Kaip neužgniaužti dvasinių dovanų

Užmegzdamas mus motinos įsčiose ir atnaujindamas Kristuje, Dievas išrinko mums dovanas - ypatingus išteklius, patirtis ir gebėjimus, kuriuos turime valdyti ir praktikuoti. Ar tuo tikite? Jei taip, ar žinote, kokios tos dovanos? Ar galite įvardyti, kaip konkrečiai stengiatės jomis naudotis ir jose augti?

Mes visi turime iš Dievo gautų gebėjimų, kurie skirti keisti kitų gyvenimus. Taigi, "esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visur kur. Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui" (1 Kor 12, 4-7).

Visur kur, vadinasi, ir jumyse. Kiekvienam, vadinasi, jums.

Vis dėlto, nors kiekvienas iš mūsų turi ypatingą gėrio potencialą, ne visi jį realizuoja. Yra žmonių, kurie iššvaisto stebuklingas būtent jiems skirtas Dievo dovanas gyvendami į ką kitą sutelktą gyvenimą.

Apaštalas Paulius ragina Romos bažnyčią naudotis įvairiomis dovanomis pagal kiekvienam suteiktą malonę (plg. Rom 12, 6-8). Kas gi mums trukdo gerai naudotis savo dovanomis - Dievo suteiktais malonės pripildytais gebėjimais? Dažnai net nesuvokiame, kad iššvaistome šiuos išteklius. Tai yra šėtono klastos dalis. Nepavykus mus įtikinti visiškai atmesti Dievą, jis atitraukia mus nuo Jo šimtais nežymių būdų, tarkim, įterpdamas kokią subtilią, vos pastebimą pagundą, kuri pamažu sugadina mūsų impulsus ir palaidoja mūsų potencialą.

Dauguma dvasinių dovanų miršta ne dėl jų atmetimo, bet dėl išblaškymo. Pagundos tampa tarsi dvasiniais akligatviais. Gyventi patogu, bet jie niekur neveda. Laiške romiečiams šv. Paulius įvardija keturis tokius akligatvius.

Savanaudiškumas

Turbūt dažniausiai iššvaistome Dievo dovanas manydami, kad jos skirtos mūsų, o ne kitų žmonių poreikiams tenkinti. Pauliaus įsakymas naudotis savo gebėjimais eina iškart po šio nepaprasto mūsų tapatybės įvardijimo: "Kaip viename kūne turime daug narių, ir visi nariai atlieka ne tą patį uždavinį, taip ir mes daugelis esame vienas Kūnas Kristuje, o pavieniui - vieni kitų nariai" (Rom12, 4-5). Gebėjimai, kuriuos Dievas mums suteikia, skirti ne tam, kad palypėtume karjeros laipteliais, išlaisvintume pomėgius, patirtume pasisekimą ar pasitenkinimo jausmą; jie skirti Kristaus Kūnui - Bažnyčiai laiminti ir paremti. Kažką gerai išmanote, kažkas jums sekasi todėl, kad tam tikru būdu, forma ar pavidalu to reikia Bažnyčiai - nes Bažnyčiai reikia jūsų.

Pasaulis mąsto kitaip. Kam reikalingos dovanos, jei negaliu jomis naudotis ir leisti kaip noriu? Kaip penkiametis, gavęs dovanų žaislą, mes apžvelgiame savo gebėjimus, išteklius, laiką ir pareiškiame: "Mano!" Dievas į dovanas žiūri kitaip. Jis klausia: kam reikalingos dovanos, jei jos miršta savininkiškai apkabintos? Juk dovanos iš tiesų patiriamos ir jomis džiaugiamasi tik tada, kai jas laisvai laikome ir su džiaugsmu sakome Dievui: "Tavo!"

Puikybė

Savanaudiškumas mus apakina kitų poreikiams, tačiau iššvaistyti savo dovanas galime ir pernelyg gerai apie save galvodami. Šv. Paulius rašo: "Dėlei man suteiktos malonės aš raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai, kiekvienam pagal Dievo duotąjį tikėjimo laipsnį" (Rom 12, 3).

Kartais dovanos sugenda, nes esame pernelyg susitelkę į save; kartais - nes manome, kad poreikiai, kuriuos galėtume patenkinti, yra neverti mūsų pastangų. Manome, kad esame per daug gabūs ramiai, įprastai, neliaupsinamai meilei. Išdidumas išpučia mūsų galvas, iškelia mus virš tikrovės ir tikrieji poreikiai ima atrodyti maži, net nereikšmingi šalia mūsiškių išsipūtusių prioritetų. Tačiau Dievo duoti gebėjimai tokiame “aukštyje” dūsta. Jie kvėpuoja ir klesti, kai yra įsišakniję tikrame, įprastame gyvenime su tikrais, įprastais poreikiais. Mūsų dovanos nepasieks savo potencialo aukštumų, jei atsisakysime jomis naudotis suklupę ant kelių.

Šv. Paulius įduoda ginklą prieš šį dovanas dusinantį išdidumą: manykite apie save blaiviai, sako jis, "kiekvienas pagal Dievo paskirtą tikėjimo matą". Gebėjimus, kuriuos turite, skyrė Dievas. Netgi jūsų turimą tikėjimą skiria Dievas. "Ir ką gi tu turi, ko nebūtum gavęs?" (1 Kor 4, 7). Atminkite, kad viską, ką darote gerai, darote gerai tik dėl Dievo kūrybingumo ir dosnumo.

Pasaulietiškumas

Šioji pagunda yra labiausiai paplitusi ir subtiliausia. Mes švaistome savo dovanas arba netinkamai jomis naudojamės, nes vertiname ir teikiame pirmenybę tam, ką daro pasaulis, užuot pirmiausia ieškoję "Dievo Karalystės ir Jo teisumo" (Mt 6, 33). Pernelyg lengva atsidurti minioje, nerūpestingai žingsniuojančioje tolyn nuo kryžiaus. "Ir nesekite šiuo pasauliu, - įspėja Paulius, - bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, kas gera, tinkama ir tobula" (Rom 12, 2).

Kaip atrodo netinkamas prisitaikymas? Geriausią savęs dalį atiduodame biure, o ne namuose ir Bažnyčioje. Labiau džiaugiamės savo pomėgiais nei Dangumi. Daugiausia paguodos ir "poilsio" randame naršydami po kitų žmonių gyvenimo likučius socialiniuose tinkluose. Sekame savo mėgstamas laidas ir filmus, bet sunkiai randame laiko prisėsti, susitikti su Dievu ir Juo pasidžiaugti.

Kai mūsų širdys yra ne ten, kur reikia, nenuostabu, kad ir mūsų dovanos - mūsų laikas, dėmesys, ištekliai, gebėjimai - nuolat atsiduria ne ten, kur reikia (arba išvis neatsiduria). Tie, kurie gerai naudojasi savo dovanomis, atmeta tai, ką daryti jiem siūlo pasaulis. Jie neša ir naudoja savo dovanas ten, kur Dievas juos veda per savo Žodį, maldą ir kitų tikinčiųjų bendrystę.

Pasyvumas

Vėl grįžkime prie apaštalo raginimo: turėdami įvairių dovanų pagal mums suteiktą malonę, jomis naudokimės (plg. Rom 12, 6-8). Pasyvumas, kaip ypač derlinga piktžolė, užnuodija talentų sodus.

Kiek Dievo duotų gebėjimų sunyksta, nes esame pernelyg užsiėmę, jaučiamės nesaugūs ar tingūs net pabandyti? Pajutome impulsą vienaip ar kitaip pasitarnauti, bet vis atidėliojome. Žinojome, kad reikia kažkam paskambinti ar aplankyti, bet manėme, kad patarnaus kas nors kitas. Girdėjome, kad Bažnyčia ieško žmogaus konkrečiai tarnystei, bet vis ieškojome pasiteisinimų likti užnugaryje. Tačiau šv. Paulius sako Bažnyčiai - jauniems ir seniems, vyrams ir moterims, naujai įtikėjusiems ir tikėjimo "senbuviams", sveikiems ir kenčiantiems, bendraujantiems ir droviems, muzikaliems ir, na, ne - "Jūs turite gebėjimų (taip, tikrai visi), tad naudokitės jais". Raskite kokį nors būdą, bet kokį būdą, kaip panaudoti tai, ką gerai darote, kad pasirūpintumėte kitu.

Būti konkrečiu būdu apdovanotam nereiškia, kad esate gabesnis už kitus ar kad kiti negali mokyti, tarnauti, raginti, šelpti ar įvairiai vadovauti; tai tik įrodymas, jog Dievas tam tikrose srityse suteikė jums daugiau malonės, kad galėtumėte patenkinti kitų poreikius. "Patarnaukite vieni kitiems kaip geri daugiariopos Dievo malonės šeimininkai, sulig kiekvieno gautąja malone" (1 Pt 4, 10). Kad ir kokią patirtį ar gebėjimą Dievas jums skyrė, pradėkite juo naudotis.

Vis dar abejojate arba nežinote, kuo esate apdovanotas? Galbūt niekada nelaikėte savęs gabiu, negalite nurodyti jokio konkretaus įgūdžio, gebėjimo ar žinojimo, kuriuos laikytumėte dovana? Kaip atskleisti savo dovanas?

Laiške romiečiams šv. Paulius pateikia keletą pavyzdžių: vieni yra gabūs mokyti, kiti turi dovaną tarnauti (juk galima patarnauti ir buityje vienišai kaimynei), yra turinčių dovaną paraginti - padrąsinti, mesti iššūkį, pataisyti, įkvėpti. Pradėkite nuo paprastų klausimų: Ką jums patinka daryti? Ką gebate gerai? Kokio patarnavimo galėtų prireikti Bažnyčiai ar šeimai? Už ką kiti žmonės jums dėkoja? Galbūt jūs gebate mokyti, o gal pastebite kitame mokytojo talentą ir gebate padrąsinti? Galbūt galite vadovauti chorui, o gal padėti montuoti įrangą. Galite tiekti valgį, o gal tvarkyti ir valyti? Gebate organizuoti didelius susibūrimus, o gal draugauti su vienišais žmonėmis? Galbūt sekmadienio rytą linksmai pasisveikinate su kitais maldininkais, o gal jums skirta ištikimai melstis už kitus Kūno narius? Kiekviena bendruomenė, kad ir kokia maža ji būtų, turi tikrų ir svarbių poreikių. Kartais mažesnėse bendruomenėse poreikiai dar didesni, nes jose mažiau vadovų ir išteklių.

Jei jūsų dovanos užsibuvo akligatvyje ir ėmė nykti, dar ne per vėlu jas atgaivinti ir panaudoti. Atidėkite į šalį puikybę, savanaudiškumą, pasaulietiškumą ir pasyvumą, išlaisvinkite savo dovanas. Atraskite, ką gerai darote iš Dievo malonės, ir paprašykite, kad Viešpats padėtų jums atrasti poreikį, kurį galėtumėte patenkinti.

Parengta pagal desiringGod.org