Advento kelias. Pradžia

Advento kelionė - tai pasakojimas apie Dievą ir Jo ištikimybę per 4000 metų.

Izraelitai per Abraomo pašaukimą buvo Dievo pasirinkti, kad būtų šviesa tautoms. Patekę į Egipto vergiją, jie šaukėsi Dievo, ir Dievas jiems tarė: "Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo šauksmus prieš savo skriaudėjus. Iš tikrųjų aš gerai žinau ką jie kenčia, nužengiau išgelbėti iš egiptiečiu rankų ir nuvesti iš to krašto į gerą ir erdvų kraštą, kraštą, tekantį pienu ir medumi" (Iš 3, 7-8). Tokiu būdu Jis įžengė į istoriją, kad juos išgelbėtų ir nuvestų juos į vietą, kur jie galėtų garbinti Dievą ir tarnautų Jam taikoje ir džiaugsme. Dievas pažadėjo būti su jais ir būti jų Dievu, o jie bus Jo žmonės.

Bet persikėlę į vietą, kurią Dievas jiems davė, "jie užmiršo Dievą, jų Gelbėtoją, kuris didžių dalykų padarė Egipte" (Ps 106, 21). Gyvendami be rūpesčių jie pradėjo tikėti, kad jų paties galybė sukrovė jiems šiuos turtus (plg. Ist 8, 17). Jų karaliai ir religiniai vadai tarnavo savo interesams, ir žmonės pradėjo garbinti svetimus dievus ir stabus. Jie netgi aukojo aukas Baalui, dėkodami jam už gerovę.

Užmiršę Dievą jie taip pat užmiršo Dievo kvietimą vykdyti "teisingumą, gailestingai mylėti ir nuolankiai eiti su Dievu" (Mich 6, 8). Dievas siuntė pranašus, kad juos įspėtų. Amosas įspėjo: "Sek manim ir gyvensi" (Am 5, 4). Per Jeremiją Dievas pažadėjo, kad nusisukusius nuo blogų kelių Jis palaimins ir bus drauge su jais jų žemėje (plg. Jer 7, 5-7). Taip pat Jis pasakė: "Leiskis pamokoma, Jeruzale, kad neatsitraukčiau nuo tavęs pasibjaurėjęs ir nepaversčiau tavęs tyrais" (Jer 6, 8).

Buvo ir dorų žmonių, bet dauguma jų nesiklausė: garbino Baalą, apgaudinėjo vargšus, vogė ir darė kitus blogus darbus. Dievas leido jiems eiti savo keliu ir kentėti savo poelgių padarinius. Babilono kariuomenė sunaikino Šventyklą ir Jeruzalės miestą, žmones paėmė į nelaisvę. Dievo noras auginti ir išlaikyti žmonėse Jo duotą pažadą buvo nukirstas ir tapo rąstu.

Bet Dievas nepasidavė. Nors žmonės Jį išmainė į kitus dievus, neleido Jam būti jų Dievu, Dievu Abraomo, Izaoko ir Jokūbo, Jis vis tiek mylėjo savo tautą. Juk davė jiems pažadą, kad neleis pražūti.

Atėjo laikas, kai pranašai vėl paskelbė gerąją naujieną: "Štai Viešpats, jūsų Dievas" (Iz 40, 1-11). Tremtis pasibaigė. Dievas sugrąžino gyvybę savo tautai, kuri jau buvo mirusi. Giliam jų paklydime ir bejėgiškume Dievas įžengė į istoriją kaip Išvaduotojas. Jis suteikė izraelitams dar vieną progą būti Jo tauta, ne todėl, kad jie to nusipelnė, bet paprasčiausiai todėl, kad Dievas savo garbėje pasirinko jiems atleisti.

Tauta sugrįžo į Pažadėtąją žemę. Bet nuostabi karalystė, kurią taip svajojo atstatyti, liko tik sapnas. Jie tikėjosi sulaukti naujo karaliaus, tokio kaip Dovydas, kuris juos vestų į šlovingą ateitį, tikėjosi atsikratyti graikų, vėliau romėnų valdžios bei tapti didžia ir galinga tauta. Bet taip neatsitiko. Izraelitai nusivylė ir neteko drąsos.

Jie tikėjosi naujo valdovo, karaliaus, mesijo, kuris išgelbės nuo priespaudos. Jie troško taikos, išgelbėjimo iš nuodėmingo pasaulio tironijos. Pranašai vėl atnešė Dievo žodį ir naujumo pažadą. Net ir tada jie stengėsi suprasti ir tikėti, jie rėmėsi viltimi, kad tas pats Dievas, kuris išvedė juos iš Egipto vergijos ir iš Babilono nelaisvės, atsiųs mesiją.

Dievas buvo ištikimas savo pažadui, ir Betliejuje gimė naujas Karalius. Šios istorijos dalimi esame ir mes, taigi kartu su senuoju Simeonu galime sakyti: "Mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį Tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę" (Lk 2, 30-32).

Trokškime visiškos Karaliaus valdžios ir Taikos Karalystės, kurią Jis atneš. Ruošdamiesi švęsti Šakelės gimimą iš Jesės kelmo, viltingai laukime Antrojo Advento ir visiško pažado išsipildymo. Advento kelias ("Jesės medis") padeda mums perpasakoti šią istoriją ir išreikšti viltį.