Didysis Ketvirtadienis, C metai

Bizantinėje Venecijos šventojo Morkaus bazilikos XIII a. mozaikoje pavaizduotas Kristus, plaunantis mokiniams kojas. Aukso fone, šie dviem eilėmis susėdę aplink tvirtą, masyvų stalą. Mokinių pirmoje eilėje veidai pasižymi tam tikru individualumu, tų, kurie gale - jie daugmaž vienodi. Galime atpažinti arčiausiai Jėzaus sėdintį Petrą: jo pėda įmerkta į vandens dubenį. Taip pat galime spėti, kad antroje eilėje, toliausiai nuo Jėzaus sėdi Judas: šio apaštalo veido profilis pavaizduotas ne visas, o jo aureolė staiga nutrūksta sulig stalo kraštu.

Svarbus šios mozaikos elementas yra pasikartojančios formos. Tvirtos stalo ir žmonių kojos, mokinių galvos ir aureolės sudaro raštą, kuris byloja apie tvarką ir dėsningumą. Tai tarsi vaizdinis kojų plovimo atspindys: Kristaus paliepimas vienas kitam kojas mazgoti yra tvarka / būdas, galiojantis tiems, kurie seka Jėzų ir Jo vardu tarnauja. Vis dėlto nėra taip paprasta: dėl veidų bruožų skirtumų raštas darosi sudėtingesnis. Tai parodo, kokia yra svarbi laisva žmogaus valia renkantis Viešpaties pasiūlytą tvarką / būdą.

Stalo gale matome Jėzų, plaunantį Petrui kojas. Jėzus stovi mokytojo poza - ištiesęs ranką sako Petrui pamokymą. Kita Kristaus ranka taip pat liudija apie mokymą, nes Jis tarnauja - rūpinasi Petro pėdomis. Abi Kristaus rankos sutartinai darbuojasi parodant, kad Geroji Naujiena perduodama ne tik žodžiais, bet ir darbais.

Viena Petro koja ilsisi rankšluostyje Jėzaus skreite, kita įmerkta į vandens dubenį. Dailiai išpuoštas dubuo labiau primena krikštyklą nei namų apyvokos reikmenį. Krikšto vaizdiniu parodoma, jog Kristaus kvietimas, kad mokiniai darytų taip kaip Jis, galioja visiems krikščionims. Kiekvienas, atgimęs iš Krikšto vandens, turi būti pasiruošęs pasilenkti ir plauti kojas.

Viešpaties Vakarienės dieną, gavę iš Kristaus Eucharistijos dovaną, esame kviečiami būti dovana kitiems - per meilę, patarnavimą, rūpestį.

Parengta pagal Loyola Press