Mūsų gerumo iliuzija

Viena iš didžiųjų literatūros tragedijų yra biblinis pasakojimas apie Saulių. Lyginant su Sauliumi Hamletas atrodo tarsi Disnėjaus personažas. Galiausiai, Hamleto tragedijos priežastys rimtos. Sauliui, atsižvelgiant į tai, kokių dovanų jis gavo, turėjo sektis geriau, kur kas geriau.

Pasakojimas apie Saulių prasideda patvirtinimu, jog visame Izraelyje niekas neprilygo jam ūgiu ir jėga, gerumu ir pripažinimu. Tikras vadas, išskirtinis tarp bendraamžių, dėl nepaprasto būdo jis buvo žmonių pripažintas ir mylimas. Pasakojimas apie Saulių prasideda kaip pasaka. Pasaka kurį laiką tęsiasi.

Tačiau tam tikru momentu reikalai pakrypsta blogyn. Tas momentas yra Dovydo - jaunesnio, gražesnio, talentingesnio ir labiau vertinamo - pasirodymas. Saulius pradeda pavydėti, ir pavydas pamažu užnuodija jo sielą. Žvelgdamas į Dovydą, Saulius mato tik populiarumą, užgožiantį jo paties populiarumą. Jis nepajėgia įžvelgti kito žmogaus gerumo ir kad tas gerumas yra dovana žmonėms. Saulius tampa rūstus, smulkmeniškas, šaltas, bando nužudyti Dovydą ir galiausiai miršta nuo savo paties rankos - piktas žmogus, toli "nuriedėjęs" nuo savojo gerumo.

Tad kas gi nutiko? Kaip žmogus, turintis tiek daug gerumo, talentų ir galios, toks palaimintas žmogus virsta piktu ir smulkmenišku, o galiausiai iš nevilties nusižudo? Kaip tai atsitiko?

Margaret Laurence genialiame, tačiau niūriame romane "Akmeninis angelas" įdomiai aprašo, kaip būtent tai gali nutikti. Pagrindinė veikėja Hagara Šipli šiek tiek primena biblinį Saulių.

Hagaros istorija prasideda panašiai: ji jauna, gera ir kupina potencialo. Kas vyks su tokia gražia, šviesia, talentinga jauna moterimi? Deja, ne kažin kas. Ji tiesiog plaukia pasroviui: į suaugusiųjų amžių, į nelaimingą santuoką ir į gilią nepripažįstamą neviltį, dėl kurios galiausiai tampa apsileidusi, frigidiška, rūsti, be jėgų ir siekių. Nuostabu ir liūdna, kad moteris nepripažįsta, jog visa tai vyksta su ja. Mintyse Hagara išlieka toji pati jauna, maloni, grakšti, populiari, patraukli mergina, kokia buvo vidurinėje mokykloje. Ji nepastebi, koks mažas tapo jos pasaulis, kiek nedaug draugų yra šalia, kaip niekuo ji nesižavi ir net kaip fiziškai negražiai leido sau tapti.

Moteris pažadinama staigiai ir žiauriai. Vieną žiemos dieną, apsivilkusi sena aptriušusia striuke, ji pabeldžia į duris namų, kur pristato kiaušinius. Duris atidaro mažas vaikas ir pamatęs Hagarą, bėga pakviesti mamos. Moteris išgirsta, kaip vaikas sako savo mamai: "Ten ta baisi, sena kiaušinių pardavėja!" 

Sukrėsta Hagara apsisuka ir spūdina į viešą tualetą. Ten, įjungusi visas šviesas, veidrodyje ima tyrinėti savo veidą. Iš veidrodžio žvelgia moteris, kurios Hagara neatpažįsta, veidas, apgailėtinai nepanašus į tą, kuo ji įsivaizdavo esanti. Iš tikrųjų ji mato baisią, seną "kiaušinių pardavėją", tikrai ne jauną, grakščią, patrauklią, didelės širdies moterį, kuria vis dar įsivaizdavo esanti. "Kaip tai galėjo nutikti?", - klausia Hagara savęs. Kaip mes, patys nepastebėdami, galime virsti tuo, ko net neatpažįstame.

Daugiau ar mažiau tai nutinka visiems. Nelengva senti ir priimti pabaigą daugelio dalykų, apie kuriuos svajojome, kartu stebint, kaip jaunimas visa tai perima ir sulaukia populiarumo bei pripažinimo, kurie kadaise priklausė mums. Kaip Saulius, galime lengvai prisipildyti pavydo ir pykčio, kuriems esame akli ir, kaip Hagara, nepastebime savyje. Tačiau tai pastebi kiti.

Tiesa, dauguma mūsų išliekame geri ir dosnūs, tik tampame kandesni, esame labiau ciniški ir greičiau smerkiame nei kadaise. Mes išliekame geri, bet per daug verkšlename, per daug savęs gailimės ir dažniau keikiame nei laiminame tuos, kurie pakeitė mus savo jaunyste, populiarumu ir statusu.

Vadinasi, viena svarbiausių dvasinių užduočių žmogui antroje gyvenimo pusėje kaip tik ir yra atpažinti savyje šį pavydą, šią bjaurastį ir vėl grįžti prie savo jaunystės meilės ir gaivumo, nuskaistėti, patirti antrąjį naivumą ir vėl pradėti žavėtis kitais, ypač jaunimu.

Apreiškimo knygos pradžioje Viešpats mus, bent jau tuos iš mūsų, kurie esame peržengę jaunystės žydėjimo ribas, šitaip moko: "Mačiau, kaip sunkiai dirbi. Pripažįstu tavo ištvermę ir visus gerus tavo darbus. Tačiau turiu tau ir priekaištų - dabar tavyje mažiau meilės. Grįžk atgal, prisimink, nuo kur nupuolei ir atsiversk!" (plg. Apr 2, 2-5).

Galbūt vertėtų įsiklausyti į šiuos Šventojo Rašto žodžius, kol maža mergaitė dar nešūktelėjo mamai, kad prie durų stovi piktas bjaurus senis.

Versta iš ronrolheiser.com