Didysis Penktadienis, C metai

Andrėjo Matenjos "Kristaus apraudojimas" (1475-1478)  kviečia mus kontempliuoti nualintą Kristaus kūną, kuris netrukus bus guldomas į kapą. Stovime prie Jo kojų. Stiprus potyris. Iš arti matome žaizdas Kristaus delnuose ir pėdose, bet jos neatrodo bauginamai, nėra krauju aptekusios, kraują stingdančios. Sakytum, ir žaizdose juntamas visiškas išsekimas, visiškas išsieikvojimas, kurį įžvelgiame Jėzaus veide. Aiškiai suvokiame, kad Jis mums atidavė visa, ką turėjo. Visą save.

Paveikslo kairėje išnyra du Jėzaus raudantys gedėtojai. Abu veidai perkreipti skausmo. Vyresnė moteris galėtų būti Marija, Kristaus motina. Kitas, jaunesnis vyras, tikriausiai vaizduoja mylimą mokinį. Abi figūros čia atstovauja krikščionių bendruomenei, jos yra simbolis Bažnyčios, kuri tą dieną stovi prie kryžiaus, dar kartą akis į akį susidūrusi su visiško Kristaus savęs dovanojimo tikrove. Jų ašaros - tai sielvarto, netekties, palūžusių, pralaimėjusių ašaros: tinkama reakcija Jėzaus mirties akivaizdoje. Tačiau ašaros taip pat primena ir Jėzaus mirties priežastį: panaikinti nuodėmės vergovę ir pagaliau išlaisvinti mus iš žmogiškų kentėjimų.

Išskirtinis šio paveikslo bruožas - dėl perspektyvos sumažėjęs, vertikaliai matomas Kristaus kūnas. Į akis labiausiai krinta pėdos. Pirmiausia pamatyti pėdas - vadinasi, tas kūno dalis, kurios arčiausiai žemės, arčiausiai purvo, akmenų, gyveimo kelio erškėčių. Tokia perspektyva pabrėžia, kad Jėzus visiškai, pilnai išgyveno ir ištvėrė žmogišką patirtį, netgi neteisingą ir žiaurią mirtį, kuri atėmė viską, ką Jis turėjo. Šitaip regimos pėdos taip pat primena Jo mokymą tarnauti, kvietimą daryti tai, ką daro Jis, plaudamas savo mokiniams kojas. Mirusio Krisraus pėdos, kojos kviečia mus atpažinti pašaukimą tarnystei iki galo, gyvybės atidavimui už kitą. Stovėdami prie Jėzaus kojų mes esame kaip tik ten, kur esame pašaukti būti.

Parengta pagal Loyola Press