Apkabinimas linkint ramybės
Būna dienų, kai norisi įsitaisyti atokiausiame bažnyčios klaupte, kur tavęs nepasiektų kitų besimeldžiančių žvilgsniai ir rankos. Giliai pasinėrus į maldą Mišių metu, kito žmogaus prisilietimas gali net žeisti: verčiau liktum netrikdomas dvasinėje gelmėje. Artumo su Dievu akimirką dažnai esi gundomas gręžtis į save ir užsiverti nuo pasaulio.
Tačiau krikščioniui nedera užsisklęsti individualiose transcendencijos patirtyse bendrystės su kitais sąskaita. Tai tarsi neetiška Eucharistijos atžvilgiu: juk ji vienija visus tikinčius Kristumi, esančius viename Viešpaties Kūne - Bažnyčioje. Anot bažnytinio sąjūdžio "Bendrystė ir išlaisvinimas" įkūrėjo monsinjoro Luidžio Džuzanio, mūsų pareiga yra įgyvendinti bendrystę pasaulyje: "Toks krikščionybės įstatymas, nieko daugiau".
Kodėl ramybės palinkėjimas - rankos paspaudimas, apkabinimas, bučinys - prieš Komuniją taip svarbu? Ši fizinio prisilietimo akimirka nėra vien simbolis ar priminimas to, kas įvyksta Eucharistijoje. Tai iš tikrųjų susieja mūsų biologinę tikrovę su Eucharistijos tiesa.
Oksitocinas neretai vadinamas meilės hormonu. Nors jo poveikis organizmui yra sudėtingas ir neturėtų būti supaprastinamas pagal "pravardę", oksitocinas tikrai skatina mylėti. Aukštas oksitocino lygis mažina stresą, pagerina socialinius ryšius, didina užuojautą. Šis hormonas esminis motinos ir vaiko tarpusavio ryšiui, formuojantis poros ryšiams arba monogaminiams santykiams.
Prisilietimas - vienas iš būdų padidinti šio hormono kiekį. Tokie gestai kaip rankos paspaudimas ar apsikabinimas, ypač lydimi šypsenos ir akių kontakto, didina oksitocino ir mažina kortizolio lygį. Taigi dėl oksitocino prisilietimas linkint ramybės tarp tikinčiųjų skatina biologinę vienybę. Mūsų smegenys ir kūnai iš tikrųjų parengiami vienybės tikrovei, kuri užbaigiama / įvykdoma Eucharistijoje.
Kristus žinojo apie fizinio prisilietimo galią: Jis glostė vaikus ir lietė raupsuotuosius. Jo prisilietimas žadino atgailą ir gydė, ypač tuos, kurie gyveno visuomenės paribiuose. Šventasis Paulius prašo mūsų perduoti tai toliau: "Sveikinkit vieni kitus šventu pabučiavimu" (1 Tes 5, 26). Ramybės linkėjimas Mišiose yra šiuolaikinis šios senovinės praktikos variantas.
Kodėl tai yra svarbu? Monsinjoras Džuzanis aiškina, kad "ne mūsų patirtys ir patyrimai kuria vienybę, bet toji vienybė yra mūsų patirčių pamatas". Vienybė Kristaus Kūne nėra mūsų ryšio su Dievu pasekmė. Kristaus Bažnyčia statoma ne asmeniniu tikėjimu, vertumu ar pastangomis: vienybė Bažnyčioje yra pasiekta Kristaus mirtimi ir Prisikėlimu. Kristus mus pakvietė į šią vienybę, kai "mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną" (1 Kor 12, 13). Dabar šita vienybė tampa mūsiškės Dievo patirties pradžia.
Pagunda pasitraukti į izoliuotą transcendentinę patirtį gali būti stipri - ypač jei esate mistikas. Tačiau negalima neatsižvelgti į Komunijos - bendrystės svarbą.
Kaip rašo Džuzanis, "mes esame kartu todėl, kad Kristus mirė ir prisikėlė. Visi mūsų zirzimai dėl tų, kurie nieko nedaro, arba tų, kurie nori vieni būti už viską atsakingi, arba tų, kurie elgiasi kaip jiems patinka, arba jums nepritaria, arba paliko jus vieną... visi mūsų zirzimai, visos priežastys pasilikti bendruomenės gyvenimo paribyje - iš kur jie kyla? Iš to, kad dar neįsisamoninote tiesos apie tai, jog mes esame kartu dėl Kristaus mirties ir Prisikėlimo. Nes, net jei nužudėte mano motiną, turiu priimti jus Komunijoje; net jeigu nužudote mane, turiu priimti jus Komunijoje; nes, net jei nužudote mane, neatsikratysite fakto, kad Kristus mirė ir prisikėlė už mūsų vienybę".
Tad nepasiduokime gundymui pasitraukti nuo bendruomenės ir užsisklęsti savyje. Kai dalyvaujate Mišiose, linkėkite ramybės. Neurobiologija (oksitocinas) padės gyventi pagal mūsų vienybės Kristuje tikrovę, paruoš geriau priimti Viešpaties Eucharistiją.
Iliustracija: Neregio išgydymas, El Grekas, apie 1570 m.
Parengta pagal www.patheos.com