Patarimai lektoriams

Lektoriaus pašaukimas - Bažnyčios pašaukimas. Kvietimas (taip pat ir nepakvietimas) lektoriaus tarnystei turi būti priimtas su nuolankumu. Nenuolankumas (visose tarnystėse) stabdo augimą.

Trys skirtingi pavadinimai: Biblija, Šventasis Raštas ir Dievo žodis anaiptol nereiškia to paties. Biblija (lot. biblioteka, knygų rinkinys) - kultūrinis reiškinys, kuris gali nieko bendra neturėti su religija, pvz., sodininko  ar žvejo biblija. Šventasis Raštas - tai tekstai, kurie man ar mūsų bendrijai yra šventi, pvz., religiniai (skirtingų religijų), krikščioniški (katalikų, ortodoksų, protestantų). Dievo žodis - tai skaitomas ir klausomas Šventasis Raštas.

Jei turiu Bibliją, tai dar nėra Šventasis Raštas. Jei turiu Šventąjį Raštą, tai nėra Dievo žodis, kol neatverčiamas ir neskaitomas. Jį reikia skaityti! Lektoriaus tarnystė - prakalbinti Šventąjį Raštą ir jį paversti Dievo žodžiu.

Dievo žodis - žinia, kad Dievas kalba.

Helenistiniame pasaulyje ir jam priklausančioje raštijoje žodis euanghélion reiškė kažkokią gerą žinią, dažniausiai turinčią viešą pobūdį, - tai galėjo būti žinia apie karinę ar sportinę pergalę ir pan. Tačiau euanghélion turinys galėjo apibūdinti ir privataus asmens gyvenimo įvykius, pavyzdžiui, jo pagijimą iš ligos, kūdikio gimimą ir kt. Vienaip ar kitaip, euanghélion buvo nuorodą į lemtingus įvykius vieno asmens, bendruomenės ar tautos gyvenime, ir šie įvykiai buvo skelbiami kaip išgelbėjimas, atitinkamai privačiai ar visuotinai.

Kalbiniu požiūriu kaip tik tokią žodžio reikšmę perėmė ir krikščionybė. Tačiau dabar euanghélion įgavo visiškai naują turinį, susijusį su Jėzaus Kristaus Įvykiu. Naujajame Testamente euanghélion visų pirma reiškia išgelbėjimo žinios, taigi Gerosios Žinios, kuri tapo girdima ir regima Jėzaus žodyje ir veiksmuose, skelbimą.

Jeigu Romos imperijoje evangelija (geroji naujiena) galėjo būti išlaisvinantis imperatoriaus laiškas nusikaltėliui, kaliniui, krikščionys skelbia, kad tikrasis Karalius yra Jėzus, ir Jis skelbia tikrąją Gerąją Naujieną, tikrąją Evangeliją "nusikaltėliui" - nusidėjėliui: tu esi laisvas!

Biblija - pirma ir pagrindinė knyga katalikų gyvenime. Kiekvienas katalikas privalo skaityti Šventąjį Raštą. Skaitovas ne tik skaito Šventąjį Raštą, bet įsipareigoja globoti Šventojo Rašto grupę, burti ją, skatina melstis, skaityti bei klausyti Dievo žodžio. Šventojo Rašto grupės ir skaitovų rūpestis - Dievo Žodžio sekmadienio šventimas parapijoje.

Knygoje "Dieviškasis žaidimas: liturginio mąstymo apmatai" B. Ulevičius apibrėžia liturgiją kaip vaizdingą krikščioniškos tiesos atskleidimą per simbolius. Ypatinga vaikiška pasaulėjauta yra ir universalus, ir būtinas atspirties taškas bažnytinės liturgijos prigimčiai patirti bei visavertiškai joje dalyvauti.

Jeigu liturgija - kaip žaidimas, Dieviškasis žaidimas, vadinasi:

1. Ji turi savo taisykles, kurių visi privalome laikytis. Priešingu atveju šalinama iš žaidimo. Taisyklės yra bazė, pagrindas. Todėl ir lektorius turi labai gerai jas išmanyti, kad galėtų žaisti kartu.
   
2. Joje vyksta žaidėjo perkeitimas. Pakyla nuotaika, azartas, patiriame malonumą. Mišiose vyksta žaidimas pagal taisykles, kurių metu atsitinka perkeitimas.
3. Įvyksta laiko sunaikinimas. Įsijaučiame į žaidimą, ir nebelieka laiko nuovokos. Kai tai atsitinka per šv. Mišias - "pačiupinėjame" truputėlį amžinybės. Tai amžinybės patirtis.

Lektorių misija skelbti Dievo žodį yra labai svarbi, todėl būtina žinoti taisykles, kad galėtume patys patirti ir kitiems padėtume patirti liturgiją. Skaitome ne sau, ne dėl savęs.

Gerbdami Šventąjį Raštą, turime patarnauti Dievui, kad visa Bažnyčia išgirstų Dievo žodį.

Priminimai:

• Būtina iš anksto perskaityti skelbiamą ištrauką, net ir puikiai skaitantiems. Reikia žinoti, apie ką yra tekstas, kur yra sakinių, žodžių kirčiai, atkreipti dėmesį į neįprastus vietovardžius, vardus, sudėtingą eiliavimą ir pan.

• Evangelizuoti turi ir lektoriaus išvaizda. Apranga turi atitikti Bažnyčios etiketą (nevilkėti trumpų šortų, neapnuoginti pečių). Drabužiai turi būti tvarkingi, skoningi, solidūs, patys geriausi, kokius turime (nes Jėzaus rūbai buvo brangūs, geri. Dėl jų metė burtą.), bet kartu - neiššaukiantys, ne pernelyg puošnūs, kad išvaizda neužgožtų Dievo žodžio.

• Pakylama ir skaityti einama iš savo suolo. Nereikia turėti išskirtinės vietos bažnyčioje. Einant neskubama.

• Atėjus prie pakylos, žiūrint į altorių nusilenkiama palenkiant galvą. Einant dviese, nusilenkiama kartu. Įjungiamas ir pataisomas mikrofonas, kad neužstotų teksto. Lektorius turi žinoti arba pasiklausti, kaip veikia įgarsinimo sistema.

• Reiktų neskubėti pradėti skaityti, bet palaukti, kol visi susės ir nurims - pagarbiai laukiama visiško dėmesio Bažnyčiai ir Dievui. Išimtis yra taikoma iškilmių metu, kuomet po procesijos ilgiau trunka susėsti patarnautojams.

• Skaitant stovima ramiai, tiesiai, tvirtai remiamasi abiem kojom, netrypčiojama, nemindžiukuojama. Rankos laikomos ant Šventojo Rašto. Tai pagarbos ženklas.

• Būtina pažinti ir skaityti visus teksto ženklus: tipografinius (žvaigždutė - ilga pauzė tiek giedant, tiek kalbant; kryželis - trumpa pauzė, kai psalmės eilutės tekstas ilgas), skyrybos ir kirčius.

• Tekstas skaitomas ramiu, neutraliu balso tembru be intonacijų, rolių ir patoso.

• Skaitant nekilnojame akių į žmones, žiūrime tik į tekstą. Akis pakeliame skaitydami paskutinį sakinį: "Tai Dievo žodis".

• Perskaičius skaitinio pavadinimą, daroma pauzė. Paskutiniame sakinyje: "Tai Dievo žodis", - akcentuojama "žodis".

Pagal kun. Artūro Kazlausko mokymą