Šv. Pauliaus priminimas apie nuolankumą

"Kai keliavau ir artinausi prie Damasko, apie vidurdienį staiga iš dangaus mane apsiautė stipri šviesa. Aš kritau ant žemės ir išgirdau balsą, man sakantį: 'Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?!' Aš paklausiau: 'Kas esi, Viešpatie?' Jis man atsakė: 'Aš esu Jėzus Nazarietis, kurį tu persekioji'. Mano palydovai matė šviesą, bet negirdėjo man kalbančiojo balso. Aš dar paklausiau: 'Ką man daryti, Viešpatie?' O Viešpats man tarė: 'Kelkis, eik į Damaską, tenai tau bus pasakyta visa, ką tau reikia daryti'. Kadangi tos veriančios šviesos apakintas nieko nemačiau, tik palydovų už rankų vedamas aš pasiekiau Damaską" (Apd 22, 6-11).

Pauliaus atsivertimo aprašymai Apaštalų darbuose ir paties apaštalo laiškuose pateikia nemažai medžiagos vaizduotės maldai. Tiek daug įvykių: kelias ir keliautojai; visiems regima ryški šviesa ir tik vienam girdimas balsas; Jėzaus sekėjų persekiotojas, kuris staiga sutinka patį Jėzų. Žmogus, kuris apakintas Gerosios žinios, nušvinta - ir kartu apanka.

To apakimo pasekmė įvardyta aukščiau pateiktos ištraukos paskutinėje eilutėje, kuri, regis, niekada neatsispindi meniniuose Pauliaus atsivertimo vaizdiniuose; juose, kaip žinia, dažniausiai vaizduojamas aprašyme neegzistuojantis žirgas. Tačiau šis paskutinis sakinys labai reikšmingas mokinystėje:

"Kadangi tos veriančios šviesos apakintas nieko nemačiau, tik palydovų už rankų vedamas aš pasiekiau Damaską".

Sekundėlę apie tai pagalvokime. Šiuo metu Saulius yra savo galios viršūnėje. Jis žinomas kaip žydų žydas, prie Gamalielio kojų tobulai išmokytas pagal protėvių Įstatymą. Jis buvo, kaip pats pasakoja, gerbiamas vyriausiojo kunigo ir seniūnų tarybos, turėjo galią pančioti ir kalinti, ir iki mirties bausmės persekioti Jėzaus sekėjus (plg. Apd 22, 3-5). Niekas neabejoja, su kokiu uolumu Saulius siekė šių tikslų: jis pats tuo didžiuojasi. Be to, kaip sužinome skaitydami Apaštalų darbus, jis yra talentingas oratorius.

Tačiau Sauliaus atvykimo į Damaską nepavadintum dramatišku įžengimu. Jis vedamas už rankų. Būsimasis tautų apaštalas beveik bejėgis - nieko nemato ir yra priklausomas nuo kitų žmonių gerumo, galiausiai ir nuo tų pačių krikščionių, kuriuos jis persekiojo. Negana to, kelyje "sutiktas" balsas pranešė, kad, nepaisant gilaus asmeninio įsitikinimo, jis labai, labai klysta dėl to, ko iš jo nori Dievas.

Saulius – jau kaip Paulius - galiausiai atgauna pasitikėjimą savimi, iškalbą, lyderio savybes. Tačiau tą akimirką, kai Dievas jį pašaukia, jis visa tai praranda. Jam lieka vienintelis dalykas - nuolankumas. Galbūt tai yra priminimas mums visiems. Dievas ne visada kviečia mus per tai, ką geriausiai mokame arba per tai, kas mums patogiausia. Kartais reikia, kad kiti mus vestų už rankų kelyje į tikrąją mokinystę.

Parengta pagal James T. Keene tekstą iš americamagazine.org