VPB - Velykos

Viešpaties Prisikėlimas, B metai

Mon, 01 Apr 2024 21:46:00 +0000

Dailininkas Eugène Burnand kviečia mus kartu su Petru ir Jonu Velykų rytą bėgti prie tuščio kapo. Aušra tviskančio dangaus fone Petras su Jonu skubinasi Jėzaus palaidojimo vietos link. Petras, vyresnis, barzdočius, vilki tamsesnius drabužius ir jo veido išraiška sudėtingesnė. Šio vyro veidas pasakoja apie Kančios patirtį: sukrėtimą ir nerimą, baimę ir neviltį, kaltę ir širdgėlą. Petras, išgyvenęs šias patirtis, yra suvargęs. Kūnu jis bėga prie kapo, bet dvasia kupina prieštaravimų. Petras baiminasi blogiausio: kad kūnas dingęs, drįsta viltis, bet yra draskomas viduje, kad išsižadėjo Viešpaties. Kas, jeigu kūnas pavogtas - kada šie kankinantys įvykiai liausis? O kas, jeigu Jis prisikėlė? Kas dabar bus?

Greta Petro - Jonas, mylimas mokinys. Jis jaunesnis, šviesiai apsitaisęs, veide - ilgesingas troškimas, giliausi jausmai. Baltas jo drabužis perduoda tyrumą ir nekaltumą, taip pat ir naują gyvenimą. Kaip mylimas mokinys, jis yra Bažnyčios simbolis, simbolis tų, kurie per Krikšto vandenį įeis į Kristaus mirtį ir Prisikėlimą - tai patvirtina baltas Jono apsiaustas. Sugniaužęs rankas, jis įkūnija žūtbūtinę viltį. Ilgesingo troškimo mina byloja, kad tikėjimo neįtikimu - jog Viešpaties kūnas yra prikeltas, ne pavogtas - sėklelė viduje auga. Po siaubingų Kančios įvykių jau vien tokia mintis yra galingas tikėjimo veiksmas.

Auštantis dangus sustiprina mintį apie augantį tikėjimą. Kaip vaiski tekanti saulė, mokinių tikėjimas bėgant prie tuščio kapo bunda. Jiems pranešė, kad kūnas paimtas, tačiau bebėgant, kad patys pamatytų, ima busti jų tikėjimas, kuris leidžia pradėti suprasti, pradėti viltis ir pradėti jausti Prisikėlimo džiaugsmą.

Parengta pagal Loyola Press

Viešpaties Prisikėlimas, A metai

Sat, 08 Apr 2023 22:37:00 +0000

Triumfuojantis Kristaus pasirodymas Pjero dela Frančeskos "Kristaus Prisikėlime" (apie 1460) šį Velykų sekmadienį kviečia pasvarstyti, ką Jo pergalė reiškia ne tik Bažnyčiai, bet ir visam pasauliui.

Evangelija pasakoja, kaip Marija Magdalietė ir kiti mokiniai atranda tuščią kapą, kaip jų sielvartas pamažu virsta viltimi, o paskui - aistringu tikėjimu. Paveikslas neveda mūsų tokiomis pakopomis - čia užfiksuota akimirka, kai Kristus pergalingai nyra iš kapo. Pavaizduotas Kristus yra tvirtas nugalėtojas, ryžtingas veikti - viena koja, pastatyta ant kapo dangčio - lyg postūmis pirmyn. Jo žvilgsnis tiesus, veriamas: antgamtinė visiškos, aukščiausios valdžios išraiška. Jo aureolė kaip karūna, pergalės vėliava - tai skeptras; čia Kristus ne tik iš mirties persikelia į gyvenimą, bet iš Rabio, kuris vaikščiojo Galilėjos keliais, virsta prisikėlusiu Viešpačiu, kuris karaliauja visoje didybėje. Per visą atvaizdą vilnija Velykų sekvencijos eilutės: "Mirtis ir gyvybė nuostabiai kovės - mirtį nugalėjęs, viešpatauja gyvybės Valdovas".

Visa paveikslo kompozicija grįsta kontrastais, kurie skirti perteikti perėjimą. Tvirtas ir stiprus Kristus kyla iš kapo kaip kontrastas suglebusiems išsilanksčiusiems keturių priešais miegančių sargybinių kūnams. Ypatingai matomas akių kontrastas - užmerktos akys ir pridengti veidai apačioje kaip priešprieša tiesiam ir veriamam Kristaus žvilgsniui. Figūros išdėstytos trikampiu, tarsi Kristus, esantis grupės viršūnėje, įimtų į save visą žmogišką suglebimą, aklumą bei apatiją ir perkeistų tai į aktyvų, sutelktą buvimą gyvenimo pilnatvėje. Medžiai fone dar sustiprina šią temą - sausi, negyvi medžiai kairėje pereina į išlakią lapiją dešinėje, auštančio ryto šviesoje.

"Aleliuja!" šaukia ne bažnyčioje, o Sansepolkro miesto muziejuje kabantis paveikslas. Kristus iš tikrųjų prisikelia ne tik Bažnyčioje, bet ir mūsų namuose, aplinkoje, darbovietėse. Visa kūrinija nušviečiama naujos aušros spindesiu. Kristus, mūsų viltis, prisikėlė - nešdamas gyvenimo pergalę visur, kur tik gyvename.

Parengta pagal Loyola Press

Viešpaties Prisikėlimas, C metai

Sun, 17 Apr 2022 20:53:00 +0000

Viename iš XIII a. vitražų Kenterberio katedros Trejybės koplyčioje vaizduojamas Prisikėlimas. Vitražui kaip meno kūriniui atsiskleisti visada padeda šviesa. Spinduliai nutvieskia spalvotą stiklą panašiai kaip Viešpaties dangiška šviesa apšviečia Išgelbėjimo istorijos pasakojimus, kad jie kalbėtų kiekvienai kartai. Kaip ir vitražų, mūsų gyvenimo tikroji prasmė išsiskleidžia tik Dievo šviesoje.

Centrinis vaizdinys tiesmukas: matome Prisikėlusį Kristų, pergalingai kylantį iš kapo, lydimą dviejų angelų. Šį vaizdą iš keturių pusių supa parinktos Senojo Testamento scenos, kuriose pranašaujamas Prisikėlimas ir pateikiama gilesnė visos scenos prasmė. Vėl galime remtis sąsajomis su vitražu: kaip šviesa langą, taip Senasis ir Naujasis Testamentai išryškina vienas kitą gilesniam Išgelbėjimo slėpinio suvokimui.

Žiūrint nuo viršaus pagal laikrodžio rodyklę, Prisikėlimą supa šios keturios scenos: Jona išnyra iš jūros pabaisos arba banginio; Dovydas, padedant Michalei, išsigelbsti nuo Sauliaus; Mozė stovi priešais degantį krūmą; Nojus paleidžia iš arkos balandį. Visus šiuos pasakojimus sieja bendra grandis - paleisti sunkios padėties suvaržymus ir rasti už to slypinčia laisvę, viltį ir galimybę. Kad ir kas tai būtų: ar plūduriotum potvynio vandenyse, ar tūnotum banginio viduriuose, ar sulauktum kareivių grasinimų, ar sielvarto ir būgštavimų naštos būtum išgintas į tyrus - visa tai yra savotiški kapai, kalbantys mums ir apie Kristaus kapą.

Senojo Testamento pasakojimai byloja apie "kapus" mūsų gyvenime, apie mūsų pančiojimąsi ir įsikalinimą, kuris neleidžia gyventi pilniau, apsčiau. Kristus kyla iš mirties, mums taip pat siūlydamas viltį ir galimybę išsilaisvinti iš kalinančių suvaržymų. Vitražo centre Kristus - ramus, santūrus, pasitikintis. Iš Jo stoto sklinda tvirtumas, neginčijamumas, matyti, kad Jam priklauso paskutinis žodis. Per šias Velykas esame kviečiami į šį centrą, pripažinti ir džiūgauti Kristaus pergalėje. Visiems ir sau linkiu, kad Prisikėlimo šviesos išryškintame kiekviename kasdienybės paveiksle atpažintume Kristaus Evangeliją ir ja gyventume.

Parengta pagal Loyola Press

Giedoti naują giesmę

Thu, 15 Apr 2021 20:52:00 +0000

“Giedokite Viešpačiui naują giesmę!”

Velykų aštuondienį Bažnyčia Valandų liturgijoje kiekvieną rytą šlovina Dievą šiais 149-os psalmės žodžiais. Tačiau ką reiškia “giedoti naują giesmę“ Viešpačiui?

Dažnai tai reiškia, kad turime pereiti nuo savo “senų giesmių“ – arba leisti Jėzui jas radikaliai perkeisti tuo naujumu, kurį Jis atneša savo Perėjimo pergalėje. Mūsų senosios giesmės, jei jos giedamos iki galo, neša tik vergiją ir kančią. Jėzus trokšta mus išmokyti naujos giesmės Naujojoje ir Amžinojoje Sandoroje, užantspauduotoje Jo krauju pergalingame Perėjime.

Kaip ir pirmajame Perėjime, “giedoti naują giesmę” reiškia palikti Egiptą ir gyvenimą Egipte, siekiant Dievo pažado bendrystėje Jį šlovinti ir giliai trokšti įžengti į Viešpaties artumą.

Žinome, kad izraelitams ne itin puikiai sekėsi. Ilgai netruko, kol dykumoje jie ėmė gręžiotis į Egipto mėsos puodus: troško grįžti atgal, į žinomas vietas, atsidurti tarp pažįstamų veidų, o fantazuodami – svajodami apie praeitį jie pamiršo, kaip baisu būti pavergtiems. Patį dugną izraelitai pasiekė prie Sinajaus kalno, tuo metu, kai Dievas buvo pasirengęs sudaryti su jais ypatingą sandorą. Mozė, po keturiasdešimties dienų pasninko nusileidęs nuo kalno, paties Dievo pirštu užrašytomis plokštėmis nešinas, rado izraelitus, ūžaujančius aplink pačių padirbtą aukso veršį.

Tokios nuodėmės neatsiranda iš niekur. Jos yra “senų giesmių kulminacija”, įpročių, kurių “melodijos” bloškia mus atgal, per senus sprendimus vėl prie senų problemų. Kai žinoma melodija mus pagauna, jaučiame norą ją užbaigti. Kuo ilgiau giedame seną giesmę, tuo sunkiau sustoti.

Labai naudinga atidžiai, bet švelniai apmąstyti savo patirtis, įskaitant tamsiausias nuodėmės akimirkas. Dėl gėdos esame linkę vengti sakyti visą tiesą apie savo elgesį. Deja, šitaip slėpdamiesi nuo savęs netenkame progos išmokti vertingų pamokų ir augti.

Tiesa ta, kad į nuodėmingus poelgius beveik visuomet veda netyri ritualai – įpročiai, kurie veikia panašiai kaip senos giesmės melodijos: dažnai jie būna išmokti prieš kelis dešimtmečius. Jei būsime atidūs, pastebėsime, kad atsiranda tam tikra būsena; galvoje ima suktis tam tikri vaizdai; kūnas patiria tam tikrus pojūčius. Paprastai imama ir fantazuoti. Fantazijos / vaizduotė užvaldo mūsų gilius troškimus, o žadamas malonumas pradeda mus jaudinti. Toks jaudulys būdingas bet kokiai fantazijai: susijusiai su maistu, alkoholiu, narkotikais, azartiniais lošimais, lytiniu potraukiu, apsipirkinėjimu, pavydu, pykčiu, įtūžiu ar kerštu. Kiekvienu atveju, augant išankstiniam susijaudinimui, auga ir mūsų noras užbaigti “giesmę”.

Kai kurių fantazijų “ritualinė giesmė” gali užtrukti kelias dienas, kitų (pvz., pykčio protrūkio) – viskas prasideda ir įvyksta per milisekundes. Vis dėlto, anot Viktoro Franklio, tarp stimulo ir atsako visada yra erdvė. Toje erdvėje slypi galia pasirinkti, būti laisvam ir augti. Kitaip tariant, yra galimybė išmokti “naują giesmę”.

“Giedoti naują giesmę” reiškia šauktis Jėzaus naujumo, susigrąžinant Viešpaties sukurtus dalykus: aistrą, jaudulį, ryšį, artumą, sąjungą ir džiaugsmą. Kiekvieną iš mūsų Dievas sukūrė, kad išgyventume šias patirtis. Reikia įsižiūrėti į šventųjų pavyzdžius, kad pamatytumėte jų troškimo, ilgesio, laukimo, jų džiaugsmo intensyvumą. Tarkime, Pranciškus Asyžietis, šventasis, garsėjęs neturto ir skaistumo dorybėmis, begaliniai stipriai mėgavosi Dievo kūrinijos grožiu. Pseudoaistra, kurią valdo geismas ir godumas, iš tikrųjų pakerta autentišką aistrą, tikrą troškimą, intymumą, vienijimąsi, džiaugsmą ir malonumą. Būtent atviros Pranciškaus rankos ir atvira širdis, geismo ir godumo atsisakymas atvėrė jo sielą giliam džiaugsmui ir ramybei, kurie atsiranda kaip Dievo šlovinimo vaisiai. Dievo, kuris džiaugiasi, dovanodamas geras dovanas savo mylimiems vaikams. Dievo, kuris padovanojo mums aistrą, kad aistringai Jo trokštume.

149 psalmėje kalbama apie visus šiuos išgyvenimus. “Giedoti naują giesmę” reiškia jungtis bendram šlovinimui “ištikimųjų sueigoje” – nebeizoliuotis ar slapstytis, slapta nebevogti malonumų, kai manome, kad niekas nemato. “Giedoti naują giesmę” – tai džiaugtis Dievu kaip savo Karaliumi ir leisti sau pajusti / išgyventi gilų džiaugsmą, kurį Dievas patiria dėl mūsų. Tai reiškia tikrą pasilikimą Viešpatyje, mokymąsi tiesiog būti, grožėtis Jo meiliu žvilgsniu ir šlovinti Jį džiugesyje, kurį patiriame Jo akivaizdoje.

“Giedoti naują giesmę” – tai sukaustyti Dievo priešus geležinėmis grandinėmis ir pančiais (Ps 149, 8). Daugelį iš mūsų didžiąją gyvenimo dalį saisto grandinės. Piktasis puolimą pradeda anksti, ir dažnai sugundo suktais pažadais, suvilioja patikėti melais apie save ar apie Dievą. Šie melai tampa mus rišančiomis virvėmis, savotiškomis “melodijomis”, įkalinančiomis mus toje pačioje giesmėje, kurios giedojimas baigiasi vis taip pat apgailėtinai. Puikiai žinau keletą savo “melodijų”: Privalau paslėpti tikrąjį save; negaliu būti silpnas, negaliu suklysti; niekada neprašysiu pagalbos; turiu būti nepriklausomas nuo kitų. Jei nepakeisiu melodijos, giesmė nesibaigs. Man reikia Jėzaus, kad Jo naujumas pakeistų mano giesmę.

Kai kurias melodijas reikia visiškai užmiršti. Giedamos jos ves tik į blogą pabaigą. Panašiai kaip alkoholikui, kuriam reikia liautis lankytis baruose arba nesusitikinėti su kai kuriais bičiuliais.

Galbūt senosios melodijos kurį laiką buvo naudingos, tačiau giesmei reikia pakeisti toną. Kiekvienas iš mūsų turime savo pačių sukurtų sprendimų, kaip priversti skausmą išnykti, kaip užpildyti tuščias širdies kertes arba kaip išspręsti savo vidinį konfliktą. Be kitų pagalbos ir apsaugos, kartais tai būdavo vienintelis būdas išgyventi. Iš tiesų, yra žmonių, kurie išgyveno tikrai pragariškose situacijose, ir priemonės, kuriomis jie pasinaudojo išlikimui, tikrai ne visada tinka gražiems pasakojimams. Liūdniausia dalis neretai prasideda po to, kai ateina išgelbėjimas. Išgyvenusiems pragarą, vienas sunkiausių dalykų yra įsisąmoninti tiesą, kad dabar jie gali laisvai gyventi visavertį gyvenimą – jiems nebereikia naudotis savaisiais bedžiaugsmiais išgyvenimo metodais.

Jei pastebime, kad laikomės senų išgyvenimo metodų (nors jie jau seniai nebepateisina tikslo), leiskimės, kad Jėzus išmokytų naujų giesmių melodijų, nors iš pradžių gali pasirodyti, kad šis mokymosi procesas nepriimtinas, vargina, trikdo ar baugina.

Vėlgi, 149-oje psalmėje pateikiami naujai giesmei giedoti reikalingi pagrindai: ateiti į Dievo susirinkimą, džiaugsmingai bendrauti. Priimkime ir dovanokime meilę kartu – kartu atviromis širdimis šlovindami gyvąjį Dievą. Džiūgaudami priimkite tiesą, kad pats Dievas mumis džiaugiasi (tokiais, kokie esame), Jis mus išgelbėjo ir trokšta, kad Jame pasiliktume ir Juo džiūgautume. Sukaustykime visas ir kiekvieną piktąją dvasią, kurios išdrįs bandyti nutraukti šią nuostabią naują Jėzaus išmokytą giesmę.

Dievas taip nusprendė. Ši garbė skirta visiems Jo ištikimiesiems.

Parengta pagal abideinlove.com