Trečias advento sekmadienis, B metai

Trečiąjį advento sekmadienį pranašišką šauksmą taisyti Viešpačiui kelią girdime stoję akis į akį su išraiškingai gestikuliuojančiu pranašu iš Antono Rafaelio Mengso paveikslo "Šventasis Jonas Krikštytojas pamokslauja". Mengso portretas labai psichologinis, atskleidžia gilų Jono įsitikinimą, pranašišką nusiteikimą, nekantrumą. Skvarbus Jono žvilgsnis bei pakeltos rankos liepsningai kviečia mus suklusti, dairytis tarp mūsų stovinčio to, kurio nepažįstame ir dėmesingai laukti Jo, kurio kurpių dirželio pranašas nevertas atrišti.

Šiame portrete Mengsas drįsta nutolti nuo tradiciškesnių Jono Krikštytojo vaizdavimo interpretacijų. Jis piešia ne herojišką kankinį, ne nuolankų, atsidavusį, Viešpatį atpažinusį tarną ar pranašą, pareigingą pranašaujantį miniai. Mengsas rodo mums emocijų užvaldytą Joną, kuris aistringai skelbia jaudinantį, pavojingą žinojimą apie Kristaus atėjimą, mirtį ir Prisikėlimą. Šiame paveiksle Jonas egzistuoja ne istoriniame Jėzaus ankstyvosios tarnystės momente, bet tikrovėje po Prisikėlimo, Bažnyčiai laukiant galutinio prisikėlusio Viešpaties atėjimo. Užuominos - raudona kūną gaubianti skraistė ir kryžiaus formos lazda. Skraistė yra Jono kankinystės, o lazda - Jėzaus nukryžiavimo simbolis. Jonas iš šio paveikslo ateina pas mus ne kaip audringas dykumos pamokslininkas, bet kaip šventasis, išgyvenęs visą istoriją ir dabar esantis amžinajame Dievo buvime, kuris tarpininkauja mums, kad nepaliautume budėti ir laukti. Ne Jonas yra šviesa, bet jis joje gyvena - Mengsas tai rodo ryškiai apšviesdamas jo kūną iš viršaus.

Šventojo Jono užtarimas toks pats stiprus kaip ir jo pamokslavimas - balsas, kuris nepaliauja nekantraudamas šaukti, šį kartą apie antrąjį Viešpaties atėjimą. Nekantrus jo balsas kyla į Dievą kupinas meilės Kristaus Kūnui, meilės, kuri desperatiškai trokšta prikelti šį Kūną, Bažnyčią, kad būtų pasiruošusi.

Parengta pagal Loyola Press