Kaip priešintis piktajam

Neramiame šiandienos pasaulyje daugybė žmonių gana keistai suvokia, kas yra šeima, lytiškumas, politika, pinigai ir pan. Visa tai kyla iš iškreipto ir apversto tikrovės vaizdo. Ne taip seniai tarsi buvo lengviau sutarti, kas yra gera, o kas – bloga. Tačiau šiais laikais tai darosi sudėtinga. Vien išdrįsęs pasisakyti kitaip, nepritaręs kito nuomonei galite būti apkaltintas netolerancija, apšauktas kaip nekentėjas.  

Tačiau “vargas vadinantiems piktą geru, o gerą piktu”, – įspėja pranašas Izaijas (Iz 5, 20).

Ši Izaijo pranašystė atrodo labai teisinga šiandien, šiame aukštyn kojomis apverstame pasaulyje. Kodėl taip atsitiko? Labai tikėtina, kad iškreiptas mąstymas kyla piktajam prikišus nagus prie mūsų proto. Demonai gali ir tikrai siunčia mums mintis. Rojaus sode velnias žadėjo Adomui ir Ievai, kad suvalgę draudžiamą vaisių jie žinos, kas gera ir kas pikta (plg. Pr 3, 5). Šėtonas melavo, nes sunki nuodėmė ne tik susilpnina valią, bet ir pritemdo protą tiek, kad nebegalime atskirti gera nuo bloga. Pasvarstykime, kaip apsaugoti savo mintis, kurios visada yra veiksmų pirmtakės.

Žmogaus sąmonė yra labai sudėtingas dalykas, ir, nors nesu psichologas, man atrodo, kad galima nurodyti tam tikras pakopas ir kaip kiekviena sritis pereina / paliečia kitą:

• Vaizduotė
• Emocijos
• Atmintis
• Sąžinė
• Intelektas
• Valia

Pažvelkime, kaip kiekviena iš šių šešių sričių veikia ir kaip reaguoja į demono klastą.

Vaizduotė yra žemiausia žmogaus sąmonės forma, ir velniui lengviausia ją paveikti. Jis gali užpildyti mūsų mintis įvairiausiais vaizdais ir idėjomis (apie seksą, praturtėjimą, kerštą ir pan.). Nemažai žmonių nekontroliuoja savo vaizduotės, nes fantazuoti dažniausiai yra labai malonu. Tačiau problema yra ta, kad vaizduotė maitina emocijas, emocijos – atmintį, paliečiama sąžinė, tada – intelektas (protas) ir, galiausiai, valia. Malonios fantazijos kažkaip sukuria mūsų galvoje melagingą tikrovę, kuri ir lemia tai, kad tenkinamės pornografija, ištvirkavimu, grobstymu, nusikalstamumu ir pan.

Kylant sąmonės laiptais randame emocijas, tokias kaip džiaugsmas, liūdesys, pyktis ir t. t. Emocijos nėra blogai, juk Jėzus irgi verkė ir pyko. Tačiau problema yra ta, kad jas palietus nekontroliuojamai, demono paveiktai vaizduotei, emocijos ima vadovauti veiksmams. Štai kodėl, pavyzdžiui, kartais regime nesuprantamo pykčio protrūkių. Tokius žmones kontroliuoja iškreiptos emocijos.

Atmintis. Šėtonas gali panaudoti mūsų praeities įvykius, kad užpultų mus šiandien. Visi esame nusidėjėliai, tačiau dėl Dievo gailestingumo Išpažinties sakramentu mums yra atleidžamos praeities nuodėmės. Tačiau velnias nepamiršta mūsų ankstesnių poelgių ir gali į atmintį įteigti mintį, kad vis dar esame kalti. Velnias kužda: “Dievas nėra begaliniai gailestingas. Už tokius dalykus Jis neatleidžia”. Bet iš tikrųjų Dievas neteisia mūsų dabar, kol gyvi esam; Jis tikrai yra gailestingas visų mūsų Tėvas. Taip, po mirties Jis teisingai teis mus, bet jeigu dabar atgailaujame ir visiškai pasitikime Jo išgelbėjimu, velnias lieka tuščiomis.

Atmintis, savo ruožtu, paliečia sąžinę. Šiuo metu pasaulyje sąžinė paprasčiausiai ignoruojama. Kai žmonės gyvena dėl pinigų, malonumų ir galios, tada velnias užkietina jų protą ir širdį, ir jie nemato to blogio, kurį daro. Žvelgiant į istoriją, sunku kažką pasakyti apie Hitlerio ar Stalino sąžinę. Bet tų, kurie noriai priima Šventajame Rašte apreikštą Dievo tiesą ir dažnai švenčia Sakramentus, sąžinė stipri, ji pajėgi pažaboti pasaulio dvasią. Visiems matytas piešinukas, kur velnias sėdi ant vieno peties ir šnabžda: “Elkis taip”, o angelas ant kito peties draudžia: “Nedaryk to”, gali būti tikslesnis, nei manome.

Intelektas iš esmės nurodo, koks protingas yra žmogus. Tačiau būti protingu reiškia ne tik žinoti daugybę faktų ar skaičių ir mokėti skirtingų kalbų – tai reiškia ir teisingus pasirinkimus, netgi tada, kai niekas nežiūri (beje, Dievas, šventieji, angelai ir demonai visada stebi). Vienas didžiulis sunkios nuodėmės (taip pat ir lengvųjų nuodėmių) poveikis yra tas, kad ji užtemdo protą, kuris galėtų pasakyti, jog elgiesi kvailai. Žmogus su užkietėjusia sąžine dukart negalvos kartodamas sunkią nuodėmę, nes pirmą kartą nieko blogo nenutiko. Bet, kaip ir kreditinės kortelės skolos kažkada išlenda, taip pasirodo ir nuodėmės pasekmės: skausmas ir mirtis. Kuo daugiau nusidedama, tuo labiau demonas užvaldo protą, ir tai atsiliepia šeimoje, darbe, visame (ne)gyvenime.

Valia yra paskutinė sritis: čia valios jėga, valios pastangomis renkamės gera arba bloga. Daugelis iš mūsų niekada pilnai neišnaudoja šios sąmonės srities, dažnai tiesiog plaukiame pasroviui, leidžiame dienos įvykiams kontroliuoti savo veiksmus, užuot valingai valdę tai, ką galvojame, darome ar sakome. Šitaip pasielgė Adomas: jis leido aplinkybėms – gundymui – įveikti jo valią paklusti Dievui. Jei leidžiame šėtonui valdyti penkias ankstesnes savo sąmonės sritis (vaizduotę, emocijas, atmintį, sąžinę ir protą), tada mūsų valia susilpnėja tiek, kad mes daug negalvodami su pasauliu traukiame plačiu keliu į pražūtį. Kaip sakė G. K. Čestertonas: “Negyvas daiktas gali būti upės nešamas; tačiau tik gyvas daiktas gali eiti prieš srovę”. Įsileidę sunkią nuodėmę į gyvenimą dėl nežabotos vaizduotės ir emocijų patenkinimo, aptemdome savo protą ir susilpniname valią tiek, kad liaujamės vykdę Kristaus valią. Šėtono intelektas aukštesnis nei mūsų, ir jei mes per nuodėmę įsileidžiame jį į savo gyvenimą, jis perima visas mūsų sąmonės sritis, kad tik mes toliau gyventume nuodėmėje ir tikėtume, kad neteisu yra teisu.

Taigi, ką galime padaryti, kad sustabdytume priešo kenkimą mūsų sąmonei, mūsų mąstymui? Pirmiausia, neleiskime savo mintims kilti minėtu “iš apačios į viršų” keliu – tai yra, iš vaizduotės į emocijas, paskui į atmintį, tada į sąžinę, intelektą ir pagaliau į mūsų valią. Naudokimės “iš viršaus į apačią” metodu: melskime, kad Dievo valia taptų mūsų valia. Tada Dievo Dvasia sustiprins silpną žmogišką valią. Taip pat tokiu būdu Jo valia gali kontroliuoti visą mūsų sąmonę. Kiekvieną rytą pabudę pirmiausia turėtume prašyti Jėzaus ir Jo šventųjų bei angelų užtarimo, kad Dievo valia taptų mūsų valia (štai kodėl meldžiamės “Teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje”). Šis pasiryžimas visiškai atsiduoti, kad Kristaus valia taptų mūsų valia, pereina į mūsų žmogiškąjį intelektą / protą, kad jis vengtų net progos nusidėti. Tuomet sąžinė žino, kad dabar nėra nieko, dėl ko jaustis kaltam, nes Kristus valdo. Ir, kai sąžinė švari, išgydoma mūsų atmintis, kad nuodėmingų praeities įvykių, kuriuos šėtonas nori panaudoti prieš mus, būtų kuo mažiau. Tuomet normalizuojasi mūsų emocijos: įmanoma suvaldyti pyktį, lengva kasdien juoktis iš juokingų nutikimų, o liūdesys / depresija pradeda tirpti. Galiausiai, mūsų vaizduotė tampa tyra, ir mes pradedame galvoti ne apie žemiškus, bet apie dangaus ir pomirtinio gyvenimo džiaugsmą.

Neturėtume sakyti: “Daugiau niekada nenusidėsiu” arba “Visada būsiu ištikimas”, arba “Niekada daugiau nemeluosiu”. Demonai tai girdi ir priima kaip iššūkį, kad mus gundytų, o tada priverstų smarkiai kristi. Verčiau sakykime: “Viešpatie, padedamas Tavo malonės stengsiuosi daugiau nebenusidėti” arba “Tavo malonės užtariamas trokštu likti ištikimas, nemeluoti”. Visiškai pasikliauti Dievo malone, kad būtų išvengta nuodėmės, yra labai nuolanku. Velnias nekenčia žmogaus nuolankumo ir nuo jo bėga (plg. Jok 4, 7). Ir, žinoma, mes visada turėtume kreiptis į Švč. Mergelę Mariją per jos šventąjį Rožinį, kad įveiktume savo nuodėmingumą. Rožinis yra vienas iš lengviausių Ir geriausių būdų išlaikyti velnią nuošalyje, nes, apmąstant Evangelijos slėpinius, mūsų vaizduotė atitrūksta nuo šėtono. Dažnai apmąstant Evangelijos slėpinius Dievo Dvasia ilgainiui apvalo mūsų sąmonę nuo blogio – tarsi žaizdą dezinfektantais.

Be abejo, yra ir kitų sąmonės sričių, tokių kaip pasąmonė, suvokimas, pagrįstas individualia gyvenimo patirtimi, savęs patenkinimo / priklausomybės centras ir automatinis atsakas į dirgiklius. Visos šios sąmonės sritys, jei jos demono pažeidžiamos, apsunkina mūsų požiūrį į gyvenimą. Pasaulio / gyvenimo vaizdą gali paveikti netgi tokie pojūčiai kaip kvapas ir skonis. Pavyzdžiui, užuodus buvusios draugės kvepalų aromatą, sąmonė gali akimirksniu atgaivinti jos atvaizdą ir bendras patirtis: ir geras, ir blogas.

Greta prašymo, kad mūsų valia taptų Dievo valia (tiktų melstis šv. Ignaco malda), yra ir kitų būdų, kaip atstumti šėtoną. Pirmiausia, liautis žiūrėti į geidulingus dalykus. Šią problemą galima išspręsti dažna adoracija – žvelgiant į Eucharistijoje esantį Jėzų. Patikėkit manimi, tai veikia. Pasninkas taip pat padeda. Arkivyskupas Šynas kažkada sakė, kad pasninkas atriboja nuo šio pasaulio, o malda priartina prie kito. Dažna Išpažintis, kasdienės šv. Mišios ir Eucharistijos priėmimas taip pat velnią priverčia sprukti. Tikrai padeda kasdienis pusvalandžio Šventojo Rašto skaitymas. Kai susitelkiame į Žodžio išmintį (net ir klausydami mokymų per radiją), priešui sunku įsilaužti į mūsų mintis. Laikui bėgant, jis vis mažiau kimba prie mūsų.

Galiausiai, tiesiog elkitės priešingai, nei tikisi velnias.

Šventojo Ignaco malda

Imk ir priimk, Viešpatie,
visą mano laisvę, atmintį, protą ir valią;
ką turiu ir valdau.
Tu, Viešpatie, man tai davei,
Tau viską grąžinu, viskas yra Tavo,
tad viską tvarkyk pagal savo valią.
Tik suteik man savo meilę ir malonę,
nes man to pakanka.

Parengta pagal: Ray Sullivan, How to Keep the Devil Out of Your Head, www.catholicstand.com