Astos ir Mindaugo pasidalijimas: kaip liudyti ir ko vengti liudijant

(Pagal kunigo Mozės Mitkevičiaus mokymą)

Daugybė tikinčių žmonių, ir viešuose liudijimuose, ir apskritai pokalbiuose su netikinčiais žmonėmis, daro tas pačias klaidas. Pirmiausia dera atsižvelgti į konkrečią auditoriją. Pavyzdžiui, į Alfa kursą susirinkusieji arba Pirmajai Komunijai besiruošiančių vaikų tėvai, tai yra, žmonės, kurie ateina nebūtinai savo noru, beveik visada turi tam tikrą išankstinį nusistatymą. Jie susikūrę štampų, klišių ir laukia, kada tikintis liudytojas šitas klišes, šituos išorinius stereotipus patvirtins. O tie štampai ir klišės visiems gerai žinomi: į tą žmogų yra žiūrima kaip į sektantą, kaip į tam tikrą dogmatiką, fanatiką arba, blogiausia, - kažkokį psichą. Tad pirmoji užduotis mums, anot kunigo Mozės, - nustebinti klausytoją, parodyti, kad kalba normalus žmogus. Tą padaryti nėra taip paprasta ir lengva.

Norint nustebinti, sulaužyti stereotipus, galima netgi pasisveikinti ne "Garbė Jėzui Kristui!", o "Labas vakaras". Taip ir padarė kunigas Mozė, be to, specialiai atėjęs su paprasta apranga. Kitaip tariant, reikia stengtis būti kuo arčiau žmonių. Turime juos nustebinti, jie turi nustebti, kad esame normalūs, nes iš tikrųjų į tikintįjį žiūrima, švelniai tariant, kaip į kiek kitokį.

Svarbu yra apranga. Reiktų vengti pernelyg ilgų, "davatkiškų" sijonų, nesirengti pernelyg ekstravagantiškai. Vis dėlto geriausia vilkėti tokius drabužius, kokius vilkite kasdien. Specialiai dėl liudijimo "sijono nei ilginkite, nei trumpinkite", būkite natūralus. Nebandykite būti kitoks: jei esat ekstravagantiškas, tai ir renkitės ekstravagantiškai, jei esat labiau klasikinis, tai ir rinkitės klasikinius drabužius, taip, kaip visada. Būkite savimi: bet koks apsimetinėjimas iškart matyti ir bado akis.

Ruošiantis liudyti, reikia išsigryninti tam tikrą pagrindinę mintį. Vieną aiškią, paprastą mintį. Neturėkime ambicijų papasakoti visą savo tikėjimo kelią, išvardyti viską, ką patyrėm, gavom ir pan. Reikia išsigryninti vieną mintį ir tada galvoti, kaip tą žinutę, vieną žinutę, perduoti. Būtina visada kalbėti apie save ir kalbėti pirmuoju asmeniu. Ne "mes turėtume" ar "mes galėtume", bet "aš turiu", "aš galiu". Jokių bendračių, jokių apibendrinimų. "Mes" gali atsirasti nebent tada, kada kartu liudija sutuoktinių pora. Dažnai nutinka, kad pradedama "aš...", o baigiama tuo, kad "mes visi" kažką turėtume daryti. Dera visada pasilikti prie pirmojo asmens.

Liudijant Pirmosios Komunijos vaikų tėvams, reikia pasistengti, kad jiems, tėvams, būtų įdomu: kalbėkime apie vaikus. Tik nedera mokyti. Bandykime perduoti, perteikti savo patirtį ir kažkaip teigti mintį, kad Bažnyčia yra investicija į jų vaikus. Pavyzdžiui, kad jie išvengs alkoholio, depresijos, narkotikų ir pan. Galima kalbėti apie tai, ką vaikai tikrai atsimins, pavyzdžiui, palaiminimus, kuriuos vaikai atsimins ir tada, kai tėvų jau nebebus. Tai tam tikras vaikų ateities bagažas. Galima pasakoti apie bendrą maldą: parodyti, jog vaikai gali kurti maldas - Kūčių stalo ar Santuokos jubiliejaus, kad ir tėvai nekartotų vien išmoktų poterių, bet melstųsi su vaikais savais žodžiais - šitaip juos mokome melstis.

Liudijimas reiškia, kad mes ateinam ne žiniom pasidalinti, ne kažkokių instrukcijų duoti, bet papasakoti apie savo patirtį. Reikia nuolat sau priminti, kad liudijimas nėra mokymas. Ir niekada negalima jo paversti nei kažkokiu moralizavimu, nei auklėjimu. Liudydami mes perduodam patirtį, o ne žinias.

Nedemonstruokime savo išmanymo. Ruošiant liudijimą, dera peržiūrėti savo kalbą ir išmesti visus katalikiškus žodžius. Jokių agapių, adoracijų, rekolekcijų. Kalba turi būti maksimaliai paprasta ir aiški ne Bažnyčios, ne bendruomenės ar parapijos žmogui.

Taip pat reikia vengti visokių mistifikavimų, pavyzdžiui, "nušvito, ir staiga supratau...", ir jokiu būdu nesudaryti įspūdžio, kad tikėjimas yra magija. Nekalbėkime apie jokį "Dievo balsą", apie kažkokį tiesioginį, greitą Dievo veikimą. Apie jokias mistines patirtis nedera pasakoti žmonėms, kurie su tuo nesusidūrė, nes iškart būsite "nurašyti" prie psichikos ligonių. Arba prie sektantų. Teko per radiją girdėti, kad girdimi balsai yra vienas iš pirmųjų psichozės simptomų. Jeigu norite, kad girdėję tą laidą žmonės iš karto jums tuos simptomus pritaikytų, tai iškart pradėkit apie tokius dalykus kalbėti.

Be abejo, griežtai draudžiama meluoti. Taip pat liudijant netinka užsiimti Bažnyčios apologija.

Reikia aiškiai parodyti, kad pats tikėjimas jokios šimtaprocentinės sėkmės gyvenime negarantuoja. Liudijimu nederėtų sudaryti įspūdžio, jog turint tikėjimą gyvenime neturėsi problemų. Taip nebūna. Tikėjimas gali pakeisti santykį su problema, o ne problemas panaikinti. Kita vertus, turi būti pokytis, reikia paliudyti, kad kažkas įvyko. Kad kažkas "vertėsi". Bet ir tas "vertimasis" neturėtų būti perdėtai išpūstas. Taip pat nereikėtų baigti tuo, jog dabar viskas nuostabu, beveik kaip rojuje, ir pan.

Svarbu adresatas: bandykime įsivaizduoti, kad kalbame su kolegomis, su kaimynais. Pagalvokim, kaip atrodome, kaip tie žmonės mus mato. Pasistenkime, kad matytų kaip normalų žmogų. Patartina kurti nuotaiką, per pajuokavimus, pavyzdžiui, galima kokį anekdotą, pokštą pasakyti. Bet aišku, tai turėtų būti organiška. Jeigu nemėgstat pokštaut, nereikia. Pirmiausia, kas matosi, ir kas yra didžiausia klaida, tai melas. Melas yra ne tik netiesos sakymas: meluojame ir tada, kai kalbame apie dalykus, kuriais patys netikime. Melas bus ir tokia apranga, kokios iš tikrųjų nevilkime, ir mums nebūdingi arba nepatinkantys pokštai. Bet, jeigu turite humoro jausmą, jei kasdienybėje pajuokaujate, tada drąsiai pokštaukite ir liudydami.

Iš tikrųjų labai svarbu rasti savo ir auditorijos panašumų, ieškoti sąsajų. Nerodyti išskirtinumo, nesistengti padaryti įspūdžio. Esame lygiai tokie patys žmonės kaip ir mūsų klausantieji. Tikėdami neatsiduriame kažkur "aukščiau" ar kažkur "kitur". Bažnyčia nėra šventųjų bendruomenė: tai nuodėmingųjų, kurie siekia būti šventais, bendruomenė.

Keletas aktualių temų: apie vaikus, apie Išpažintį, pavyzdžiui, kaip bijojote eiti ir kaip įvyko pokytis; apie laidotuves; apie maldą; apie gailestingumą; apie pasaulio pabaigą. Nereikėtų nuklysti į nesvarbias smulkmenas, nesistengti šokiruoti kraštutinėm patirtim, pernelyg neapsinuoginti. Svarbiausia laikytis normalumo. Galima mokytis iš popiežiaus, kuris kalba labai paprastai.

Kalbėkime apie dabar: kaip pasikeitė gyvenimas atradus Dievą ir pabrėžkime, kad tikėjimas keičia požiūrį. Pavyzdžiui, gali žmogus būti labai pamaldus, tikintis, o jo artimasis sirgti vėžiu ir mirti. Keisis / skirsis būtent požiūris, o ne situacija. Po katechezių žmogus turi matyti kryptį, galimybę, kur norėtų eiti.

Svarbu pamatyti, kad beveik visi nemokame susitvarkyt su laiku. Skirtos dešimt minučių jau praėjo, o mes dar tik įžangą pasakėme. Todėl praverstų paruoštą liudijimą pasakyti žmogui ne iš Bažnyčios bendruomenės - tokiu būdu pasipraktikuoti, kad pamatytume, ar susitvarkome su laiku, ar pasakome pagrindinę mintį, ar iškeliame problemą ir kaip ją sprendžiame.

Taigi, ruošiantis liudijimui, pirmiausia reikia išsigryninti žinią - pagrindinę mintį, kuri yra reikšminga tam žmogui, kuris liudys. Po to reikia identifikuoti tam tikrą buvusią arba esamą problemą. Trečia, reikia įduoti įrankį, tai yra, pasakyti, kaip radom šios problemos sprendimą. Arba kaip per tikėjimą Dievas veikė, ir kaip buvo rastas tam tikras sprendimas. Galiausiai - išvados: koks gyvenimas yra dabar. Kas pasikeitė. Štai iš šio lyginimo klausytojas gauna informacijos. Jeigu jis gyvenime patyrė arba ateityje patirs panašią problemą, jau žinos, koks įrankis šitą problemą atrakina. Kas pasikeičia. Kita vertus, niekada nereikia persūdyti, tai yra, sakyti, kad dabar problemų nebėra, yra tikėjimas. Radome Kristų, tai dabar problemų gyvenime nebėra.

Ruošdamiesi liudyti, nuolat kelkime sau klausimą: kas mane prakalbina, kas man būtų aktualu, įdomu. Pavyzdžiui, viena pora liudijo apie tai, kaip po nesėkmių lavinos sugalvojo Dievo pagalbos šauktis. Jie atvirai pasakojo apie labai praktišką patirtį: kaip ieškojo bažnyčios, kaip rinkosi, kad būtų šilta, ir buvo labai įdomu jų klausytis.

Galima liudyti kūrybiškai. Pavyzdžiui, kunigas Mozė atsinešė pilną krepšį avėtų batų: sporbačių, kaliošų, aukštakulnių, įvairiausių. Traukė juos iš krepšio, dėjo ant stalo ir pasakojo, kaip tais batais avėdamas darai visokius dalykus. Galiausiai pasakė, kad Kristus vaikščiojo basas. Buvo labai įspūdinga. Taigi, galima sugalvoti kažką kūrybiško, galima kalbėti metaforomis.

Žinoma, kalbėdami apie save turime kalbėti apie Kristų. Apmąstytą liudijimą kurį laiką pasinešiokime maldoje.

Paskutinis patarimas: liudydami per daug nesijaudinkite. Blogiausia, kas gali nutikti - daugiau nebereiks liudyti.