Apie moderavimą

(Pagal psichologės Ievos Aleksandravičienės mokymą)

Moderavimas yra per patirtį, per laiką formuojamas įgūdis, kuris auga kartu su mūsų išmintimi, ir tikrai verta kartkartėmis susėsti ir pasikalbėti, kaip mes tai darome, kas veikia, kas neveikia, ką verta pritaikyti, ko atsisakyti.

Į susitikimus žmonės ateina kažkaip nusiteikę, turintys savo istoriją, patirtis, nuostatas, atsineša kažkokių gandų. Pirmiausia jie ieško patvirtinimo turimoms nuostatoms. Jeigu tai nėra Bažnyčios žmonės, jie ateina įsitikinti, kad viskas ir yra taip, kaip jie galvoja. Daug žmonių ateina nusiteikę "sutvarkyti" savo vaikus, kad jie paskui gyvenime neturėtų problemų. Galima manyti, jog tokia nuostata baisi, bet vis dėlto šie žmonės nori savo vaikams gero, rūpinasi jais. Bet kokioje pradinėje nuostatoje galima rasti galimybių. Kitas svarbus dalykas - mes negalime žmonių paskubinti. Kartais labai norim, kad jie greitai padarytų atradimus, kuriuos mes patys esam padarę ir žinom, kad tai yra gėris. Yra toks posakis: "Ąžuoliuko nepatempsi". Ąžuolas auga lėtai. Jis užauga didelis ir tvirtas, bet neįmanoma pagreitinti augimo patempiant jį aukštyn. Niekaip. Eina laikas, ir medis auga taip, kaip jam reikia. Pirmiausia, džiaukimės žmogumi, kuris atėjo, kad ir su kokiomis nuostatomis.

Grupelių moderatoriai yra atsakingi už tai, kad vyktų diskusija. Pirmiausia jie turi pasirūpinti grupelės atmosfera - paprasta, draugiška, priimanti, nevertinanti (žmonės turi jaustis laukiami, saugūs); ir, antra, valdyti laiką, kad visi dalyviai galėtų pasisakyti. Jeigu grupelėje keli moderatoriai, labai prasminga yra pasidalinti, kuris (šiandien ar visą laiką) kurią sritį kuruoja.

Tas, kuris valdo laiką, rūpinasi, kas kiek kalbėjo, kiek laiko liko. Tas, kuris klauso, jeigu norim, kad žmogus jaustųsi girdimas, negali blaškytis. Ką gi reiškia iš tikrųjų klausytis? "Kas turi ausis, teklauso" (Mt 13, 9 ir kt.). "Dviem ausim klausytis" reiškia atidėti visa kita, tik klausyti. Kad žmogus jaustųsi girdimas, negalima tuo pačiu metu dar kažką kita daryti. Vien būti tame pačiame kambaryje negana. Grupėje visaip gali nutikti: kažkas pavėlavo, kažkam kėdės pritrūko, kažkas duris atidarė. Žmogus, kuris tuo metu kalba, nesijaus girdimas. Todėl moderatorių užduotis - palaikyti atmosferą / klausytis ir sekti laiką / aplinką.

Labai gerai, kai moderatorius priimamas kaip grupelės dalis. Jeigu jis bus autoritetas, t. y., pranešėjas arba kunigas, dalyviai jaus šiokį tokį nelygiavertiškumą. Labai didelė tikimybė, kad vyks klausimų-atsakymų vakaras, bet ne pasidalinimas.

Pradedama visada nuo labai paprastų dalykų: nuo pristatymo, kas čia vyks, ko mes čia susirinkom ir kaip visa tai išsidėsto laike. Supažindinama, pavyzdžiui, kad kiekvieną susitikimą pradėsim trumpa malda, tada priminsim klausimus ar temą, paskui visi dalinsimės. Aiškumas ir žinojimas, kas ir kaip vyks, taip pat suteikia saugumo ir paprastumo jausmą, pašalina nerimą ir įtampą.

Taip pat labai svarbu pačioje pradžioje, pirmo susitikimo metu pristatyti susitarimus ar taisykles. Tiesą sakant, tas taisykles galima pakartoti kaskart, nes tai yra svarbu, o vieną kartą išgirdus nebūtinai įsisąmoninama. Įprastai sutariama, pirma: kalbėti po vieną (tai yra, nepertraukinėti kalbančiojo, nebent jį reiktų sugrąžinti į temą dėl laiko valdymo); antra, dėl konfidencialumo - būtina pasakyti ir vis priminti, kad tai, kas vyksta ir ką girdime grupėje turi likti tiktai grupėje. Galime pasidalinti įspūdžiu (mums patiko, nepatiko ar pan.), bet negalime perpasakoti turinio.

Leidžiame žmonėms kalbėti tiek, kiek jie šiandien gali. Atsisakantį - negalintį, nenorintį kalbėti galime truputį padrąsinti, paklausti apie asmeninę patirtį. Bet žmogus turi jausti, kad gali kalbėti tiek, kiek nori.

Kartais mes pernelyg norim, kad žmonės kalbėtų. Būna, kad žmonės jaučiasi prievartaujami. Tada nenoromis einama į grupelę arba apskritai pasirenkama neiti. Dar būna žmonių, kurie kalba labai abstrakčiai. Moderatoriui tiktų priminti, paklausti: "O kokia jūsų asmeninė patirtis?" Svarbiausia, ką konkretus žmogus sako, galvoja.

Dažniausiai "paslystame" vertindami pasisakymus. Mes kiekvienas turime savo istorijas, atsinešame savo patirtį ir kartais girdime nuostatas, kurioms visiškai nepritariam, todėl labai greitai žmogų padedam į kažkokią "lentynėlę". Tokie vertinimai visiškai nušluoja mūsų individualumą. O grupelės tikslas yra prakalbinti ir išgirsti kiekvieną žmogų.

Laiko valdymui galima pasitelkti priemonių, pavyzdžiui, siųsti degančią žvakę, kamuoliuką, bet kokį daiktą. Susitariama, kad kalba tas, kurio rankose tas daiktas. Vis dėlto laiko nederėtų pernelyg užaštrinti. Štai viena moteris pasakojo, kaip "nuvogdavo" savo laiko. Ji neleido sau kalbėti, kad kitam žmogui laiko nepritrūktų.

Kuo paprastesnis moderatorius, kuo paprasčiau kalba, kuo labiau būna savimi, tuo visiems paprasčiau ir lengviau. Moderatoriui nereikia giliai išmanyti temos, žinoti visų atsakymų. Užtenka klausytis abiem ausimis. Grupelės užduotis yra diskusija ir žinių įtvirtinimas, o žinios geriausiai įsitvirtina per pasidalinimus. Nereikia dirbtinai valdyti, tvirtinti temos grupelėje.

Taip pat, jeigu dalyviams iš tos temos iškyla klausimų, nereikia skubėti į juos atsakyti. Pirmiausia tegul reaguoja grupelė, nesistenkim jų užgožti savo žiniomis ir autoritetu. Tegul kiti pasidalina - ar jiems irgi tokie klausimai kilo; o gal jie turi savo atsakymą; nereikia teisingo, reikia tiesiog savo. Paskui, pabaigoje, kai jau visi pasidalins, turėsite galimybę, jeigu norite, atsakyti į klausimus. Jeigu nežinot, kaip atsakyti į kilusį klausimą, klausiama autoriteto. Labai gerai, jei dalyviai mato, kad moderatorius irgi ne viską žino, kažko bijo, kažko nesupranta, galbūt kažkokią panašią patirtį yra turėjęs.

Jeigu dalinatės savo patirtimi, būtų labai taiklu atliepti dalyvių pavyzdį. Tokius susišaukiančius pavyzdžius dalyviai daug lengviau priima. Pavyzdžiui, pasakot, kad jums taip pat nebūna lengva ar nedrąsu eiti išpažinties. Reakcija: "O, mat kaip, gal tikrai ne man vienam taip būna". Popiežius Pranciškus kalbėdamas taip pat stengiasi žinią perduoti per patirtį, per pavyzdžius, per asmeninį pavyzdį, per savo supratimą.

Dalyviams, kurie nelabai pažįstami su gyva Bažnyčia, padeda pamatymas, kad malda nėra tik poteriai. Susitikimus labai sveika pradėti malda. Malda ne tik Šventajai Dvasiai atveria langą, bet ir sukuria tam tikrą atmosferą ir kartu palieka stiprų įspūdį, nes, deja, dažnai būna žmonėms kažkas negirdėto. Labai stipru būna išgirsti, kad meldžiamės už kažką konkretaus. Kas nors pasidalina sunkumu, o moderatorius pakviečia už tą žmogų pasimelsti. Visi tuomet supranta, kad vyksta kažkas labai svarbaus ir labai gero. Gali nesuprasti protu, bet tiesiog pajausti, kad kažkas čia "gerai".

Labai tiks arba dažniausiai prašnekins kalbos apie vaikus. Taip pat atsiranda galimybė pakviesti tėvus būti pavyzdžiu savo vaikams. Grupelės yra puiki proga priminti tėvams, kad namuose galima / reiktų melstis, nors ir labai trumpai, kad galima, išleidžiant vaikus pro duris, juos palaiminti. Priminti tėvams, kad jie turėtų būti pavyzdys savo vaikams.

Dar vienas grupės iššūkis - joje gali būti žmonių, kuriuos mums sunku priimti: ne mūsų tipažo, sudėtingų, kurių nesuprantam arba gal nelabai norim suprasti. Prisiminkim, ko mes siekiame: mes siekiame gerbti kiekvieną atėjusį ir netgi kitaip mąstantį. Galime nepritarti jų motyvams, poelgiams ar gyvenimo būdui, bet mes siekiame juos girdėti ir gerbti. Galima pamėginti įžvelgti to žmogaus stiprybę, kurių kiekvienas neabejotinai turi. Jas įsivardiję, pajėgsime pamatyti žmogų pozityviau.

Gyvendami informacijos pertekliuje, kai visko aplinkui tiek daug ir nerealu viską girdėti, mes išmokstame struktūruoti, sisteminti, uždėti etiketes, kad būtų paprasčiau gyventi. Su žmonėmis grupelėse reikia elgtis visiškai priešingai. Turime atmesti visas etiketes ir pabandyti išgirsti žmogų, ypač jeigu jis kitoks negu aš.

Moderuojant derėtų vengti:

Tokių frazių kaip: "Taip, bet..." Jei mintyse kyla toks atsakymas, vadinasi, esam įjungę savo žinojimą, o mūsų žinojimas jau yra kliūtis išgirsti. Jau esame paruošę atsakymą, kad yra kitaip. Jei jaučiam pasipriešinimą pašnekovo žodžiams, gali padėti pasitikslinimas: "Ar teisingai jus supratau?" Laimima laiko su ta informacija apsiprasti.

Apibendrinti. Visada kalbama apie konkrečias situacijas, o apibendrinimas niveliuoja, uždeda kažkokį standartą, šabloną. Ir moderatoriams reikėtų vengti tokių žodelių kaip "niekada", "nuolat" ir pan., ir apibendrinti mėgstančių dalyvių prašykime kalbėti apie asmeninę patirtį.

Ginčytis tarpusavyje arba su dalyviais. Ginčytis galima tik visiško saugumo ir pasitikėjimo atmosferoje, kad visi žinotų, jog ginčas neužkirs kelio žmogui kalbėti. Taip pat turime gerbti tą patirtį, kurią žmonės atsineša. Nežinome, kokių gandų jie prisiklausę. Maža to, kalbėti apie Bažnyčią ir kunigų netobulumus yra mados reikalas. Ką galime padaryti - nesiginčyti. Bet ir nedaryti erdvės tokiems pasakojimams, tik tiek, kiek reikia išgirsti apie žmogaus patirtį. Tik nekomentuojame ir nesiginčijame. Žmogaus nuostata galės pasikeisti tiktai tada, jeigu jis pats pamatys kitaip. Neverta ginčytis, kur yra žmogaus patirtis. Tegul žmogus išsineša jūsų paprastumą ir žmogiškumą.

Dievą nešti mes galime ne tik kalbėdami apie Jo gerumą ir gailestingumą, bet tiesiog būdami, gyvendami pagal savo tikėjimą. Efektyviau, kai žmogus paklausia, negu jam įrodinėti. Jeigu leisime Šventajai Dvasiai kalbėti per mus, Ji pasakys viską, ką reikia.

Asmeniniai liudijimai labai pagyvina, sušildo ir suartina, bet, kita vertus, kalbėti apie savo patirtį nėra paprasta. Būna nuostabių spontaniškų liudijimų, bet labai gerai, jei galima pasiruošti, nes reikia išsiryškinti žinią, kurią norim perduoti. Juk bus kalbama konkretiems žmonėms, savo grupelės žmonėms, kurie jau kažkiek jums pasipasakoję. Ar tai, ką jūs sakot, atlieps jų lūkesčiams, jų patirčiai? Pavojinga pasakoti per daug, per atvirai, per sudėtingai. Svarbu žinutės esmė. Tą esmę galima vis priminti ir pakartoti. Nereikia per daug detalių, kurios paskandina žinutę. Geriau tegu žmonės pasitikslins, perklaus, kas jiems yra įdomu ir aktualu.

Kalbant svarbu vartoti įprastos kalbos žodžius. Jeigu vartojame terminus, kurių žmonės šiaip gyvenime nenaudoja (pvz., adoracija, rekolekcijos, agapė), iškart pridedame paaiškinimą. Kaskart. Kalbant su žmonėmis labai tinka vartoti jų kalbą, apibūdinimus, kuriuos jie patys pasirenka dalindamiesi: tai irgi suteikia bendrumo.

Jeigu žmogus ateina nusiteikęs priešiškai, tiktų klausti apie patirtį. Kuo daugiau sužinome, iš kur kyla neigiama nuostata, tuo lengviau surasti, ką atsakyti ir kaip pakalbinti. Sunkiausia, kai prieštarauja, ir nelabai žinai, kodėl. Kai jau žinai, kodėl, galima atrasti panašių teigiamų patirčių ir kviesti sužinoti, patirti daugiau. Pakviesti į pozityvą lengviau po to, kai jau išsakytas negatyvas.

Nepavyks absoliučiai visus prakalbinti, bet "ąžuoliuko nepatempsi". Nežinom, kokia mūsų užduotis šitame etape, nežinom, ką Dievas mums dovanos. Gal po kokių dešimties ar dvidešimties metų žmogus prisimins, kad gal ten ir "visai nieko" buvo.

Kuriant grupelę, kurioje tikimasi pasitikėjimo atmosferos, svarbu, kad ji būtų stabili, kad kuo mažiau žmonės keistųsi. Kartais dalyviai, kaip vaikai, skirtingai elgiasi su skirtingais žmonėmis. Ypač tie, kurie yra priešiškai nusiteikę ir nėra motyvuoti, pirmiausia patikrina esančius žmones. Tiems, kas nenori kalbėti, tai yra priedanga nekalbėti. Moderatoriui irgi sunkiau, nes iš naujo reikia kurti pasitikėjimo atmosferą gilesniems dalykams. Neigiamoms nuostatoms keisti geriau yra stabilumas.

Trumpas apibendrinimas: labai svarbu - atmosfera. Džiaukitės kiekvienu žmogumi, kuris atėjo. Net jeigu jis visiškai kitoks. Net jeigu sako, kad jam šito nereikia. Džiaukitės - jisai atėjo, kažkodėl atėjo čia. Svarbi užduotis - kad atėjęs žmogus pamatytų susirinkusius normalius žmones, su kuriais yra apie ką pakalbėti. Mes galime tik paruošti vietą žmonėms, kad jie atėję gerai jaustųsi. Moderatoriaus užduotis - kad žmogus jaustųsi priimtas, laukiamas, nekritikuojamas, nevertinamas, neteisiamas. Nereikia jokių komentarų, jokių replikų. Tiesiog džiaukitės, o visą kitą palikite Dievo Dvasiai. "Ąžuoliuko nepatempsi", nežinai į kokį ąžuolą jis išaugs ar kas gero nutiks jam beaugant.

Ačiū, už tai ką darote. Būkite drąsūs. Nebijokite.