Didysis Šeštadienis, C metai

Matome nežinomo XIV a. armėnų rankraščio iliustraciją, kurioje nupieštos moterys prie kapo ir Jėzus, nusileidęs į pragarus. Abi scenos pavaizduotos viename lape norint parodyti Didžiojo Šeštadienio įvykių ir biblinį, ir Bažnyčios Tradicijos pagrindą.

Puslapio viršuje matome tris moteris, kurias įvardija evangelistas Lukas: Mariją Magdalietę, Joaną ir Jokūbo motiną Mariją. Nešinos tepalais jos artėja prie Jėzaus kapo ir praeina pro sargybinius: ši detalė jau iš Evangelijos pagal Matą. Tik kapas čia kitoks: ne iškaldintas uoloje ir užritintas akmeniu, o puošnus statinys, tikriausiai bažnyčia, kaip rodo kryžius ant pagrindinio kupolo. Galbūt tai užuomina į Šventojo Kapo baziliką Jeruzalėje, o gal bendresnis simbolis, primenantis krikščionių tradiciją statyti bažnyčias virš šventųjų kapų. Platesne prasme, simbolis mums skelbia gilią tiesą: vieta, kurioje Jėzus palaidotas, yra šventa, nes čia Dievas padarė įmanomu neįmanoma - nugalėjo pačią mirtį, kad atvertų kelią į amžinąjį gyvenimą.

Šios tiesos šviesoje pastebime puošnų stačiakampį sarkofagą, kuriame matome Kristaus drobulę, tačiau kūno nėra. Šalia atviro sarkofago stovi angelas baltu apdaru ir rodydamas žemyn paaiškina: Jo čia nėra. Angelo ranka, tarsi tiltas iš Biblijos į Bažnyčios Tradiciją, taip pat kreipia mus į sceną apačioje, kad istorija būtų pasakojama toliau. Apatinėje scenoje Kristus stovi akis į akį su Adomu: ima jį už rankos ir veda iš tamsios skylės, mirties vietos.

Kristus nugalėjo mirtį ne tik sau, bet ir visai žmonijai. Jis pradeda nuo paties pirmojo žmogaus, Adomo ir visų tų, kurie nuo sukūrimo turėjo laukti Amžinojo Gyvenimo pilnatvės. Susitikdamas Adomą Jėzus tampa naujuoju Adomu: Prisikėlusiuoju, nauju kūriniu Pirmagimiu, mums visiems nutiesusiu kelią į Amžinąjį Gyvenimą.

Parengta pagal Loyola Press