamirštama, ką reiškia būti žmogumi, Vardeno balsas šaukia tyruose, kviesdamas mus prisiminti, kas esame.

Remdamasis vienuolinio gyvenimo patirtimi, jis apibūdina skausmingą nostalgiją, kurią patiriame, jei esame pakankamai drąsūs leisti sau tai jausti: „Ilgiuosi tėvynės, kurią prisimenu, bet nesu jos matęs“.

Prisimenu, kad intensyviau tą ilgesio skausmą pradėjau jausti prieš devynerius metus, kai leidau sau ieškoti pagalbos ir išgydymo. Atsitiktinai išgirdau valų kalbos žodį hiraeth, ir jis man iš karto rezonavo. Daugelyje kalbų yra panašių žodžių, kuriais ilgesio kamuojami žmonės bando apibūdinti šį vidinį jausmą: portugalų saudade, vokiečių Sehnsucht, japonų Yūgen ir daugelis kitų.

Šį rudenį aplankiau savo buvusios parapijos kapines. Ašarojau, kaip kaskart, prisimindamas daugybę puikių žmonių, kuriuos asmeniškai patikėjau žemės dulkėms. Ant vieno iš jų, mirusio prieš penkerius metus, antkapio yra užrašas: "Nėra didesnės skausmo nei prisiminimas apie laimingus laikus"[1].

Būtent atpažinus grožį mes pažadinami ilgėtis, trokšti daugiau. Netgi džiaugsme gali užplūsti liūdesys. Tokią akimirką suvokiame, koks didelis atotrūkis tarp to, iš kur mes atėjome, ir kur einame.

"Aš esu šlovės besiilginti dulkė." Šitaip, pilniau, Pelenų dienos tikrovę įvardija Erikas Vardenas.

Esame linkę ignoruoti abi šio žmogiškojo paradokso puses. Verčiau griebiamės paviršutiniškų išgyvenimo strategijų: dengiame savo nuogumą gležnais figų lapais (Pr 3, 7) arba galingais kvailybės paminklais (Pr 11, 4). Mes apsimetame, kad iš tikrųjų nesame dulkės. Taip pat kuriame tokią "šlovės" versiją, kurią pavyktų kontroliuoti. Anksčiau ar vėliau visa tai sugriūna.

Išeitis yra nuolankumas. Žodis "nuolankumas" kilęs iš žodžio humus – žemė, dirva arba dulkės, iš kurių esame sukurti. Nuolankumas mus įžemina. Jis leidžia mums priimti ir mūsų kūniškumą, ir gilų troškimą kažko daugiau.

Nuolankumas atveria erdvę Vilčiai, kuri leidžia išbūti šioje įtampoje: būti sukurtiems iš žemės dulkių ir nešioti savyje Kūrėjo įsodintą dievišką sėklą. O būtų taip gerai atsikratyti tos įtampos.

Šis noras pabėgti nuo įtampos yra potenciali kliūtis gydymo tarnystėje. Sutikau daug tarnaujančių žmonių, kuriems sunku būti šalia kitų, patiriančių sudėtingą įtampos skausmą. Jie jaučia poreikį kuo greičiau viską ištaisyti, išsiaiškinti ar išgelbėti. Taip elgiantis galima pakenkti kitiems, palikti juos dar labiau susigėdusius ir apleistus jų skausme.

Gydymas nėra skausmo pašalinimas (net jei kartais taip ir būna). Jei tai yra mūsų tikslas, mes paverčiame Dievą automatu. Gydymas yra nuolatinis susitikimas su Dievo meile ir tiesa, kuris mus veda į pilnatvę ir bendrystę. Deja, nemažai krikščioniškų bendruomenių, net ir gydymo tarnystėje, vis dar labiau linkusios į dvasinį vengimą, nepaisymą.

Daugelis iš mūsų esame patyrę, kad žmonės, norėdami numalšinti dvasinį skausmą, imasi perfekcionistinių užmojų arba svaiginasi. Tačiau iš tikrųjų mes bėgame nuo skausmingo, žeidžiančio šlovės troškimo. Troškimas yra pavojingiausia žmogaus širdies vieta, dažnai nuožmiai saugoma gėdos ir paniekos. Nekalbu apie trumpalaikius žemiškus troškimus, bet apie ilgesį, troškimą kažko daugiau. Jei leisiu sau pajusti tą ilgesį, nebegalėsiu savęs kontroliuoti. O kas bus, jei tada visi mane atstums? Atrodo, geriau to vengti – tik toks savęs saugojimas ima vis labiau varginti, stumia į vienatvę.

"Sudaužyti vienatvę" – koks puikus knygos pavadinimas! Kiekvienas patiriame beviltišką vienišumą, nes mūsų pasitikėjimą Dievu, savimi ir kitais buvo sukrėstusios išdavystės. Savo kančia ir Prisikėlimu Jėzus sukrečia mūsų vienišumą. Bandydami išgyventi už Edeno ribų, mes stengėmės valdyti ir kontroliuoti arba slėptis, pabėgti. Dabar vėl galime sietis ir priimti – jei tik esame pasiruošę viltingai laukti.

Dievas taip gerbia mus kaip savo atvaizdą, kad trokšta, jog augtume į Jo Šlovę - savu tempu ir su visišku pačių sutikimu.

Tam mums reikalinga sveika bendruomenė. Pelenų trečiadienis yra nuostabus bendras šių tiesų liudijimas. Tai tikrai bendruomeninė patirtis. Kaip kunigas, galėčiau aukoti privačias Mišias, bet būtų absurdiška, jei Pelenų dieną savo privačioje koplyčioje pats sau užberčiau pelenų. Dievo akivaizdoje liudijame vieni kitiems, ką iš tiesų reiškia būti pašauktiems iš dulkių į šlovę. Mes vėl įsipareigojame bendrai kelionei per šešėlių žemę. Mes vėl uždegame savąjį namų ilgesį.

Liudijant sveikoje bendruomenėje, vėl susijungus su Tėvo meile, mūsų vienatvė yra sunaikinama. Tai nereiškia, kad visi troškimai yra visiškai išpidomi. Gali būti, kad paliudytą ilgesį išgyvename netgi dar skausmingiau - taip, kaip poetai patiria kankinantį troškimą grožio akivaizdoje. Patys švenčiausi mokiniai labiausiai kenčia, kai jaučia stiprų ryšį su Dievu. Jie trokšta daugiau, skaudžiai jaučia atotrūkį tarp žmogiškųjų dulkių ir Dievo šlovės. Jie yra šventi, nes drįsta trokšti, drįsta būti pažinti savo troškime ir ištverti laukimo įtampą.

Priimdami pelenus šią gavėnią, drąsinkime vieni kitus prisimindami, kas mes esame: dulkės, pašauktos į šlovę.