VPB - Knygos

Pamaldi kelionė į Mišias | Kaip atsiliepti į Mišių palaiminimą (8-8)

Mon, 14 Jun 2021 10:43:00 +0000

"Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras" (Jn 10, 9).

Šioje knygoje pamaldi kelionė į Mišias prasidėjo prie bažnyčios durų. Stovėdami priešais šias duris mes pradėjome regėti bažnyčios statinį naujoje - Kristaus šviesoje. Paradiniai laiptai veda mus į Dievo kalną ir Jo šventovę, panašiai kaip Jėzaus laikų izraelitus Jeruzalėje. Kruopšti, meistriška apdaila, meno kūriniai rodo, kokia svarbi vieta yra bažnyčia ir koks svarbus dieviškasis Asmuo čia gyvena. Šie sakramentiniai elementai padeda patekti į kitaip nematomą tikrovę, kurios vardas Jėzus.

Vis dėlto vieno dalyko įeidami nepastebime: tai išėjimo ženklas virš durų. Šiuolaikiniuose pastatuose jis privalo būti, ir yra matomas tik išeinant. Viena vertus, ryškus žalias ar raudonas industrinis ženklas atrodo ne vietoje, tarsi netinkamas priedas dailiame ir teologiškai kreipiančiame pastate. Kita vertus, šis ženklas simbolizuoja tikrą teologinę tiesą. Lauko durys ne tik sakramentiškai parodo Jėzų ir kviečia į išgelbėjimą. Garbintojams jos taip pat turėtų šaukti: "Eikite ir Kristaus vardu skleiskite gėrį pasaulyje".

Evangelijoje pagal Joną Jėzus pavadina save vartais. Pravartu paskaityti daugiau, kad suprastume, ką reiškia būti vartais. Jėzus kalba: "Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras" (Jn 10, 9). Pirmoji mokymo dalis: "Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas" - yra biblinis pagrindas pradėti Mišių piligrimystę. Antroji dalis - "išeis, ir ganyklą sau ras" - išsiunčia Mišių dalyvius pro duris.

Žodelio "išeis" lengva nepastebėti. Gera, kad Jėzus mūsų laukia, guodžia mintis apie žalias išgelbėjimo ganyklas. Kai Jėzus, Vartai, po Mišių reikalauja išeiti, esame priversti suklusti, panašiai kaip žvilgsniui užkliūva išėjimo ženklas.

Išėjimo ženklas, kad ir kaip keistai skambėtų, iš tikrųjų atspindi Mišių pabaigos esmę. Mums paraidžiui liepiama išeiti, ir būtent tai Jėzus sako pavadindamas save vartais. Popiežius Pranciškus, panašiai kaip Kristus, nuolat kviečia mus pajudėti, eiti į pasaulį. Jis sako: "Visi esame raginami atsiliepti į kvietimą išeiti iš patogaus būvio ir išdrįsti pasiekti visus pakraščius, kuriems reikia Evangelijos šviesos" (Evangelii gaudeum, 20).

Mišių pabaigos formulės lingvistiškai atliepia bažnyčios durims, netgi ataidi ryškų virš jų kabantį žodį "Išėjimas". Skaitydami šį ženklą, suprantame jo esmę, paliepimą - eikite. Dažniausiai lotyniškai Mišios baigiamos žodžiais "Ite, missa est" (Eikite, Mišios baigtos). Ite, arba eikite, nuskamba iš kunigo lūpų. Įdomu, kad lotyniškojo žodžio "mišios" (Missa) šaknis ta pati, kaip ir pabūklo sviedinio - missile: jie kilę iš to paties lotyniško veiksmažodžio mesti, sviesti ar siųsti. Ite, missa est nėra "geros dienos" palinkėjimas, o paliepimas: eikite - būkite išsviesti - iš bažnyčios pastato į gatvę.

"Eikite, Mišios baigtos"; "Eikite ir skelbkite Viešpaties Evangeliją"; "Eikite ramybėje ir šlovinkite Viešpatį savo gyvenimu"; "Eikite ramybėje".

Visos keturios Mišių pabaigos formulės prasideda liepiamąja nuosaka: "Eikite...": esame siunčiami darbuotis pasaulyje. Teologas Deividas Fagerbergas įžvelgia, kaip Mišios sukelia pasaulyje dvasinį gaisrą. "Liturgija sukelia sprogimą, - sako jis, - bet šio sakramentinio protrūkio radiacija neturi likti tarp šventovės sienų. (...) Bažnyčia taip suprojektuota, kad ji sklistų nuo altoriaus per navą, per prieangį: linijinė struktūra kreipia liturginio sprogimo jėgą į gatves". Popiežius Benediktas taip pat pasitelkia branduolio fizikos pavyzdį ir mato panašias Eucharistijos pasekmes: "Duonos ir vyno substancijos virsmu Jo Kūnu ir Krauju kūrinijai dovanojamas radikalaus pokyčio pradas, savotiškas, vartojant šiandien gerai žinomą įvaizdį, "atomo branduolio dalijimasis", prasiskverbiantis iki pačios būties šerdies, pokytis, turintis išjudinti tikrovės virsmo procesą, kurio galutinis tikslas yra viso pasaulio perkeitimas į būvį, kai Dievas bus visa visame kame (plg. 1 Kor 15, 28)" (Sacramentum Caritatis, 11).

Šv. Paulius sako truputį paprasčiau: "Kristaus meilė valdo mus" (2 Kor 5, 14). Kad ir kokį fizikos įvaizdį pasirinktumėte - radiaciją, branduolio skilimą ar traukos jėgą - viena yra aišku: po Mišių neturėtume likti nepasikeitę, ir pasaulis neturėtų likti nepakitęs; atvirkščiai, Mišios turi skelbti naują žemę ir naują Dangų.

Evangelijose yra daug pasakojimų apie dramatiškas pasekmes iš tikrųjų susitikus Kristų. Kai Jėzus išgydė pro išardytą stogą nuleistą paralyžiuotąjį, susirinkusiuosius "pagavo nuostaba, ir jie garbino Dievą. Apimti baimės, jie kalbėjo: "Šiandien matėme nuostabių dalykų" (Lk 5, 26). Susitikusi Jėzų prie šulinio ir atvirai pasikalbėjusi, samarietė "palikusi ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms: 'Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!' Ir žmonės iš miesto ėjo pas jį" (Jn 4, 28-30). Suktas mokesčių rinkėjas Zachiejus džiaugsmingai pasveikino Jėzų savo namuose. Jo kaimynai murmėjo dėl visiems žinomų valdininko darbelių, tačiau pasikvietęs į savo namus patį Gailestingumą mokesčių rinkėjas patyrė atsivertimą, kurį išsakė veiksmų planu: "Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai" (Lk 19, 8).

Iš tikrųjų susitikus Jėzų, ar akis į akį prieš du tūkstančius metų, ar šiandien Mišiose, kiekvienas iš mūsų patiriame troškimą, kuriam kone neįmanoma atsispirti - apie tą susitikimą papasakoti kitiems. Tiesą sakant, dažnai, įvykdęs kokį stebuklą - išgydęs kurčiąjį (Mk 7, 36), apvalęs raupsuotąjį (Mk 1, 44-45) ar grąžinęs regėjimą dviem neregiams (Mt 9, 30-31) - Jėzus liepdavo žmonėms niekam apie tai nepasakoti. Bet jie negalėdavo susilaikyti: "Kuo labiau jis jiems draudė, tuo jie plačiau jį skelbė" (Mk 7, 36). Panašiai vyksta Mišiose: Jėzus tikrai dalyvauja ir susitinka su mumis realiu ir galingu būdu. Jei mes pasitinkame Jį tinkamai nuteikę savo širdis, gauname energijos - panašiai kaip sviedinys - eiti ir uždegti pasaulį.

Galbūt Mišių išsiuntimui sviedinių ir atominių sprogimų analogija netinka. Jokios analogijos nėra tobulos. Bet, kaip sako Paulius, pasaulis irgi netobulas, regimas lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu (plg. 1 Kor 13, 12). Nors Petras, Jokūbas ir Jonas troško pasilikti su šviesos nutviekstu atsimainiusiu Kristumi ant Taboro kalno, jie grįžo į puolusį pasaulį tęsti savo misijos. Atkreipkite dėmesį: nusileidę nuo kalno jie kone iš karto sutinka piktosios dvasios kamuojamą berniuką. Taip nutinka ir mums Mišiose: laikas, praleistas Jėzaus akivaizdoje, suteikia energijos susitikti ir atliepti iškreipto, prieštaringo, įsitempusio pasaulio poreikius, stoti į dvasinę kovą dėl sielų. K. S. Liusas kartą pavadino pasaulį "priešo okupuota teritorija". Jis paaiškino: "Krikščionybė - tai pasakojimas, kaip išsilaipino teisėtas karalius, galima sakyti, užsislaptinęs, ir kviečia mus dalyvauti didžiuliame pasipriešinimo judėjime" (C. S. Lewis, "Tiesiog krikščionybė", Katalikų pasaulio leidiniai, Vilnius, 2014, psl. 40). Mūsų, kaip ir iš Atsimainymo aukštumų nusileidusių Petro, Jokūbo ir Jono misija - skleisti Taboro šviesą visiems, kuriuos susitinkame, apšviesti jiems kelią pas Kristų, o per Jį - kelią į Dangaus pergalę.

Ta pačia šviesa nušviesdamas mūsų žemiškuosius rūpesčius, popiežius Pranciškus nuolat kalba apie Bažnyčios misiją eiti į pasaulį, ypač į atokiausias ir pavojingiausias vietas. Apibūdinti Bažnyčią galima įvairiopai: Dievo tauta, Kristaus Kūnas, Išgelbėjimo sakramentas, Dievo Karalystė. Atliepdamas Liusui ir prisilaikydamas jo apibrėžimo apie gelbstinčią Bažnyčios misiją pasaulyje kaip mūšio lauke, popiežius Pranciškus nuolat pasitelkia karo lauko ligoninės įvaizdį: Bažnyčia yra ten, kur vyksta mūšis. Ji nėra tvirtas pastatas, kur žmonės eina gydytis didelių ir mažų sužeidimų. Tai mobili struktūra, kuri teikia pirmąją ir neatidėliotiną pagalbą, rūpinasi, kad jos kariai nežūtų. Tai skubios pagalbos vieta, ne specialisto kabinetas.

Taigi, žodžiai: "Eikite, Mišios baigtos" yra kvietimas prie ginklų. Kiekviena parapija mobilizuojama po Kristaus vėliava ir aprūpinama sielų gydytojais - kunigais. Pasauliečiai tikintieji, kaip sakė popiežius Pijus XII, yra priešakinėse linijose. Anot popiežiaus, per pasauliečius, kurie visą savaitę gyvena, dirba ir augina vaikus pasaulyje, "Bažnyčia tampa gyvybiniu visuomenės pradmeniu" (KBK, 899). Taigi svarbiausioji Mišių užduotis - sukliudyti priešo ketinimams dėl žmonių sielų.

Ruošiantis šiai misijai, Mišios tam tikra prasme yra dvasinė mokymų stovykla. Pavyzdžiui, Eucharistijos maldos pradžioje iš dangaus armijos: angelų ir šventųjų mes mokomės kovos šūkio: "Šventas, Šventas, Šventas". Šventieji - mūsų pavyzdžiai kovoje. Jie kovojo ne mirčiai, bet gyvenimui. Trejybė trokšta dalintis su mumis savo esme, kad būtume visiškai gyvi. Mūsų aktyvus, sąmoningas, tikras dalyvavimas Dievo darbe - Mišiose - yra dieviško ir žmogiško gyvenimo šaltinis. Komentuodamas šv. Irenėjaus posakį: "Dievo šlovė yra gyvas žmogus", popiežius Benediktas sako, kad "tikrasis Dievo garbinimas galiausiai yra paties žmogaus gyvenimas, teisingai gyvenantis žmogus, bet gyvenimas tikruoju gyvenimu tampa tik tada, kai formuojamas žvilgsnio į Dievą. Kultas (Mišios) skirtas tą žvilgsnį įgalinti ir per tai suteikti gyvenimą, kuris virsta garbe Dievui" ("Liturgijos dvasia", 13).

Mūsų laikų šventumo pavyzdys, Pjeras Džordžijus Frasatis žinojo, kaip pilnai gyventi ir būti malonės pasiuntiniu esantiems šalia. Jo atsidavimas Eucharistijai ir maldai, sujungtas su pasiaukojimu ir nuolankumu, gaivino jo tikėjimą taip kaip jo siela džiaugėsi gyvenimu. Vien nugyventi gyvenimą nepakanka. "Gyventi be tikėjimo, - aiškino jis, - be paveldo, kurį reikia ginti, be nuolatinės kovos už tiesą - tai ne gyvenimas, o egzistavimas". Kaip pirmieji krikščionys, kurie vadino save paprastai - gyvaisiais, Frasatis ir visi kiti šventieji mokėjo dalinti, išnešti Kristaus gyvenimą arba malonę iš Mišių į savo, krikščionio gyvenimą pasaulyje. Jų kelionė / išėjimas iš Mišių į pasaulį - pavyzdinis ir pašventinantis. Amžinasis gyvenimas šventiesiems prasideda čia: jie nelaukia "kada nors".

Svarbus elementas priimant Amžinąjį Gyvenimą yra pasiaukojimas. Šv. Ignaco pasiaukojimo malda priėmus Švenčiausiąjį leidžia Jėzui perkeisti mus į Jį. Kitas šventuoju virtęs karys, šventasis Pranciškus Asyžietis, moko mus melsti ne tik pasiaukojimo, bet ir sėkmingos kario tarnybos pasaulyje. Jo Ramybės malda ne vieną šimtmetį padėjo pasaulio kasdienybėje įtvirtinti Kristaus standartus. Ji skirta aktyviam šventumui pasaulyje praktikuoti ir puikiai tinka apmąstant tris trumpus, tačiau galingus žodžius, kuriais Bažnyčia užbaigia svarbiausią savo maldą: Ite, missa est:

"Viešpatie, padaryk mane savosios ramybės pasiuntiniu ir leisk man nešti meilę, kur siaučia neapykanta; santaiką, kur vyrauja barniai; vienybę, kur yra skilimas; tikėjimą, kur kankina abejonės; tiesą, kur viešpatauja klaida; viltį, kur braunasi nusiminimas; džiaugsmą, kur slegia liūdesys; šviesą, kur užgulusios tamsybės. Mokytojau, padaryk, kad aš trokščiau kitus paguosti, o ne pats būti guodžiamas; kitus suprasti, o ne pats būti suprastas; kitus mylėti, o ne pats būti mylimas, nes kas duoda - gauna, kas atleidžia, tam atleidžiama, kas miršta, tas gimsta amžinai gyventi".

Visiškai nesunku iš lotynų kalbos išversti Ite, missa est - "Eikite, Mišios baigtos". Kur kas sunkiau žodžius paversti veiksmu. Pavyzdys mums gali būti šv. Pranciškus, kuris prašė meilės, atleidimo, tikėjimo ir visų kitų gyvenimui reikalingų savybių.

Jėzus kvietė būti tokiais tobulais, kaip dangiškasis Tėvas yra tobulas (plg. Mt 5, 48). Mišiose tobula Jėzaus malda gali kurti tobulus žmones - tuos, kuriuos Bažnyčia vadina šventaisiais. Gyvi šventieji eina atkurti puolusio pasaulio Dievui. Beveik pačioje Šventojo Rašto pabaigoje, pergalingasis Avinėlis praneša, kad "kas buvo pirmiau, tas praėjo. (...) Štai aš visa darau nauja!" (Apr 21, 4-5). Pasaulio pabaigoje šie žodžiai pasigirs iš dangaus, nes Jėzaus darbas bus užbaigtas. Pasibaigus Mišioms, žodžiai "Telydi jus Viešpaties malonė" primena, kad esame Kristaus rankos ir kojos, akys ir ausys, širdis ir balsas - kad esame siunčiami visa atnaujinti Dievo gyvenimu. Kitaip tariant, pamaldžios Mišių kelionės galutinis tikslas yra šventumas - žemėje kaip ir Danguje.

Kai kitą kartą eisite į Mišias:

Prisiminkite, kad Jėzus - Vartai ne tik mus pasveikina Mišių pradžioje, bet ir kviečia išeiti Mišioms pasibaigus.
Girdėkite išsiuntimą tokį, koks jis ir yra: eikite į pasaulį.
Tegul šventosios Mišios būna jums šaltinis, krikščionio gyvenimo pasaulyje galios centras.
Laikykite Mišias mokykla arba mokymų stovykla, kurios tikslas - išugdyti tobulus žmones - šventuosius.
Lėtai ir mediatyviai melskitės šv. Pranciškaus Ramybės malda. Tegul ši malda tampa "Telydi jus Viešpaties malonė" vertimas kasdieniniam gyvenimui. Pagalvokit, kaip konkrečiai pritaikyti Mišių malonę būsimą savaitę.

Versta iš Christopher Carstens, A Devotional Journey into the Mass, Sophia Institute Press, 2018

Publikuojama pagal susitarimą su Sophia Institute Press.

Pamaldi kelionė į Mišias | Kaip tinkamai priimti Komuniją (7-8)

Wed, 09 Jun 2021 10:41:00 +0000

"Nugalėtojui aš duosiu valgyti nuo gyvybės medžio, esančio Dievo rojuje!" (Apr 2, 7).

Kelionėje reikia energijos. Tą jautė ir senosios sandoros Izraelio piligrimai dykumoje. Tą žinojo ir Dievas - nors tauta ne visada buvo patenkinta tuo, kas duodama, gerasis Tėvas parūpino manos iš dangaus ir vandens iš uolos. Kaip keliaujančios žemėje Bažnyčios piligrimai mes taip pat numanome apie maisto kelionėje būtinybę. Jau aptarėme, kad visi pakrikštytieji yra tarsi tiltas, kuris jungia puolusią žemę ir šlovingą Dangų. Jėzus palengvino mūsų darbą - Jis pakelia sunkiausią naštą, bet mums, kenčiantiems nuo gimtosios nuodėmės poveikio, tai yra pavojinga ir reikalauja pastangų. Tad Dievas parūpina palaikančio maisto ir gėrimo - Eucharistiją. Kitaip nei pakelės užkandinių greitas maistas, kuris tik užkištų skrandį arba net mana iš dangaus, kuri išsilaikydavo tik trumpą laiką ("Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė" (Jn 6, 49)), Mišių Eucharistijos duona ir vynas yra ne šio pasaulio.

Atėjus laikui priimti šventąją Komuniją, Kryžius tampa Gyvybės Medžiu. Edeno sode augo gyvybės medis, vienas tų, nuo kurio pirmieji tėvai galėjo laisvai valgyti. Dangaus Dievo sode auga kitas gyvybės medis, nuo kurio gali valgyti teisieji (plg. Apr 2, 7); o viduryje išauga Kristaus Kryžius, kurio vaisius yra Eucharistija - šiuo vaisiumi pasaulio piligrimai turi maitintis kelionėje. Šitaip Kryžiaus medis, kuris Eucharistijos maldoje tapo tiltu pas Dievą, dovanoja mums dar vieną būdą dalyvauti dieviškame Jėzaus gyvenime.

"Aktyvus dalyvavimas" Mišiose, tikslas, kuriuo, anot Vatikano II Susirinkimo, "reikia labiausiai susirūpint" (SC, 14) - glaudžiai susijęs su vertu Eucharistijos priėmimu. Terminą "aktyvus dalyvavimas" popiežius Pijus X pirmą kartą Magisteriumo vardu pavartojo 1914 m., netrukus po to, kai atsisėdo į šventojo Petro sostą. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą Pijus X siekė "visa atnaujinti Kristuje" (toks jo popiežiškasis moto), įliejant į nestabilų pasaulį sveiką krikščioniškos dvasios dozę. Kur šios krikščioniškosios dvasios rasti? Aktyviame ir autentiškame tikinčiųjų dalyvavime išganomajame Jėzaus darbe, kuris šiandien mums esamas - ir netgi valgomas - liturgijoje. "Skelbiame būtina, - rašo Pijus X, - pirmiausia visko parūpinti šventumo ir orumo šventovei, kurioje tikintieji renkasi ne kam kitam, o kad įgytų šios (tikros krikščioniškosios) dvasios, kurios pirmutinis ir būtinas šaltinis yra veiklus dalyvavimas šventuosiuose slėpiniuose ir viešoje bei iškilmingoje Bažnyčios maldoje". Pijui X, kaip ir Vatikano II Susirinkimo tėvams, kurie perėmė šį požiūrį, aktyvus dalyvavimas liturgijoje neturėjo nieko bendro su dabartiniu netinkamu jo interpretavimu, t. y. patarnavimu prie altoriaus, giedojimu chore ar skaitinių skaitymu. Kad ir kokie svarbūs būtų šie vaidmenys, dalyvavimo esmė, mokė jis, yra vaisingas ir reguliarus šventosios Komunijos priėmimas. Štai kodėl 1905 m. šis Švenčiausiojo Sakramento popiežius rekomendavo gerai pasirengus kasdien priimti šventąją Komuniją, ("nenormalu vis pabrėžti nuodėmę ir nepaisyti gydymo"), o 1910 m. paankstino vaikų Pirmosios Komunijos priėmimo laiką nuo dvylikos iki septynerių metų, kai, pasak jo, "vaikas pradeda samprotauti", kad ir vaikai galėtų maitintis gyvybę teikiančiais Gyvybės Medžio vaisiais.

Eucharistija nėra stebuklinga piliulė, kažkoks antgamtinis vitaminas. Konsekruota Mišių duona ir vynas yra Jėzaus Kūnas, Kraujas, Siela ir Dievystė, aukojama Tėvui Šventojoje Dvasioje - ir dar daugiau. Prisiminkit visas maldas, darbus, džiaugsmus ir kentėjimus; baimes, meiles, nuodėmes, viltis ir padėkas - tai yra, visą savo, žmogaus gyvenimą - kurį atnešate kartu su Bažnyčios duonos ir vyno dovanomis, kai ruošiamas altorius. Kartu su panašiomis kiekvienos mistinio Kristaus Kūno ląstelės dovanomis visa atiduodama Dievui ir mums grąžinama perkeista. Didysis Gaivintojas, Šventoji Dvasia perkeičia šias dovanas ir netgi Ji pati yra mūsų gyvo priėmimo dalis. "Tas, kuris valgo su tikėjimu, - sako šv. Efraimas, - valgo Ugnį ir Dvasią... imkite ir valgykite jūs visi, ir valgykite kartu Šventąją Dvasią". (Enciklika Ecclesia de Eucharistia). Jėzaus pripildytas, liepsnojantis Šventąją Dvasia, Tėvo sudievintas ir papildytas širdimi išjaustomis pasaulio intencijomis, toks maistas gali būti tik dangiškas - ne iš šio pasaulio. Tiesą sakant, Mišių vaišės yra pagrindinis patiekalas amžinoje Jėzaus ir Jo nuotakos Bažnyčios vestuvių puotoje.

Tačiau dangiškoji Eucharistija gali būti pragariška tiems, kurie nėra pasiruošę ją priimti - panašiai Dievo žodis buvo saldus kaip medus šv. Jono burnoje, kol viduriuose apkarto (plg. Apr 10, 10). Toks galingas ir esminis maistas ir gėrimas kaip Švenčiausiasis Sakramentas gali būti tinkamai priimamas (gaunamas), jei mes esame tinkamai nusiteikę. Ne kiekvienas gali valgyti ugnį (kaip sako šv. Efraimas) ir nenudegti.

Šventasis Paulius įspėja mus nevalgyti Kūno ir negerti Kraujo tinkamai nepasiruošus. "Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju, - įspėja jis. - Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą" (1 Kor 11, 27-29). Pasmerkimo valgymas ir gėrimas užtveria kelią dangop, veda mus atgal į Ievos ir Adomo surastus nuodėmės ir savanaudiškumo akligatvius. Šv. Jonas Auksaburnis, visada drąsiai sakęs tiesą, tvirtino, kad "tie, kurie tinkamai nusiteikę priima Eucharistiją, dalyvauja naujame Jėzaus Prisikėlimo gyvenime, o tie, kurie priima nevertai, "aktyviai dalyvauja" žudant Kristų kartu su jo budeliais". Kristaus Kūno iškilmėje Bažnyčia gieda šv. Tomo Akviniečio sekvenciją Lauda Sion, kurioje yra tokios įspėjamosios eilutės: "Tik veikimas jos skirtingas: ji geriesiems palaiminga, / O blogiesiems pražūtis. / Nuostabus toksai likimas: ir palaima, ir žlugimas / iš šaltinio to paties". Tinkamas nusiteikimas yra visų svarbiausia. Eucharistijos duona ir vynas yra tie patys tam, kuris pasiruošęs ir tam, kuris ne - arba man tą dieną, kai esu nusiteikęs ir kitą dieną, kai nesu. Tačiau poveikis ypač skiriasi.

Kaip galime būti tikri, kad esame tinkamai nusiteikę? Mažų mažiausiai, turime nebūti mirtinai nusidėję: "sąmoningai - tą žinant ir to norint - pasirinkę ką nors, kas yra labai priešinga dieviškajam Įstatymui ir galutiniam žmogaus tikslui" (KBK, 1874). Mirtinos nuodėmės veikimas atima sielos gyvybę, ji suvysta kaip lauko žolynas. Susidūrusi su dieviškos Meilės ugnimi Eucharistijoje, tokia siela negali atlaikyti kaitros. Tinkamai nusiteikusi Eucharistijai siela - tai siela, galinti būti Eucharistijos perkeista. Tačiau malonės būsena yra tik minimalus reikalavimas vaisingam susitikimui su Jėzumi. Šventoji Komunija gali mus išgelbėti arba pražudyti (pasmerkti) iš dalies dėl to, ką ji talpina: Jėzų, Šventosios Dvasios ugnyje, iš Tėvo rankų mums duotą. Tačiau Jėzus esti Sakramente ne tik tam, kad galėtų visada su mumis pasilikti tabernakulyje. Ne, Eucharistinis Kristus trokšta didesnio artumo su mumis, tokio, kuris pasiekiamas Jį valgant ir mūsų troškimu būti perkeistiems į Jį. Sudedamoji dalis, tikriau, prieskonis sveikam Eucharistijos valgymui yra didelė nuolankumo dozė - kuo daugiau, tuo geriau.

Žodis human - žmogus kildinamas iš lotynų kalbos žodžio dulkė - humus - iš kurių mes esame sukurti. Nuolankus žmogus tą supranta ir yra nusiteikęs atitinkamai elgtis, ypač akis į akį su Dievu. Toks nuolankumas arba nekuria arba palaužia visą dvasinį gyvenimą. Kaip sako Jonas Krikštytojas, "jam lemta augti, o man mažėti" (Jn 3, 30). Panašiai sako Jėzus: "Kas praranda savo gyvybę dėl manęs - atras ją" (Mt 10, 39). Vaisingas Eucharistijos priėmimas susideda iš troškimo / noro (kaip valios akto) pasitraukti į šalį ir leisti Dievui mus pripildyti ir perkeisti.

Vėl kaip pavyzdį pasitelkime paralelę su maistu. Pasakymas "esi tas, ką valgai" ypatingai tinka Eucharistijai. Šventasis Bažnyčios mokytojas Augustinas tariasi girdįs Jėzų šitaip aiškinant dinaminį Eucharistijos perkeitimo procesą: "Esu suaugusių maistas: auk ir mane valgysi. Ir ne tu mane savimi paversi, kaip savo kūno maistą, bet pats pavirsi manimi" ("Išpažinimai"). Kitaip tariant, sumuštinis ir bulvytės mano žemiškoje kelionėje lėtai ir neišvengiamai virsta manimi - riebalai, angliavandeniai, baltymai, mikroelementai. Eucharistijos duona ir vynas dvasinėje kelionėje pamažu ir nuolat keičia mane į Jėzų - tačiau tik tada, jei aš nusiteikęs ir pakankamai nuolankus leisti pasikeitimams vykti.

Grįžkime į Mišias ir išsiaiškinkim, kaip ir kada geriausiai pasiruošti gauti šių dangiškų vaišių. Pasiruošimo apeigos prieš pat priimant Komuniją nuteikia mus priimti Viešpaties Kūną ir Kraują klusnumo ir nuolankumo dvasioje bei troškime būti perkeistiems į Jį. Viešpaties malda, ramybės palinkėjimas, Eucharistijos duonos laužymas ir Dievo Avinėlis - kiekviena dalis savaip parodo, kaip Jėzus trokšta perkelti mus iš nuodėmės, blogio ir savanaudiškumo į malonę, gailestingumą ir bendrystę su Juo ir Bažnyčia. Kvietimas Komunijai į mūsų lūpas įdeda didį nuolankumo šauksmą, kadaise išgirstą iš Romos šimtininko - kad mūsų lūpos trokštų Kristaus. Šio kareivio istorija gali būti pasiruošimo Eucharistijai pavyzdys.

Viskas prasideda Kafarnaume, miestelyje šiauriniame Galilėjos ežero krante: čia Jėzus atliko daug stebuklų. "Sugrįžus į Kafarnaumą, prisiartino prie Jėzaus šimtininkas, maldaudamas: "Viešpatie, mano tarnas guli namie paralyžiuotas ir baisiai kankinasi". Jėzus jam tarė: "Einu pagydysiu jį". Šimtininkas atsakė: "Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks. Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi sakau vienam: 'Eik!', ir jis eina; sakau kitam: 'Ateik čionai!', ir jis ateina; sakau tarnui: 'Daryk tai!', ir jis daro" (Mt 8, 5-9). Kaip sako titulas, šis vyras vadovavo šimtui Romos kareivių. Jis turėjo valdžią ir galią. Pasaulio akyse jis buvo svarbesnis ir labiau gerbtinas nei žemakilmis dailidė, juo labiau, kad žydai turėjo paklusti romėnų, todėl ir šio šimtininko valdžiai. Šimtininko nuolankumas dar labiau sukrečia dėl aukštų pareigų: juk jis nėra atstumtasis raupsuotasis ar nuodėminga samarietė. Į tokį nuolankumą Viešpaties akivaizdoje Jėzus apstulbęs atsako: "Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo!" (Mt 8, 11). Dėl nuolankumo šis valdžią turintis šimtininkas tampa vertas (yra nusiteikęs) priimti Jėzų po savo stogu. Turėkime šį pavyzdį mintyse ir jo žodžius lūpose - Viešpatie, nesu vertas, kad ateitum į mano širdį, bet tik tark žodį, ir mano siela pasveiks, kad taptume nuolankūs kaip šis šimtininkas. Kad Jėzus būtų ir mūsų svečias.

Kūno padėtis priimant Komuniją taip pat gali rodyti ir skatinti tinkamą nusiteikimą nuolankiai priimti Kristų. Stovėjimas reiškia pagarbą ir pasiruošimą veikti, tačiau taip pat nepriklausomybę ir pasitikėjimą savimi. Klūpėjimas simbolizuoja atgailą, prašymą ir pasidavimą: klūpėdamas beveik nieko negali atlikti pats, ir tai tinkama padėtis dieviškumui priimti.

Priėmimo būdas taip pat padeda arba trukdo perkeitimui. Priimant Komuniją į ranką, reiktų paisyti šv. Kirilo patarimų: "Artindamasis neištiesk rankos, neišskėsk pirštų, bet padaryk iš dešinės ir kairės plaštakų sostą, kad priimtumei Karalių". Per amžius Komunijos priėmimas į burną tapo norma, nes, kaip ir atsiklaupimas, simbolizuoja būtiną nuolankų nusiteikimą priimant, o ne aktyvų paėmimą. Kad ir kokie būtų kūno padėtis ir būdas, juos turi lydėti dvasinis nusiteikimas, klusnumas perkeitimui - be šito padėtis ir būdas tampa beverčiai.

Priėmus Kristaus Kūną Komunija nesibaigia, taip kaip paskutinis kąsnelis lėkštėje nereiškia šeimos pietų pabaigos. Abiem atvejais turi įvykti pokalbis. Mišiose šis pokalbis yra malda - atsidavimo malda. Kaip moko šv. Augustinas ir Kafarnaumo šimtininkas, susitikimas su Jėzumi mūsų puolusią prigimtį turi perkeisti į dangišką Kristaus atvaizdą. Kitas narsus karys, šv. Ignacas Lojola, tapo autoritetingu Kristaus kariu. Jo jėga radosi iš nuolankumo ir atsidavimo, o jo atsidavimo malda Suscipe puikiai tinka priėmus Komuniją:

"Paimk, Viešpatie, visą mano laisvę! Imk visą atmintį, protą ir valią! Visa, ką turiu ar valdau, Tu man suteikei, todėl viską Tau grąžinu ir Tavo valiai perduodu valdyti. Duok man vien savo meilę ir savo malonę, ir būsiu pakankamai turtingas, kad nieko daugiau neprašyčiau".

Vertas šventosios Komunijos priėmimas - esant malonės būsenoje ir tikrai trokštant būti perkeistiems į Jėzų - yra efektyviausiais Dievo mums duotas kelias pas Jį. Per šį Kryžiaus vaisių mes tampame tuo, ką valgome. Yra garsus šv. Atanazo posakis: "Dievas tapo žmogumi, kad žmogus galėtų tapti Dievu". Jei tai tiesa - o taip ir yra - Eucharistijoje mes tampame sudievinti, tikri Dievo sūnūs ir dukterys. Šv. Paulius mus drąsina: "Dėl Dievo gailestingumo prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą. Ir nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, - kas gera, tinkama ir tobula" (Rom 1, 1-2). Eucharistijos perkeitimai, pirmiausia duonos į Kristaus Kūną, o paskui mūsų į Kristaus Kūną, yra svarbiausia Mišių kelionės vieta.

Kai kitą kartą eisite į Mišias:

Būkite laisvi nuo rimtų nuodėmių, jei reikia, priimkite Atgailos sakramentą.
Alkite Eucharistijos - laikykitės eucharistinio pasninko bent vieną valandą prieš priimant Sakramentą.
Supraskime, kad Jėzaus išgelbėjimo darbas mums labiausiai esa Eucharistijos duonoje ir vyne. Vertas šventosios Komunijos priėmimas yra geriausias būdas dalyvauti Jo išganymo darbe.
Supraskime, kad mūsų maldos, darbai, džiaugsmai ir kentėjimai, paaukoti Eucharistijos maldoje, yra grąžinami Dievo malonės perkeisti.
Prisiminkite, jog esate tai, ką valgote. Klausykitės Jėzaus žodžių šv. Augustinui.
Kai tarsite: "Viešpatie, nesu vertas...", įsijauskite į Romos šimtininko, kuris nustebino Jėzų savo nuolankumu, padėtį.
Grįžę į klauptą melskitės šv. Ignaco atsidavimo malda - pasidavimo ir vienybės su Dievu malda - Komunija tam ir skirta.

Versta iš Christopher Carstens, A Devotional Journey into the Mass, Sophia Institute Press, 2018

Publikuojama pagal susitarimą su Sophia Institute Press.

Pamaldi kelionė į Mišias | Kaip dalyvauti Eucharistijos maldoje (6-8)

Tue, 01 Jun 2021 10:32:00 +0000

"Tu esi kunigas amžinai, kaip Melchizedekas" (Ps 110, 4).

Beveik pačiame Siksto koplyčios lubų viduryje esanti garsioji Mikelandželo freska "Adomo sukūrimas" didingai primena, jog pati mūsų būtis nuolankiai priklauso nuo Dievo. Ir piligrimai, ir smalsūs turistai negali atitraukti akių nuo šio meno kūrinio. Ką jie regi? Vieni pastebi spalvas, formą ir grožį; kiti mato tikėjimą ir įkvėpimą; treti įžvelgia subtilesnes dailininko įlietas prasmes.

Į dalyvavimą liturgijoje, ypač kunigiškąjį, įmanu pažvelgti interpretuojant "Adomo sukūrimą". Šioje freskoje, jos viduryje Dievo ir Adomo pirštai beveik liečiasi arba tuoj tuoj susilies: bus padėtas esminis taškas regimam Trejybės kūriniui. Bet vis dėlto jie dar nesusilietę. Tarpas tarp jų - ir galia jį užpildyti - tiesiogiai kalba apie kunigystę. Šalia esančios lubų freskos padeda įžvelgti, kodėl.

Gretimoje freskoje matome, kaip iš miegančio Adomo šono buvo sukurta Ieva, o tolėliau vaizduojamas pirmųjų žmonių nuopuolis, atsiskyrimas nuo malonės ir išvarymas iš sodo. Taigi, jei pirmas kontaktas sukuria gyvybę, o besitęsiantis ryšys ją palaiko ir augina, vadinasi, Adomo nuodėmė atitraukė žmogaus ranką nuo Dievo ir pastūmėjo į mirtį. Todėl, jei puolęs žmogus ir vaitojanti kūrinija trokšta grįžti į naują gyvenimą, jie turi vėl pasiekti Dievo ranką, susiliesti su Dievu. Per tarpą arba, tiksliau, prarają turi būti nutiestas tiltas. Toks yra kunigo darbas.

Vienas iš lotynų kalbos žodžių kunigui pavadinti yra pontifex (pontifikas). Lotynų kalbos daiktavardis "pons" reiškia "tiltas". Iš šaknies "fex" kildinama nūdienė "gamykla" - vieta, kur gaminami daiktai. Sudėjus abu žodžius gaunasi pontifex - "tilto statytojas", ir tai labai tikslus kunigo apibūdinimas. Kunigas turi galią įveikti atskirtį tarp žmogiškumo ir dieviškumo, leisti žmonėms pereiti į dangų ir susiliesti su Dievu. Prisimenant Mikelandželo freską, kunigas yra tarsi tiltas per tarpą / plyšį tarp ištiestų Dievo ir žmogaus pirštų: bedugnę, kuri atsirado dėl nuodėmės.

Istorijos eigoje ne kartą būta: pastebėjus, kad su pasauliu ne viskas tvarkoje, imama ieškoti kunigo arba bent jau kunigiškų, kad taptų įmanoma bendrauti su dievybe. Tiesą sakant, kunigiškas instinktas yra žmogiškos prigimties dalis, nes mūsų sandara puikiausiai tinka vėl atkurti dangaus ir žemės ryšį. Viena vertus, mes turime daug bendro su kita regima kūrinija - gamta, nes turime medžiaginį kūną. Kita vertus, nemedžiagine siela mes primename nematomus kūrinius - angelus.

Mes trokštame pažinti ir siekiame teisingumo, mes mylime (kartais nekenčiame) vienas kitą ir esame visuotinai nepatenkinti dirbtine laime, kurią atneša medžiaginės gėrybės. Mes atrodome kaip gyvūnai, bet mąstome kaip angelai. Viena koja stovėdami žemiškame pasaulyje, kita - dangiškame, mes užimame išskirtinę vietą kūrinijoje - esame tarsi tiltas, tarpininkas, jungiantis dvi bedugnės, skiriančios mus nuo Dievo, puses (žr. KBK, 355). Teologai yra pavadinę žmogų ne Homo Sapiens (nes kartais mes tokie pat kvaili kaip ir išmintingi), bet Homo Adorans, garbinančiu žmogumi. Taip pat mes esame puolę kūrinijos kunigai ir mums reikia antgamtinių vaistų kunigiškoms ydoms taisyti.

Svarbi, galbūt esminė per visą Senąjį Testamentą besidriekianti gija yra kunigų ugdymas. Švenčiausioji Trejybė dirba, kad atkurtų ir ištobulintų kunigystę, ir individualiai, ir visuotinai. Šis darbas pasiekia tobulumą Jėzuje, kuris yra didžiausias tiltų statytojas, Pontifex Maximus - Vyriausiasis Kunigas. Apžvelkim, kaip išrinktąją tautą pas Dievą vedė Senojo Testamento kunigai.

Kalbant apie Biblijos kunigus, paslaptingas asmuo yra Melchizedekas - svarbus pavyzdys, kaip dvasininkas pajėgus nutiesti tiltą per prarają tarp Dievo ir žmogaus. Nereikia stebėtis, kad Melchizedekas turi daug bendro su ateisiančiu Kristumi. Pirmiausia, jis ne tik kunigas, bet ir karalius, visai kaip Jėzus, ir nėra tiesiog vienas iš senųjų karalių, bet karališkasis Jeruzalės valdovas, tos vietos, kur vieną dieną Kristus atiduos save. Melchizedekas "be tėvo, be motinos, be kilmės sąrašo, neturintis nei dienų pradžios, nei gyvenimo pabaigos, panašus į Dievo Sūnų. Jis lieka kunigas per amžius" (Žyd 7, 3). Jis irgi aukoja duoną ir vyną: taip darys Kristus per Paskutinę vakarienę. IV a. Bažnyčios daktaras šv. Ambrozijus Melchizedeko aukoje įžvelgė visuotinę auką, aukojamą visais laikais visose vietose, "nuo saulės patekėjimo lig jos nusileidimo" (Mal 1, 11). Melchizedeko auka nesusaistyta su būsima Jeruzalės šventykla, neapribota vienos giminės - levitų - kunigyste. Melchizedeko kunigystė siekia toliau nei Adomo ranka. Kitaip tariant, ši kunigystė didi, tokia, kuri kviečia pasaulio kunigus - vyrus ir moteris - į jų pirminę vietą kaip garbinimo tilto statytojus.

Kitaip tarnauja Abraomas, kunigo Melchizedeko palaimintas Dievo vardu. Abraomas yra kitoks kunigas nei Melchizedekas. Abramą, toks pradžioje buvo jo vardas, Dievas pašaukė iš svečios šalies, pažadėjęs palaiminimą ir palikuonių (plg. Pr 12, 1-3). Jis reguliariai statė aukurus ir aukojo Dievui aukas (pvz., Pr 12, 7; 12, 8; 13, 18). Per šiuos aukurus bei kunigo Abraomo paaukotas aukas dangus ir žemė vieną dieną susijungs (aukuras, auka ir kunigas neatskiriami). Pati reikšmingiausia Abraomo auka buvo brangiausias jo širdžiai sūnus Izaokas.

Dievas liepia Abraomui nueiti į Morijos kraštą ir paaukoti sūnų kaip deginamąją auką nurodytame kalne (plg. Pr 2, 22). Izaokas keliauja į Morijos kraštą raitas ant asilo, į kalną ant pečių nešasi malkų (medžio) mirčiai ir laisvai atiduoda save į savo tėvo rankas. Ši namų, tėviška kunigystė, perduodama iš tėvo sūnui, buvo nuo pat pradžių. Iš prigimties kunigai, Dievo tauta buvo šaukiami kunigiškai aukoti auką kaip būdą susivienyti - susiliesti pirštais - su Dievu.

Dar vienas Senosios Sandoros kunigas Mozė, gelbėdamas nuo pasaulietinių nelaimių, veda savo žmones į naują gyvenimą. Stovėdamas tautos priešakyje (anot psalmininko, jis užstoja izraelitus nuo Dievo pykčio (plg. Ps 106, 23)), jis skiria šeimynų tėvus aukoti avinėlius be dėmės kaip savo pirmagimių išpirką. Dievas pasigaili, praeidamas pro avinėlių krauju pažymėtas namų duris. Kitą dieną Mozė su lazda (kryžiaus simbolis) rankoje išveda žydus iš Egipto vergijos, perveda per Raudonąją jūrą į laisvę ir naują gyvenimą kitame krante. Visa tauta, sako jiems Dievas "būsite mano kunigiška karalystė ir šventa tauta" (Iš 19, 6), kanalas, per kurį dangus ir žemė vieną dieną vėl susijungs.

Visose ankstyvosiose pranašystėse apie Kristaus kunigystę matyti, kad perėjimas iš vienos būsenos į kitą ir susijungimas, ryšio atkūrimas su Dievu yra gyvybiškai būtinas. Iki Jėzaus atėjimo Raudonosios jūros perėjimas buvo reikšmingiausias perėjimas, kur kelionė buvo kunigiško tilto tarp žmogaus ir Dievo statyba. Bet tai ne vienintelis perėjimo pavyzdys. Pavyzdžiui, keturiasdešimt metų klajojus dykumoje, Jozuė (hebrajiškai šis vardas atitinka Jėzų) sausuma - upės vandenys atsitraukia į abi puses - perveda išrinktąją tautą per Jordaną į Pažadėtąją žemę prie Jericho (Joz 3). Elijas taip pat pereina per Jordaną prie Jericho, paskui liepsnojančiu vežimu yra paimamas pas Dievą. Elijas suvynioja savo apsiaustą ir suduoda per vandenį, Jordanas vėl prasiskiria, leisdamas pranašui pereiti. Tiktai tada pasirodo "ugnies vežimas ir ugningi žirgai. Elijas pakyla viesulu į dangų" (2 Kar 2, 11).

Dar vienas perėjimo pavyzdys aprašomas Rutos knygoje, kur pasakojama kaip Naomė ir Ruta, gyvenusios į rytus nuo Jordano Moabo lygumose, išgirsta, kad Viešpats aplankė "savo tautą, duodamas jai duonos" (Rut 1, 6). Tada, perėjusios Jordaną, moterys eina į Betliejų (pavadinimas reiškia "Duonos namai") ir gauna apsčiai maisto iš Boazo - sočiai pavalgyti ir dar lieka (Argi šis pasakojimas neprimena kito kunigo iš Betliejaus, kuris teikė apsčiai maisto?). Visuose trijuose pavyzdžiuose - Jozuės, Elijo ir Naomės su Ruta - matome tiltą ir perėjimą: kelionę iš vergijos ir bado šiame žemiškame gyvenime į atgaivą ir naują gyvenimą su Dievu. Visuose pavyzdžiuose minima kunigiškoji tilto statyba - ryšio tarp žmogaus ir Dievo atkūrimas.

Šie Senojo Testamento kunigai ir jų tarpininkavimas randa išsipildymą Vyriausiame Kunige Jėzuje Kristuje. Kaip Melchizedekas, Viešpats Jėzus aukoja duoną ir vyną Jeruzalėje. Kaip Abraomas, Jis ant kryžiaus medžio klusniai pasiūlo savo širdį Tėvui. Kaip Mozė, Jėzus užstoja žmogų nuo Dievo rūstybės, atsistoja tarpe / spragoje ir pastato tiltą iš žemės į Dangų, kad mes galėtume pereiti pas Dievą. Šis atperkamasis tilto statymas vadinamas Velykų slėpiniu. Jis apima Jėzaus Kančią ir pasiaukojamą mirtį, Prisikėlimą ir žengimą pas Tėvą, į Jo dešinę. Kadangi Jėzaus kunigiškasis Velykų slėpinys yra Jo gelbėjamojo darbo viršūnė, suprantama, jog tai yra Mišių esmė.

Keliaudami į Mišių širdį ateiname į Švenčiausiąją Atpirkėjo Širdį. Jo Širdis ir yra tiltas, kuriuo mes pereiname iš žemės į Dangų. Pagalvokim, koks tilto statytojas yra Jėzus ir kodėl Jį vadinam didžiausiu iš visų. Jei visų žmogiškų troškimų tiltas sujungia žemę su dangumi, atkuria žmogaus ir Dievo ryšį, Jėzus vienintelis gali jį nutiesti, nes Jis tobulai darbuojasi iš abiejų pragarmės pusių. Viena vertus, Jis visiškas Dievas, antrasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo, Jis turi visą valdžią ir galią pasiekti mus iš Dangaus į žemę (panašiai kaip Mikelandželas ant Siksto koplyčios lubų nutapė Dievą, siekiantį žmogaus). Kita vertus, Kristus yra tobulai, absoliučiai ir visiškai, žmogus. Tik kitaip nei pirmasis žmogus, Adomas, kuris atitraukė savo ranką nuo gyvybę teikiančio Dievo prisilietimo, šis, antrasis Adomas, nepalūžta po klaidinančių troškimų svoriu ir netrokšta nieko kito, tik vienybės su Dievu. Kristus, Dievas ir Žmogus, yra tikrasis Vyriausiasis Kunigas, tiltas per didžiąją nuodėmės sukurtą pragarmę. Ar galima įsivaizduoti didesnį tiltą - ar tilto statytoją?

Turėdami mintyse šį tilto statytojo įvaizdį, grįžkime į Mišias. Eucharistijos maldoje mums atsiveria šis didingas tiltas. Jėzus turi galią vėl sujungti abi puses, o naudojama medžiaga yra Jo Širdis, didi dovana, kuri užpildo erdvę tarp Dangaus ir žemės. Jo Kryžius yra altorius - taškas X, žymintis vietą, kur yra Jo Širdis. Per laisvanorišką Velykų slėpinio tarpininką, įšventintąjį Jo kunigą, Jėzus tampa esamas. Bet, nors Mišiose Jėzus yra auka, altorius ir istorinio Velykų slėpinio Kunigas, Jis vis dar trokšta mūsų dalyvavimo. Kristus Vyriausiasis Kunigas Mišiose yra svarbiausias, bet Jis vis tiek kviečia mus - įšventintuosius ir pakrikštytuosius - būti Jo bendradarbiais, gelbėjimo darbe ir kunigystėje.

Bet kas yra šis laisvanoris Velykų slėpinio dalyvis? Įšventinimas į kunigus prilygina žmogų Kristui Kunigui ir suteikia jam unikalią galią vykdyti Kristaus kunigystę Bažnyčios priešakyje. Gerokai prieš šventimus tas žmogus pradėjo dalyvauti Kristaus kunigystėje dėl Krikšto. Krikšto sakramentas ne tik panaikina visas nuodėmes, jo metu gausiai išliejama išgelbėjimo dovanų: Dievo malonės gyvenimas, Šventosios Dvasios dovanos, dalyvavimas Kristaus kūne ir Kristaus kunigystėje. Visi Sakramentai padeda mums atrodyti, eiti, galvoti ir būti kaip Jėzus. Kadangi kunigystė yra viena iš Kristaus ypatybių, tai tampa ir krikščionio bruožu.

Jei Kristus yra Pontifex Maximus, tada visi ir kiekvienas iš pakrikštytųjų yra pontifex minimus, mažieji tiltų statytojai. Mūsų tiltas yra tas pats, kurį stato Kristus. Tai tiltas, prie kurio statybos mes prisidedame aukodami save. Krikšto pobūdis mus įgalina - ir reikalauja iš mūsų - vykdyti Kristaus kunigystę savyje.

Dievas prašo visos mūsų širdies. Bet nei Jis, nei kunigas Mišių metu neima aukos prieš mūsų valią. Atiduodami savo širdį Tėvui, mes susivienijame su Kristumi ant altoriaus, kuris tarnauja kaip kelias tarp Dangaus ir žemės. Kadangi Jėzus yra Kunigas, kuris įgalina mus veikti, mes įgyvendiname Jo kunigystę savyje. Mišiose, paruošus altorių ir atnašas, kunigas ragina mus melstis, kad jo ir mūsų auka būtų priimtina Dievui. Priimdami kunigišką laikyseną, mes atsistojame plyšyje / spragoje ir sakome: "Tepriima Viešpats iš tavo rankų šią auką, tegu ji teikia Jam garbę ir šlovę, o mums ir visai Bažnyčiai - dvasinę naudą". Tada ateina laikas pasiraitoti rankoves ir Eucharistijos maldoje kartu su Jėzumi nešti savo maldas, darbus, džiaugsmus ir kentėjimus per didįjį tiltą. Šv. Leonas Didysis šitaip kalba:

"...nes visi, atgimusieji Kristuje (...) yra Šventosios Dvasios aliejumi pašventinti kunigai. (...) Tegu visi dvasingi ir subrendę krikščionys supranta, kad greta ypatingos įšventintųjų kunigų tarnystės, ir jie yra (...) kunigiškos tarnybos dalyviai. Nes (...) kas yra labiau kunigiška nei pažadėti Viešpačiui tyrą sąžinę, su meile paaukoti Jam savo širdies altoriuje be dėmės auką?"

Aukoms reikia kunigų, kunigams reikia aukų. Kai mūsų širdis paruošta, Eucharistijos malda yra laikas suvokti savo kunigystei ir susijungti su Dievu.

Kaip Adomo sūnūs ir dukterys, mes sukurti Dievą šlovinti, garbinti ir tarpininkauti kūrinijai. Kaip antrojo Adomo brolių ir seserų, mūsų prigimtiniai troškimai įgyja antgamtinių galių, leidžiančių mums, Kristui padedant, nukreipti puolusį pasaulį į Kūrėjo rankas. Kaip kūrinijos kunigai, mes rodome į Tėvą, kuris Kristuje yra ne toliau nei mūsų piršto galiukas - visiškai šalia.

Žodis "liturgija" reiškia viešąją tarnystę, laisvai prisiimamą darbą. Didžiąja dalimi Mišiose vyksta darbas - tilto statyba. Už šį darbą yra atlygis: taip kaip išrinktoji tauta, perėjusi Jordaną, gavo medumi ir pienu varvančią naują žemę, kaip perėjusios Ruta ir Naomė gavo Betliejaus duonos, mūsų darbu Eucharistijos maldoje pelnomas maistas yra Kryžiaus medžio vaisiai.

Kai kitą kartą eisite į Mišias:

Žvelkite į Eucharistijos maldą kaip į aukščiausią kelionės Dievo link tašką.
Prisiminkite, kad kunigo - Jėzaus, tarnaujančiojo kunigo ir jūsų - užduotis: vėl sujungti Dangų su žeme.
Turėkite omeny, kad Krikštas prilygina jus Jėzui ir Jo kunigystei ir suteikia jums galią aukoti.
Ruošdami širdį per atnašavimą, prisiminkite, kad savo auką turite sujungti su Jėzaus auka kunigo rankose, siunčiant ją per bedugnę Dievui Tėvui.

Versta iš Christopher Carstens, A Devotional Journey into the Mass, Sophia Institute Press, 2018

Publikuojama pagal susitarimą su Sophia Institute Press.

Pamaldi kelionė į Mišias | Kaip paruošti širdį atnašavimo metu (5-8)

Thu, 27 May 2021 10:31:00 +0000

"Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios?" (Lk 24, 32).

Šventajame Rašte pasitaiko sunkiai tariamų vardų. Pavyzdžiui, trijų jaunuolių iš Danieliaus knygos - Šadracho, Mešacho ir Abed-Nego vardai gali įvaryti baimės parapijos lektoriui, bet jie itin artimi parapijos kunigui. Šie jaunuoliai, dažnai vadinami hebrajiškais vardais - Hananijas, Azarijas ir Mišaelis - buvo įmesti į liepsnojančią krosnį, nes atsisakė pagarbinti Babilono karaliaus Nebukadnezaro pastatytą kone trisdešimties metrų aukščio aukso statulą. Pasakojimas, išdėstytas trečiame Danieliaus knygos skyriuje, nėra skaitomas sekmadienio Mišiose, tačiau jo žinia yra perduodama kiekvienose Mišiose, ruošiant altorių ir atnašas. Tai tikrai teisinga, nes šie trys jaunuoliai parodo Bažnyčiai vienintelio būdo pasiruošti Eucharistijos aukai pavyzdį.

Pasaulietiškoje šių dienų kultūroje aukotis nėra itin populiaru. Bet net ir tie, kurie supranta aukos svarbą, ne visada sutaria, ką auka reiškia. Popiežius Benediktas XVI sakė, kad "aukos sąvoką slepia tikras nesusipratimų kalnas" ("Liturgijos dvasia", 20). Reikia savęs klausti: "Kaip aš suprantu auką?" Negalime sau leisti į šį klausimą atsakyti neteisingai, ypač todėl, kad Jėzaus misijos esmė / šerdis yra Jo Auka ant kryžiaus. Ta pati esmė esti Mišiose - tai auka, sudabartinta Eucharistijoje. Negana to, Krikšto pašaukimas reikalauja, kad atiduotume save kaip auką. Nesuprasdami tikrosios aukos prasmės pražiopsotume pačią kataliko gyvenimo esmę.

Šventajame Rašte nerandama jokio aiškumo apie auką. Daug kur Dievas Tėvas, regis, tvirtina, kad auka Jo nedomina. Pavyzdžiui, Izraelio karalius Saulius, nugalėjęs amalekitus, grįžta namo su rinktiniais avinėliais ir jaučiais kaip auka Viešpačiui - nepaisant to, kad Viešpats paliepė Sauliui sunaikinti visą amalekitų turtą, įskaitant "jaučius ir avis, kupranugarius ir asilus". Dievas nenori tokios nešvarios aukos. Per pranašą Samuelį Jis sako Sauliui: "Klusnumas yra geriau negu kruvina auka" (1 Sam 15, 22). Panašiai, pranašas Ozėjas, gyvenęs paskutinėmis Šiaurės Karalystės dienomis prieš ją sunaikinant asirams (apie 720 m. pr. Kr.), lygina Izraelio gimines su susvetimėjusiu sutuoktiniu. Jis girdi, kaip Viešpats kviečia savo tautą ištikimybei: "Noriu ištikimos meilės, o ne aukos, mieliau man Dievo pažinimas, negu deginamosios aukos" (Oz 6, 6). Panašus priekaištas dėl aukų sklinda iš psalmininko lūpų. "Argi aš valgau jaučių mėsą, ar geriu ožių kraują? Atnašauk Dievui padėkos auką" (Ps 50, 13-14). Iš šių ištraukų atrodo, kad Dievas trokšta ne sudėtingų aukojimo ritualų, bet klusnumo, ištikimybės ir šlovinimo.

Tad nejaugi Jėzus mirė be priežasties? Kodėl Jis atidavė save kaip auką, jei Dievas Tėvas jos nenori? Panašiai Jėzus kalba, kai fariziejai Jam priekaištauja pasirinkus Matą kaip apaštalą ir pietų bendrą: "Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams. Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos. Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių" (Mt 9, 12-13). Aukojimas pasirodo ne tik nešvarus, bet ir trikdantis.

Bendras supratimas apie auką, "palaidotas po begalinių nesusipratimų nuolaužomis", artimai susijęs su tokia auka, kurią Viešpats Senajame Testamente atmeta. Kad būtų aiškiau, apsvarstykime gerai žinomą klausimą, kurį dauguma katalikų užduoda sau artėjant Pelenų dienai: "Ko atsisakysiu per šių metų gavėnią?" Nors šis klausimas, ruošiantis keturiasdešimčiai dykumos dienų, tampa pagrindine pamokslų, pokalbių prie stalo bei ginčų tema, jis neretai įtvirtina nepilną supratimą / požiūrį apie auką. Tikrai, dauguma mūsų dažniausiai sieja "auką" su atidavimu, atsisakymu, žlugimu, atėmimu, praradimu, skausmu ir kančia. Jei visiškai susitelksime į šiuos nemalonius aukos aspektus, būsime gundomi aukoti Dievui nereikšmingus dalykus, dovanas, kurios yra širdies paribiuose, atsietos nuo mūsų būties esmės - tik tiek, kiek pareiga reikalauja. Pažįstamai skamba?

Žinoma, kiekvienas, kuris kada nors aukojosi, netgi mažame reikale, gali teisėtai paprieštarauti: aukos yra skausmingos ir jos tikrai apima atsisakymą. Ketvirtojoje Eucharistijos maldoje sakoma, kad, vykdydamas Tėvo planą Kristus "savo noru ryžosi mirti". Kas pasakytų Jėzui, kad Jo auka ant kryžiaus nebuvo kankinanti ir žlugdanti? Tikrai, Bažnyčios Tradicija pritaria, kad auka gali būti skausminga, apiplėšianti, destruktyvi. Bet, jei manysime, kad šie elementai yra aukos esmė, tada nematysime viso paveikslo - arba nė pačių svarbiausių dalių.

Įsivaizduok Jėzaus auką ant kryžiaus, bet pamėgink ją vizualizuoti Dievo Tėvo akimis. Kas Sūnaus veiksme gali Jį patenkinti? Kodėl išgelbėjimas įmanomas per Sūnaus auką? Kaip Kalvarijos auka sutaiko mus su Tėvu? Tikrai ne todėl, kad žmonija sukėlė skausmą ir kančią Jo Sūnui, kankindama ir nužudydama Jį, paaukodama (nepilnu termino supratimu) Jį vietoj savęs. Nors yra visi šie Kristaus aukos aspektai, yra ir kažkas gilesnio.

Ta giluma yra aukos esmė: žmogaus širdis. Dievas daugiau nieko nenori. Po skausmu, netektimi, apiplėšimu ir sunaikinimu, siejamais su Jėzaus auka, mūsų Viešpaties Šventoji Širdis nieko daugiau netrokšta, tik meilės vienybės su Dievu Tėvu. Psalmininko lūpomis Dievas sako: "Juk man priklauso visi gyvūnai miške, galvijai ant tūkstančio kalvų. Žinau visus laukinius paukščius, visa, kas laukuose juda, yra mano. Jei būčiau alkanas, tau nesiskųsčiau, nes mano yra pasaulis ir visa, kas jame" (Ps 50, 10-12). Kitais žodžiais, kaip pasakytų Jobas, Dievas turi galią viską sau iš žmogaus paimti: kūną, protą, sveikatą, atmintį, darbą, regėjimą, drabužius, medžiagines gėrybes. Bet yra vienas dalykas, kurį Visagalis Dievas yra bejėgis paimti. Šį vienintelį dalyką Jis gali turėti tik tada, jei šis laisvai Jam atiduodamas: nepadalintą žmogaus meilę. Ar galit įsivaizduot, jog tai yra vienintelis dalykas, kurio Dievas iš tikrųjų trokšta?

Popiežiaus Benedikto XVI apmąstymai apie tikrąją aukos prigimtį yra gyvybiškai svarbūs ruošiant mūsų širdis Mišioms. Popiežius apeliuoja į mūsų ribotą supratimą, paaiškina, kad savo esme auka "neturi nieko bendro su suardymu" (25) bei parodo, kas auka iš tikrųjų yra, tai: "meile virtusi žmonija" (20); "savo esme yra tiesiog grįžimas į meilę ir dėl to sudievinimas" (24); "augimas meilėje" (24); "meilės tapsmas" (36) ir "kartu su Kristumi meile tampanti žmonija (61)" ("Liturgijos dvasia"). Dievas Tėvas trokšta meilės sąjungos su kiekvienu iš mūsų, visų ir visiškai, kai nieko sau nepasiliekame. Jei aukoju maldos žodžius, jie yra priimtini, nes mano širdis kažkokiu realiu būdu juos dovanoja. Jei dedu kupiūrą į aukų krepšelį, Dievas auką sveikina - bet tik tada, jei tai kyla iš širdies. Jei atsisakau šokoladinių ledų per gavėnią, ši menka auka priimama tik tuomet, jei ji susijusi su mano širdies nepadalintu troškimu būti vienybėje su Trejybe. Tai tas pats atsidavimas Tėvui ir Jo valiai - atsidavimas, sustiprintas troškimo iškęsti skausmą ir kančią - dėl kurio Kristaus auka yra maloni Tėvui.

Ši esminė tiesa apie auką ne tik tarnauja kaip nuoroda kiekvieno iš mūsų dvasinėje kelionėje, bet ir vaidina svarbų vaidmenį bendruomenės liturgijoje. Atnašų ruošimas Mišiose iš tikrųjų yra pasiruošimas aukai. Todėl mūsų supratimas apie tikrą auką turėtų skatinti kiekvieną Mišių dalyvį savęs klausti: "Kaip aš galiu visą save atiduoti ant altoriaus - ant patenos su ostija ir vyno taurėje - padovanoti Dievui?" Baigdamas ruošti altorių ir atnašas, kunigas paragins mus melstis, kad "Visagalis Dievas maloniai priimtų mano ir Jūsų auką". Šią Mišių akimirką mes paprašomi pasiaukoti. Dabar laikas atnešti savo atnašas - save - ant altoriaus.

Pažvelkim į auką kitaip. Ryto pasiaukojimo malda, ypač meldžiantis kasdien, gali padėti kiekvienam, kuris trokšta paaukoti save kartu su Jėzumi Tėvui Šventojoje Dvasioje. Pavyzdžiui: "O Jėzau, per nekaltą Marijos širdį, aukoju Tau savo šios dienos maldas, darbus, džiaugsmus ir kentėjimus vienybėje su šventa Mišių auka visame pasaulyje". Yra žmonių, kuriuos artimai pažįstate: pavyzdžiui, jūsų sutuoktinis, vaikas ar geriausias draugas. Artumas tarp jūsų ir to asmens iš dalies kyla iš abipusio esminių ir giliausių paslapčių, jautrumų, aistrų ir baimių, troškimų bei pomėgių žinojimo. Dauguma žmonių žino, jog esu vidutinio ūgio, turiu antsvorio, gyvenu Viskonsine ir auginu aštuonis vaikus. Nors šie faktai apie mane tikri ir teisingi, jie tik truputį atskleidžia, kas aš esu. Jei atskleisčiau jums viską, ką veikiu profesionaliai ir asmeniškai, ko meldžiu - didelių ir mažų dalykų, kas mane džiugina ir kas kamuoja, ko bijau ir ko tikiuosi, savo nuodėmes, troškimus, tada jūs žinotumėte apie mane taip, kaip paprasčiausi faktai negali perduoti. Štai šitų esminių detalių apie mane - arba, paprasčiau tariant, manęs - šito Dievas nori.

Ruošiant altorių ir Mišių atnašas, lėtai ir išsamiai apmąstyk, ko ar už ką meldi; ką dirbai šiandien, šią savaitę, mėnesį, metus; kas neseniai tave pradžiugino, visus - didelius ir mažus dalykus, kas sukėlė skausmo ir kančios. Šitai apmąstydamas būk konkretus ir nuoširdus, nes šios širdies paslaptys atspindi tave - tą, kurio Dievas trokšta.

Su tokiu supratimu apie auką eikime į Mišias. Pasiekėme liturgijos dalį, kuri vadinama atnašavimas. Įsivaizduokite, kad jūsų maldos, darbai, džiaugsmai ir kentėjimai atnešami į priekį lygiai taip pat, kaip piniginės aukos, duona ir vynas. Kunigas priima ant altoriaus jūsų dvasinę auką ir sujungia su visų kitų, bažnyčioje esančių ir viso pasaulio žmonių aukomis. Visos šios intencijos sujungiamos su pasiaukojama Kristaus atnaša.

Pastebėjote, kad ruošiant taurę kunigas į vyną įpila truputį vandens? Yra daugybė praktinių ir dvasinių šio veiksmo interpretacijų. Viena jų: vynas - tai Kristaus auka, o vanduo - mūsų. Taurėje mes (mūsų maldos, darbai, džiaugsmai ir kančios) suvienijami su Jėzumi. Panašiai galima suprasti ir Eucharistijos duoną. I a. tekste Didachėje kalbama apie "duoną", kuri "buvo išsklaidyta kalnuose ir vėliau surinkta tapo vienetu". Ši duona, iš įvairių grūdų surinkta ant patenos gali būti suprantama kaip atskiri mistinio Kristaus Kūno nariai, dalyvaujantys galutinėje aukoje. Duona ant patenos, tokia, kokia yra, sudaryta iš mano maldų, jūsų darbų, kažkieno džiaugsmų, kažkieno kentėjimų. Šie grūdai sujungiami ir kartu su Kristaus auka pasiūlomi Tėvui. Kokia galia yra mistiniame Kristaus Kūne, kai kiekvienas asmuo Bažnyčioje dovanoja tokią auką Tėvui!

Dabar grįžkime prie trijų jaunuolių, kuriuos palikome žvelgti mirčiai į akis iki baltumo įkaitintoje Nebukadnezaro krosnyje. Pažiūrėkim, kodėl jie yra pavyzdys mums, besiruošiantiems aukai. Šadrachas, Mešachas ir Abed-Negas buvo žydai, gyvenę Babilono tremtyje, kai VI a. prieš Kristų Judėja buvo nugalėta. Iš Jeruzalės išvesti izraelitų belaisviai buvo atskirti nuo savo šventyklos, kunigų ir gyvulių, kuriuos aukodavo Dievui. Visi įprasti būdai, Dievo įsteigti vienytis su Juo, buvo suardyti. Todėl, atsidūrę liepsnojančioje krosnyje ir suvokdami savo lemtį, Šadrachas, Mešachas ir Abed-Negas aimanuodami pripažįsta, kad: "Viešpatie, tapome mažesni už bet kokią tautą, esame pažeminti šiandien visame pasaulyje dėl savo nuodėmių. Neturime nūnai nei kunigaikščio, nei pranašo, nei vado; nei deginamosios atnašos, nei aukos, nei aukojimo, nei smilkalų; nei vietos aukoti pirmienoms ir rasti tavo gailestingumui" (Dan 3, 37-38). Aiškiau tariant, šie trys jaunuoliai neturi nieko, ką galėtų paaukoti Dievui ir taip laimėti išsilaisvinimą. Na, beveik nieko.

Kreipdamas į pačią savo širdį, Abed-Negas tęsia: "O, kad atgailaujančia širdimi ir nuolankia dvasia būtume tau taip mieli, kaip deginamosios aukos avinų bei jaučių ir kaip tūkstančiai riebių avinėlių! Tokia tebūna mūsų auka šią dieną tavo akivaizdoje ir tau maloni, nes tavimi pasitikintys nenusivils. Dabar mes sekame tavim visa širdimi" (Dan 3, 39-41). Vienintelis dalykas, kurį trejetas gali pasiūlyti, yra nuolanki dvasia ir atgailaujanti širdis - o būtent to pirmiausiai Dievas ir nori.

Nors mes, tikėtina, niekada tiesiogine tų žodžių prasme nesimelsime žioruojančioje krosnyje, mūsų auka Mišiose yra tokia pati, kaip šio Danieliaus trejeto: Viešpats trokšta nuolankios dvasios ir atgailaujančios širdies. Kunigas, paruošęs duoną ir vyną - ir mus - ant altoriaus netgi meldžiasi Abed-Nego malda. Nors tyliai, klauptuose negirdimai, jis nusilenkia ir meldžia: "Priimk mus, Viešpatie, nusižeminusius ir gailesčio kupinus. Tegul tau Dieve, patinka šiandienė mūsų auka". Dvasine prasme tuo metu bažnyčia tampa įkaitusia krosnimi, kupina meile Dievui degančių širdžių. Jos susijungia su Švenčiausiaja Jėzaus Širdimi ir Jo Širdies galia dovanojamos Tėvui danguje.

Aukoti gyvąją auką mums padeda Šventoji Dvasia, švelniu vėju dvelkusi liepsnojančioje krosnyje ir nusileidžianti Mišiose. Atsiliepdamas į maldą, kurioje Abed-Negas siūlo nuolankią ir atgailaujančią širdį, Viešpats "padarė krosnies vidų, tarsi jame būtų pūtęs vėsa dvelkiantis vėjelis. Ugnis jų visai nelietė, - neužgavo ir net jų nevargino" (Dan 3, 50). Senajame Testamente debesis (tas, kuris gaubė susitikimo palapinę dykumos klajonėse), vėjas (dvelkiantis virš vandenų pirmąją pasaulio kūrimo dieną) ir vanduo (kuris, kaip sako pranašas Ezekielis, sukuria naują širdį ir duoda naują dvasią) nurodo Dievą Šventąją Dvasią. Vėsa dvelkiantis vėjelis, taip pat Šventoji Dvasia, yra ženklas, kad Tėvas priėmė Šadracho, Mešacho ir Abed-Nego mylinčias širdis. Tas pats vėsa dvelkiantis vėjelis nusileidžia kiekvienose Mišiose atgaivindamas ir perkeisdamas mūsų aukas, kad jos taptų priimtinos Dievui Tėvui. Mūsų maldavimų, darbų, džiaugsmų ir kentėjimų derinys, sujungtas su Jėzaus auka, sudabartinta Mišiose ir perkeista Šventosios Dvasios, tampa tikra pasiaukojimo dovana, kurios taip trokšta Dievas.

Dažniausiai patarnautojai renka aukas į pintą krepšelį ar maišelį, tačiau jie lygiai taip pat galėtų ištiesti aukų rinkimo lėkštę. Lotyniškai lėkštė yra patena, taip pat vadinasi ir auksinis indas, kuriame per Mišias laikoma Ostija. Kai aukų krepšelis arba lėkštė keliauja per navą, uždėkite ant jos save. Paaukokite, atiduokite visa, kas gera ir bloga, ir net bjauru - visa, koks esate - kad galėtumėte susivienyti su kitais paties Jėzaus Kūne, būti perkeistas Šventosios Dvasios ir meilės sąjungoje pasiūlytas Tėvui. Ši auka bus tikra dovana Dievui, toji, kurios Jis negali gauti be jūsų sutikimo.

Paruošti save kaip dovaną Mišiose yra esminga, bet taip pat reikia turėti galios pasiūlyti tą save Dievui. Iki Kristaus atėjimo žmonės neturėjo galios patys aukoti aukas; jie turėjo atiduoti jas ypatingam kunigų luomui, levitams, kad paaukotų jas Dievui. Dabar, krikštu susivieniję su Jėzumi, visi Bažnyčios nariai yra kunigai ir dalyvauja pašvęstųjų (paskirtųjų) kunigų kunigiškame darbe. Bet tarnaujanti kunigystė jokiu būdu netampa antraeilė. Toliau aptarsime, kaip aukai reikia kunigo ir kas juos sieja.

Kai kitą kartą eisite į Mišias:

Visą savaitę iš širdies melskitės ryto pasiaukojimo maldą: "O Jėzau, per nekaltąją Marijos širdį aukoju Tau šios dienos savo maldas, darbus, džiaugsmus ir kentėjimus kartu su šventąja Mišių auka visame pasaulyje. Visa aukoju Švenčiausiosios Tavo Širdies intencijomis: už sielų išgelbėjimą, kaip atgailą už nuodėmes ir visų krikščionių vienybę. Taip pat visa aukoju mūsų vyskupų ir visų maldos apaštalų intencijomis, o ypač šio mėnesio Šventojo Tėvo intencijomis".
Pakeliui į Mišias prisiminkite savo maldavimus, darbus, džiaugsmus ir kentėjimus; ir asmeninius, ir šeimos.
Kvieskite Šventąją Dvasią Gaivintoją, kad paliestų jūsų širdį ir paruoštų ją vienybei su Dievu.
Apmąstykite (Lectio divina) Danieliaus knygos trečią skyrių.
Nešant dovanas prie altoriaus, pasistenkite, kad tarp jų būtų ir jūsų dvasinė auka.
Žvelkite į savo ir viso pasaulio maldas, darbus, džiaugsmus ir kentėjimus, kurie kaip vanduo liejasi į taurę ir susijungia su Kristaus vyno auka. Mąstykit apie save kaip apie konkretų kviečio grūdą, didesnės Jėzaus mistinio Kūno Ostijos dalelę.

Versta iš Christopher Carstens, A Devotional Journey into the Mass, Sophia Institute Press, 2018

Publikuojama pagal susitarimą su Sophia Institute Press.

Pamaldi kelionė į Mišias | Kaip klausytis skaitinių (4-8)

Mon, 24 May 2021 10:31:00 +0000

"Viešpats kalbėdavo su Moze veidas į veidą, kaip žmogus kalba su savo bičiuliu" (Iš 33, 11).

V a. Roma nebuvo tokia viliojanti kaip šiandien. Šis galingas miestas, politinė ir kultūros sostinė imperijos, kuri ne vieną amžių išlaikė taiką karine galia, lėtai, bet užtikrintai virto smurto ir blogio irštva. Politiniai vadai kilo žudant ir papirkinėjant. Miestą užplūdo iš savo žemės nepajėgiantys pragyventi ūkininkai. Pagrindiniai pasilinksminimai buvo prostitucija ir mirtinos žaidynės Koliziejuje. Švino vamzdžiais miesto gerovei tekėjęs vanduo nuodijo kraują. Armija buvo brangi ir ne visiškai atsidavusi, kad apsaugotų miestą ir imperiją. Galiausiai 476 m. barbarai nuvertė paskutinį Vakarų Romos imperijos valdovą Romulą Augustą. Romos imperija žlugo.

Tuo metu Romos pakraštyje, Nursijos miestelyje, kilmingoje šeimoje gimė būsimasis šventasis Benediktas. Jaunuolis mokėsi Romoje, kol, maždaug 500-aisiais, norėdamas atsispirti vis dažnesnėms blogio ir savo bičiulių gyvenimo būdo pagundoms, jis iškeliavo iš miesto ieškoti tikėjimo ir doros gyvenimui labiau tinkamos vietos. Subūręs kitus panašiai mąstančius vyrus, "vakarų vienuolijų tėvas" sukūrė "gyvenimo taisykles" - Regulą, kuri į to laikmečio chaosą įnešė tvarkos ir grožio. Tų, kurie sekė Benedikto Regula, gyvenimas buvo nukreiptas į Dievą; tiems, kurie šių dienų chaose nori girdėti Dievo balsą, šv. Benediktas yra puikus mokytojas.

Benediktas, kurio vardas reiškia "gerai kalbėti" (lot. bene + dicere), savo skelbimu įkūnija šį didžiausią palaiminimą. Garsiąją Regulą jis pradeda paprastai, tačiau giliai, iš esmės: "Klausyk, sūnau, mokytojo paliepimų, palenk savo širdies ausį". Keistai atrodytų, jei mėgintum įsivaizduoti širdį su ausimis, tačiau kaip maldingumo metafora, palyginimas kalba iš esmės: kas mes esame tada, kai klausomės skaitinių Žodžio liturgijoje. Labai dažnai mes girdėdami nesiklausome, tad privalome klausti, ką galime padaryti, kad Dievo žodis pro vieną ausį įėjęs pro kitą neišeitų (juk pasitaikė, kad automatiškai atsakęs: "Dėkojame Dievui" suvoki, jog negali įvardyti nė vieno skaitinyje paminėto dalyko?). Kaip "įsidėti" Dievo žodį į širdį, kad, jei galima taip pasakyti, per mano kraujotaką, kūno arterijas ir venas jis nukeliautų iki pačių pakraščių ir atgaivintų visą mano būtį? Kaip klausytis Dievo žodžio, kad tapčiau šventas dabar?

Po Vatikano II Susirinkimo Bažnyčia persvarstė, kaip turėtų skelbti Dievo žodį savo nariams. Susirinkimo dokumentuose ir reformuotose apeigų knygose Magisteriumas kalba apie "Žodžio stalą" ir "maistą", kuris per ausis patenka į širdį. Prisiminkime, kaip Apreiškimo knygoje angelas šventajam Jonui duoda suvalgyti ritinį. Žodžiui, kurį galima valgyti, suteikiama iš esmės nauja prasmė. Kad geriau suprastume Žodžio teologiją, kad galėtume dalyvauti Žodžio liturgijoje kaip Bažnyčia trokšta, turime nepamiršti dviejų svarbių tiesų.

Pirma, turime suprasti, kad liturginio žodžio medžiagoje, kaip ir visuose sakramentiniuose dalykuose - kiekviename Šventojo Rašto sakinyje ir kiekviename liturgijos garse yra Jėzus, Žodis. Evangelijos pagal Joną pradžia šią tiesą aiškiai aprėpia. Vadinamame Prologe evangelistas skelbia: "Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas" (Jn 1, 1). Jau girdėjome, kad per šį Žodį Tėvas ir Dvasia sukūrė visus dalykus: "Dievas tarė ..." (žr. Pr 1). Skelbdami tą patį žodį tautai, Senojo Testamento pranašai siekė nukreipti izraelitų širdis į Dievą. Žydų supratimu išmintingu Tėvo žodžiu Dievas "pasirodė žemėje" ir "buvo namuose su mirtingaisiais" (Bar 3, 38). Ir žydai, ir katalikai supranta, koks svarbus žodis maldoje ir liturgijoje. Tačiau visi šie Senojo Testamento žodžiai atskleidžia vienintelį Žodį, Pirmąjį ir Paskutinįjį Naujojo Testamento Žodį.

Kai kurčios ir nupuolusios širdys laikų pilnatvėje buvo tinkamai paruoštos vėl išgirsti Dievo balsą, Žodis netgi "tapo kūnu", kad regimai ir girdimai gyventų tarp mūsų (žr. Jn 1, 14). Su stulbinamu poetiniu jautrumu diakonas ir Bažnyčios daktaras šv. Efraimas Siras (IV a.) netgi kalba apie "dvigubą" Jėzaus įsikūnijimą: ne tik Dievo Sūnus tapo Marijos sūnumi, sujungdamas savo dievišką prigimtį su žmogiška prigimtimi, bet ir Dievo Žodis save suvienijo su žmogaus žodžiais. Taigi, klausytis, tarti ir melstis Šventojo Rašto žodžiais yra klausytis, tarti ir melstis Amžinąjį Žodį. Liturgijos žodžiai iki kraštų pripildyti Dievo Žodžio - ši tiesa turi perverti mūsų širdis.

Antra, liturgijos žodžiai skamba kaip Dievo žodis. Žinome, kad pradžioje Dievas visa sukūrė savo Žodžiu, bet per nuodėmę pirmieji tėvai užvėrė Jam savo ausis ir širdis, verčiau pasirinkę klausytis melo. Dievas neapleido savo mylimų kūrinių, nepaliko jų vienų kapstytis ir nepaliovė kalbėti savo žmonėms, daugel kartų ir įvairiais būdais, per pranašus. Tačiau nupuolę ir riboti žmonės negirdi taip kaip tie, kurie pripildyti tobulu Dievo malonės saiku. Išrinktoji tauta galėjo pasiūlyti tiktai netobulą atsaką - atsiliepti Dievui ne tiesiogiai, bet per savo kunigus. Tačiau Jėzaus įsikūnijimu "Jis prabilo į mus per Sūnų" (Žyd 1, 1-2). Išgelbėjimo istorijoje Jėzaus asmenyje yra atkurtas pokalbis tarp Dangaus ir žemės iš lūpų į lūpas, Dievo ir žmogaus susitikimas. Tai yra, įsikūnijusiame Kristuje Dievas (kuris yra Jėzus), kalba aiškiai, mylinčiai ir įtikinamai, o žmogus (kuris yra Jėzus) tobulai girdi ir visa širdimi atsiliepia. Pirminį dialogą tarp Kūrėjo ir kūrinio, kurį buvo nutraukęs Adomo kurtumas, atkūrė naujasis Adomas Jėzus - gimė nauja kūrinija.

Šiame atkurtame Kūrėjo ir kūrinio pokalbyje nuostabu yra tai, jog seniau vykę pokalbiai tarp Dievo ir žmonijos nėra prarasti, dingę praeityje. Ši didinga istorija yra išgyvenama kasdienėje Mišių patirtyje.

Pirmojoje Žodžio liturgijos dalyje, skaitinyje iš Senojo Testamento, kaip ir išrinktajai tautai, Dievas kalba mums, tačiau iš tolo. Tiesa, kartais šešėlyje stovi ateisiančio Kristaus švytinti figūra. Paskui psalmės atliepu mes atsiliepiame Dievui - ne savais, o Šventojo Rašto žodžiais. Antrajame skaitinyje Dievas vėl prabyla mums, jau aiškiai ir iš arčiau, Jėzaus šviesoje. Evangelijoje Jėzus pats mums prabyla, o homilijoje, padedant Šventajai Dvasiai, Kristaus kūnas, Bažnyčia praskleidžia slėpinį trokštančioms širdims. Toliau eina Tikėjimo išpažinimas: vėl mūsų eilė atsiliepti Dievui, pritarti viskam, ką Jis atskleidė mums savo žodžiu, girdėtu skaitiniuose. Galiausiai visuotinėje maldoje mes kalbame Dievui: dabar jau savo žodžiais užtariame pasaulį. Taigi, Mišių Žodžio liturgijoje mes turėtume girdėti didesnio išgelbėjimo istorijos dialogo atgarsį, taip pat kvietimą kiekvienam dalyvauti asmeniškai. Kitaip nei kietasprandė ir nerangi girdėti senosios sandoros tauta (nepasiduokime pagundai žvelgti į ją su panieka), mes privalome klausytis Dievo žodžio savo širdimis.

Pasigilinkime į širdies vaidmenį Žodžio liturgijoje. Kaip istorija veda iki kulminacijos, kur įsikūnijęs Dievas nuo kryžiaus taria ir girdi meilės žodžius, taip ir Žodžio liturgija pasiekia aukščiausią tašką, keliaujant nuo Evangelijos iki Tikėjimo išpažinimo ir užbaigiant visuotine malda. Dialogas tarp Dievo ir Jo tautos, vykstantis Šventojoje Dvasioje, yra galimybė priimti Dievo žodį į širdį ir maldingai paruošti Jam atsaką. Tiktai tada, kai Dievo žodį priimame į širdį, galime nuoširdžiai, taip kaip Jėzus, atsiliepti. Pirmasis mūsų atsiliepimas Jėzui Žodžiui po Evangelijos yra Tikėjimo išpažinimas, dar vadinamas Credo. Lotyniškai credo ir reiškia tikėti. Yra manančių, kad credo sudarytas iš dviejų trumpesnių žodžių: cor - širdis ir do (iš donate, dono) - dovana, duoti. Taigi, pasakymas Credo, tikiu, nėra paprasčiausiais linktelėjimas pritariant tam, ką Dievas kalba skaitiniuose - tarsi klausytume pokalbio per radiją. Kalbėdami Tikėjimo išpažinimą į eilutes už ką tik girdėtą Dievo žodį sudedame visa širdį. Girdėjau širdimi, todėl dabar nuoširdžiai galiu Dievui pasakyti: tikiu. Tokį atliepą Jis trokšta išgirsti.

Tačiau širdies darbas Žodžio liturgijoje nesibaigia Dievo žodžio klausymu ir atsiliepimu. Galutinis šios Mišių dalies tikslas yra užtarti, tarpininkauti pasaulio, Bažnyčios, bendruomenės, šeimų poreikiams visuotinėje maldoje. Aukoti maldas Dievui už kitus yra kunigiškas veiksmas, ir kunigas yra tarpininkas tarp dviejų šalių. Iš savo širdžių pateikdami Dievui kitų poreikius, tampame Dievo malonės pasauliui tarpininkais. Taip kaip mūsų fizinė širdis yra priemonė, kurios dėka kraujas srūva po kūną ir grįžta gyvybiškai svarbaus deguonies, panašiai "dvasinės" širdys yra tarpininkai, per kurias pasaulis suvokia Dievo meilę ir per kurias ta meilė pasiekia kitus. Mišių struktūroje Žodžio liturgija lygiagreti Aukos liturgijai. Taip, kaip Eucharistijos liturgija pasiekia aukščiausią tašką vertu Šventosios Komunijos priėmimu, Žodžio liturgija savo zenitą pasiekia visuotinėje maldoje. Abu veiksmai kyla iš Dievo trokštančios širdies, kartu pripildydami širdį Dievo gyvybės.

V a. šv. Benediktas kvietė mus palenkti širdies ausį Dievo žodžiui. Jam šis darbas atrodė pagrindinis plečiant Vakarų Bažnyčios misiją. Bažnyčia ir toliau moko, kaip atidžiai klausytis. Popiežius Benediktas XVI vadina Bažnyčią "didžiąja klausymosi mokytoja", nes ji moko savo mokinius, tikinčiuosius katalikus dažnai sudėtingo darbo - atverti ausis ir širdis. Konkrečiai, popiežius Benediktas rašo apie Lectio divina, vieną iš Bažnyčios siūlomiausių būdų melstis su Šventuoju Raštu. Anot jo, "maldos lydimas įdėmus Šventojo Rašto skaitymas veda į intymų pokalbį, kai skaitant išgirstama kalbant Dievą ir į tai atsiliepiama malda, širdžiai patikliai atsiveriant". Popiežius įsitikinęs, "jog tokia praktika, veiksmingai skatinama, gali dovanoti Bažnyčiai naują dvasinį pavasarį".

Trumpai apie Lectio divina

Skaitymas

Pirmasis žingsnis - pasirinkti ir skaityti konkretų tekstą. Nors kiekviena Šventojo Rašto ištrauka gali būti susitikimo su Dievu vieta ir priemonė su juo kalbėtis, geriausia rinktis Mišių skaitinius, ypač kito sekmadienio Evangelijos ištrauką.

Jau turėdami ištrauką, pradedame skaityti. Paprastai skaitome paskubomis, tačiau šį įkvėptą žodį - nepamirškim, šiuose žodžiuose tikrai yra Jėzus - skaitom lėtai ir atidžiai. Ką sako pats tekstas? Ką Bažnyčia - klausymosi mokytoja - nori, kad išgirstume? Kaip gera mokytoja, Bažnyčia žino, kad kartojimas yra visų mokslų motina. Todėl, perskaitę tekstą vieną kartą, neskubėdami perskaitykite jį dar porą kartų.

Vaisingo skaitymo taip pat galima pasimokyti Mišiose. Prieš skelbdamas Evangeliją, kunigas pasiruošia melsdamasis: "Nuvalyk, Viešpatie, mano širdį ir lūpas, kad vertai skelbčiau Tavo Šventąją Evangeliją". Panašiai ir mes šventąjį skaitymą turėtume pradėti malda. Nors tiktų bet kuri nuoširdi malda, galime pasinaudoti kunigiškąja: "Nuvalyk mano širdį ir mano ausis, Visagali Dieve, kad vertai skaityčiau Tavo šventąją Evangeliją". Mišiose kunigas Evangeliją skaito stovėdamas - kūno padėtis išreiškia ir skatina atidumą ir pagarbą. Mums nebūtina skaitant stovėti, tačiau turėtume rasti tokią kūno padėtį, kuri padėtų išlikti dėmesingiems ir atsiliepti, tokią padėtį, kuri neblaškytų ir netrukdytų. Galiausiai, baigęs skaityti Mišių Evangelijos ištrauką, kunigas pabučiuoja Bibliją kaip meilės ženklą. Išreikšdami savo meilę Kristui Žodžiui, taip pat galime pagalvoti apie panašų gestą.

Meditacija / Apmąstymas

Ramioje vietoje, maldingai ir lėtai, kelis kartus skaitant Šventojo Rašto ištrauką, perėjimas nuo skaitymo prie meditacijos įvyks savaime (galima sakyti, antgamtiniu būdu). Jei pirmajame Lectio divina etape klausiame: "Apie ką ši ištrauka?", tai medituodami turime klausti: "Ką tekstas sako man?" Kitaip nei paprastos knygos ar žurnalo tekstas, kuris skirtas tiesiog perduoti informaciją, Šventasis Raštas padeda užmegzti artimą ryšį su Dievu. Jo žodžiai pripildyti Žodžio. Jėzus garsiai ir aiškiai kalba tiesiai mums į širdį.

Klausytis geriausiai padeda vaizduotė. Įsivaizduokite skaitytą ištrauką. Gal esate vienas iš Jėzų lydinčių apaštalų? Gal esate bevardis išgydymo liudytojas? Gal su minia atėjote pasiklausyti Jėzaus ir buvote pamaitintas stebuklingai padauginta duona ir žuvimis? Gal esate konkretus veikėjas: neūžauga Zachiejus po sikomoru ar aukštasis kunigas Kajafas, stebintis Jėzaus teismą? O gal įsivaizduojate save kaip Jėzų, nešantį kryžių - ką Jis jaučia? Kuo smulkiau įsivaizduodami Evangelijos ištrauką galime aiškiau apmąstyti - ir giliau išgirsti - ką mums kalba Tėvo Žodis.

Atsiliepimas / Malda

Perskaitę ir apmąstę Evangelijos ištrauką turime atsiliepti. Jau sužinojome: nei išgelbėjimo istorija, nei ją atspindinti Žodžio liturgija nėra monologai, kur tik (mono) Dievas kalba (logue). Dievas tikrai nori, kad klausytume, tačiau taip pat Jis nori, kad atsilieptume. Jei girdime, ką Dievas mums kalba Šventojo Rašto tekstu, ką galime Jam atsakyti? Jei Žodis mums sako, kad turime būti dosnūs (kaip našlė, paaukojusi viską, ką turi), mažiau ambicingi (kaip Jokūbas ir Jonas, kurie troško sau vietos Jėzaus šlovėje), greiti atleisti (kaip Jėzus ant kryžiaus), pasitikintys (kaip Jericho neregys) - kad ir ką girdime - kaip atsiliepsime? Tinka šlovinti, dėkoti, prašyti, garbinti, tinka net ir tyli malda. "Žodis Dievas, - sako mums popiežius Benediktas XVI, - apreiškia mums patį Dievą kaip Dieviškųjų Asmenų meilės dialogą" (Dei verbum, 6). Mūsų pokalbis su Kristumi - tai Jo kvietimas ir mūsų sutikimas įsijungti į dievišką dialogą.

Kontempliacija

Ketvirtajame žingsnyje apmąstomas dialogas, įvykęs tarp mano širdies ir Jėzaus Širdies. Ar galite prisiminti puikiausius gyvenimo pokalbius? Pavyzdžiui, aš puikiai prisimenu būsimosios žmonos atsaką į prašymą už manęs tekėti. Taip pat prisimenu sunkią gydytojo ištartą diagnozę. Dar prisimenu artimo draugo atsisveikinimo žodžius išvykstant. Visi šie pokalbiai buvo svarbūs, įsimintini; tačiau nė vienas iš jų nėra toks ypatingas, kaip pokalbis maldoje su Kristumi. Šio intymaus pokalbio - gal guodžiančio, gal iššūkį keliančio, gal drąsinančio - kontempliavimas padeda matyti pasaulį ir mano vietą jame naujoje šviesoje. Panašiai naujoje perspektyvoje atsidurdavau tapdamas džiaugsmingu sužadėtiniu, sunerimusiu tėvu ar dėkingu draugu. Šv. Paulius Laiške romiečiams kviečia mus nesekti šiuo pasauliu (kad ir kur būtum - V a. Romoje ar XX a. Lietuvoje), bet pasikeisti atsinaujinant dvasia (plg. Rom 12, 2), kad galėtume matyti Kristaus šviesoje - toje pačioje šviesoje, kuri apšviečia amžinojo miesto - dangaus Jeruzalės šventuosius.

Apsisprendimas

Penktasis ir paskutinis Lectio divina žingsnis yra apsisprendimas veikti. Dialogas su Dievu ne tik atnaujina dvasioje, kaip sako šv. Paulius, bet atnaujina visus gyvenimo aspektus, paversdamas mus gyva auka. Šv. Irenėjus iš Liono (II a.) sakė, kad Dievo šlovė yra gyvas žmogus, ir kad apstus gyvenimas kyla iš Dievo regėjimo. Matyti Dievą veidas į veidą arba, kaip mūsų atveju, artimai jį girdėti ir kalbėtis su Juo - tai turėti gyvenimą. Mūsų santykiai su artimaisiais ir kiekvienu sutiktu žmogumi tampa pripildyti malonės ir pakylėti į aukštesnį lygį. Pokalbis su Jėzumi sujaudina mūsų širdis, mūsų širdys judina mūsų kūnus, o mūsų kūnai tampa gyvosiomis ląstelėmis, kurios judina mistinį Kūną. Kiekvieno žmogaus gyvenimo aplinkybės lemia, kaip mes paveiksime kitus, todėl kiekvienam iš mūsų Lectio divina pabaigoje būtina klausti: "Kokio konkretaus gyvenimo perkeitimo Žodis iš manęs prašo? Kam kviečia?" Kaip sakė šventasis Benediktas, kuris klausėsi žodžio širdimi, mūsų klausymasis perkeičia ir sudievina mus, o per mus ir tuos, su kuriais susitinkame kasdieniame gyvenime. Nebūtinai įkursime vienuoliją, bet visi mūsų darbai - didesnei Dievo garbei.

Nors metodas reikalauja pastangų, šis darbas visada veda dvasinius vaisius. Mišiose skelbiamas žodis tikrai galingas, bet, kad iš tos jėgos gautume naudos, turėtume su šia ištrauka ištikimai melstis savaitę iki Mišių ir kelias dienas po to. Kai mūsų ausys ir širdys prisiderins prie sekmadienio Evangelijos ištraukos, žodžiai turės daugiau emocinės galios, daugiau dvasinės jėgos, taps reikšmingesni.

Kai kitą kartą eisite į Mišias:

Susiraskite sekmadienio skaitinius interneto svetainėje. Galbūt norėsite įsigyti Magnificat leidinėlį.
Iki sekmadienio melskitės lectio divina: skaitykite, medituokite, atsiliepkite, kontempliuokite, veikite.
Dieną dvi po sekmadienio prisiminkite Evangelijos žinią ir dėkokite Dievui už vaisius, gautus maldingai klausantis širdimi.

Versta iš Christopher Carstens, A Devotional Journey into the Mass, Sophia Institute Press, 2018

Publikuojama pagal susitarimą su Sophia Institute Press.

Pamaldi kelionė į Mišias | Pradžios malda (3-8)

Tue, 18 May 2021 15:29:00 +0000

"Jie atsidėję meldėsi" (Apd 2, 42).

Leidžiantis į kelionę, ypač nežinomu maršrutu, reikalingos nuorodos ir kelio ženklai. Panašiai reikia ruoštis ir pamaldžiai kelionei į Mišias. Kaip giliau panirti į svarbiausią Bažnyčios maldos slėpinį? Kas mane šioje kelionėje lydės? Kur reikės kelionėje stabtelėti? Kokie žemėlapiai ir nuorodos leis man saugiai keliauti? Jau matėme, kad dalį Mišių prasmės atskleidžia Senojo Testamento žmonės ir įvykiai. Štai dar viena tokia proga, kad Mišių kraštovaizdyje būtų lengviau orientuotis. Įsivaizduokite išrinktąją tautą, kuri keliauja per Sinajaus dykumą, knibždančią gyvačių ir skorpionų. Jie paliko Egipto turtus, tačiau paskyrimo vietos dar neregėti. Mana iš dangaus malšina jų alkį, vanduo iš uolos - jų troškulį. Jie seka (kartais niurnėdami) vadą - Mozę, kuris eina paskui debesies stulpą arba ugnies stulpą. Galiausiai, kaip pasakojama išgelbėjimo istorijoje, išrinktoji tauta pasieks žemę, tekančią pienu ir medumi.

Tikintieji katalikai panašią kelionę įveikia Mišių metu. Būtent pradžios malda padeda mums, piligrimams, nenuklysti į nepažymėtą ir pavojingą teritoriją. Jau prie bažnyčios durų mes pradedame kelionę iš turtų, nuodėmės, tamsos ir vergijos pasaulio su visomis jo baimėmis ir viltimis į kito pasaulio preliudiją, dangiškąjį laisvės ir išsipildymo uostą, kurio pasaulis niekada nesupras. Kelyje mus maitins paties Dievo maistas ir gėrimas - Eucharistinė duona ir vynas. Vyskupas su lazda, kaip Mozė, arba kunigas stovi priešakyje ir mus kreipia. Pradžios malda, arba kolekta iškyla kaip esminė kelio gairė, kuri susieja Bažnyčios keliautojus - susirinkusius skirtingomis aplinkybėmis, bet turinčius troškimą pasiekti tą patį tikslą. Kaip susirinkusiems piligrimams reikėtų melstis pradžios malda, kad ji nuvestų į Pažadėtąją žemę - kad nenukryptume ir neklaidžiotume, kaip kietasprandė išrinktoji tauta?

Pasak tradicinės katechezės, vaisingai įsitrauksime į pradžios maldą tiktai tada, jei suprasime, kad šie žodžiai, kuriuos dabar taria kunigas ir kurie pakylėja mūsų širdis, yra malda. Yra daug maldos apibūdinimų, tačiau dykumoje keliaujančiai išrinktajai tautai itin tinka siūlomas šv. Augustino. Šventasis sako, kad "maldoje susiduria ir Dievo, ir mūsų troškulys. Dievas trokšta, kad mes Jo trokštume" (KBK, 2560). Mūsų pirmasis tėvas Adomas norėjo numalšinti šį troškulį kitomis priemonėmis - tarsi sūriu vandeniu, kuris niekada nepatenkina, nors iš pradžių ir atrodo gaivinantis. Po nuopuolio Dievas pavertė izraelitus trokštančia tauta. "Kaip elnė ilgisi tekančio vandens, taip aš ilgiuosi tavęs, Dieve. Visa gyvastimi trokštu Dievo - gyvojo Dievo, - kada nueisiu pamatyti Dievo veido?" (Ps 42, 2-3) - meldžiamasi psalmėje. Aukščiausioje išgelbėjimo istorijos maldoje antrasis Adomas ir paraidžiui, ir dvasiškai atliepia pirmajam. Nuo kryžiaus Dievas (t. y., Jėzus Kristus) patvirtina, kaip nenumaldomai Jis trokšta mūsų: "Trokštu" (Jn 19, 28). Bet šitas nuoširdus ir netgi desperatiškas troškimo išsakymas taip pat yra ir žmogaus atsakas Dievui. Kaip žmogus, Jėzus taip pat skelbia nenumalšinamai trokštąs mūsų dangiškojo Tėvo - Visagalio Dievo. Dievas sako žmogui: "Aš tavęs trokštu", ir žmogus sako Dievui: "Aš Tavęs trokštu". Paprasti ir gilūs žodžiai atspindi žmogystės ir dievystės vienovę Jėzuje Kristuje. Rezultatas? Nuo Gyvybės Medžio pasrūva vanduo, malšinantis ir Dievo, ir žmogaus troškulį. Panašiai Mišių kelionėje, prisiminę šv. Augustino žodžius, galime žvelgti į maldą kaip į vandeningą oazę dažnai sausoje ir dulkėtoje piligrimų kelionėje dangop.

Svarbu suprasti, kad konkrečiai šitas, Mišių pradžios maldavimas, yra ypatingas. Jis skiriasi nuo asmeninės maldos. Asmeninėje maldoje kalbu su Dievu kaip mano širdis veda. Galiu kreiptis į Tėvą, į Sūnų, į Šventąją Dvasią arba į visus tris Asmenis iš karto. Galiu iš širdies kalbėti su Dievu apie savo dabartinius poreikius ir meilę - dėkoti Jam už pusryčius arba prašyti, kad gaučiau dovanų išsvajotus bilietus. Kartą skaičiau nuostabią istoriją apie mergaitę, kuri, priėmusi Pirmąją Komuniją, grįžusi į klauptą padėkojo Jėzui už tėvus, brolius ir seseris, du kartus išvardijo abėcėlės raides ir galiausiai papasakojo istoriją apie vaiduoklius. Kodėl gi ne? Asmeninė malda turi būti personalizuota, taip kaip ir asmuo, kuris ja meldžiasi. Kita vertus, asmeninėje maldoje galiu džiaugtis Dievo artumu ir kontempliuoti Jo visagalybę visai be žodžių. Troškulį, kurį kiekvienas iš mūsų patiria, Dievas patenkina pagal konkrečius poreikius ir norus.

Kelionėje į slėpinį, einant nuo asmeninio prie viešo garbinimo, turime atsiminti, kad dauguma Mišių maldų, įskaitant ir pradžios maldą, skiriasi nuo asmeninės maldos labiausiai tuo, kad vienu metu meldžiasi daug žmonių.

Jeigu gimtadienio proga jus sveikinantys draugai "Ilgiausių metų" trauktų pasirinkę skirtingas melodijas, skambėtų pasibaisėtinai. Vienybė būtina ir viešuose civiliniuose aktuose, pavyzdžiui, giedant tautinį himną ar skanduojant mėgstamos komandos šaukinį. Panašiai ir liturginėje maldoje, kurios geriausias pavyzdys yra Mišios, reikia grupės, susirinkimo vokalinės vienybės. Liturginiame kontekste susirinkimas yra ne bet koks: kaskart, kai katalikai vieningai meldžiasi Mišiose, kalba ne kas kita, o mistinis Kristaus kūnas. Mišiose mes kiekvienas išliekame kaip atskiras individas, bet dirbame, meldžiamės ir keliaujame kaip vienas kūnas. Prisimenant šv. Augustino maldos apibūdinimą, pradžios malda - jei meldžiamasi su intencija ir nuovokiai - yra ir individualaus, ir bendro troškulio išraiška. Kaip, susiliejant bendroje maldoje, mistinis Kristaus kūnas malšina savo kolektyvinį troškulį?

Atsakas į šį klausimą yra paprastas ir gilus kaip pati malda. Po atgailos akto ir garbės himno Gloria, giedamo per šventes ir sekmadieniais, kunigas taria: "Melskimės". Kvietimo "melskimės" niekaip ypatingai nagrinėti nereikia. Žodis tą ir reiškia - paprastai, tiesiai, iš esmės: melskimės. Vis dėlto iš patirties žinom, jog net toks paprastas kvietimas kartais pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Visi susirinkusieji turėtų melstis. Net nelaukiant, kol kunigas iš mišiolo pradės skaityti formaliąją Mišių maldą, mes turėtume kreipti savo mintis į širdies intencijas. Ko noriu prašyti Jėzaus? Kokius sielvartus ir kovas noriu Jam atiduoti? Už kokias malones ir dovanas noriu Jam padėkoti? Kaip išsakyti, parodyti Jam savo meilę ir pagarbą? Mistinis Kristaus kūnas kur kas labiau susivienytų savo troškulyje, jei kiekvienas iš susirinkusiųjų šitaip melstųsi.

Kai visi pavieniai šio masinio išėjimo piligrimai sukaupia mintyse savo maldavimus, kunigas, kuris yra kūno galva ir vedlys, juos visus surenka ir, vienu balsu, atiduoda / aukoja juos Tėvui per Sūnų Šventojoje Dvasioje. Kolekta (lot. bažn. collecta - surinktos (aukos)) - taip tradiciškai vadinama ši pradžios malda. Įsivaizduokim: galva surenka asmeninius kiekvienos mistinio kūno ląstelės troškimus ir atiduoda juos Tėvui vieninteliu mistinio Jėzaus kūno ištartu "Trokštu".

Išrinktoji tauta pernelyg dažnai nesiklausė Dievo, netgi Mozė dėl savo kurtumo Dievo žodžiams taip ir nepateko į Pažadėtąją žemę. Panašiai ir mūsiškė pradžios malda neretai nebūna gaivinanti, silpnai malšina troškulį dėl dviejų susijusių priežasčių. Pirma, susirinkusieji ne visada pateikia kunigui intencijas, kurias jis galėtų surinkti ir paaukoti. Vietoj gyvos šlovinimo, atgailos, dėkojimo ir prašymo bangos Tėvas turi tenkintis menka įspūdžio nedarančia srovele. Taigi, susirinkusieji vangiai atsiliepia į kunigo kvietimą melstis. Kita vertus, kiek kartų Mišiose girdėjote kvietimą melstis ir be pauzės, skubotai beriamą kolektą? Labai svarbus kunigo ir susirinkusiųjų dialogas, taip pat ir tylos pauzė, būtina surinkti mintyse savo intencijas / maldavimus.

Tyla yra esminė ir asmeninei, ir bendrai maldai. Dabartiniai popiežiai vis garsiau šaukia apie tylos svarbą. Šv. Jonas Paulius II mokė, kad mums reikia tylos, jei norime priimti savo širdyse visą Šventosios Dvasios balso skambesį ir kuo labiau suvienyti asmeninę maldą su Dievo Žodžiu ir viešu Bažnyčios balsu. "Visuomenėje, kurioje vis labiau vyrauja šėlsmas, sklinda gandai ir blaško efemeriškumas, gyvybiškai būtina iš naujo rasti tylos vertę. Tarp įvairių momentų ir ženklų liturgijai nedera nepaisyti tylos" (Apaštališkasis laiškas Spiritus et Sponsa, 13). Jo įpėdinis popiežius Benediktas XVI, kreipdamasis į kartūzų vienuolius, kurie didžiąją dienų dalį leidžia tyloje, pastebėjo, kad visas šiuolaikinio gyvenimo triukšmas "suteikia pagrindo kalbėti apie antropologines mutacijas. Yra žmonių, jau nebesugebančių ilgai likti tyloje ir vienumoje". Įsiklausykim, ką sako popiežius: pernelyg daug triukšmo, tylos trūkumas paverčia mus pabaisomis - mutantais. Nuo pirmtakų neatsilieka ir popiežius Pranciškus. Jis taip pat kalba apie tylią adoracijos maldą: "Negalime pažinti Viešpaties be šio garbinimo būdo, garbinimo tyloje, adoracijos, - sako jis. - Leiskite man šitaip pasakyti: eikvokite laiką priešais Viešpatį, priešais Jėzaus Kristaus slėpinį. Garbinkite Jį. Tyloje, adoracijos tyloje".

Tylos galia tikrai nėra XXI a. Bažnyčios atradimas. Išsamiai tyla gali būti suprasta per kai kurias mistagogines prasmės kategorijas. Pavyzdžiui, nors tylai šiuolaikinėje dienoje laiko retai paliekama, "tylos minutė" po nacionalinių tragedijų lieka galingas vienybės ir susitelkimo simbolis.

Daug Dievo tylos pavyzdžių pateikia Dievo žodis - Šventasis Raštas. Keliaudamas per dykumą, Dievo angelų girdomas ir maitinamas, pranašas Elijas kalbasi su Dievu urvo angoje ant Horebo kalno. Koks yra Viešpaties balsas? "Pūtė didelis vėjas, jis buvo toks stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas prieš Viešpatį, bet Viešpaties nebuvo vėjyje. Po vėjo - žemės drebėjimas, bet Viešpaties nebuvo žemės drebėjime. Po žemės drebėjimo - ugnis, bet Viešpaties nebuvo ugnyje. O po ugnies - švelnios tylos balsas" (1 Kar 19, 11-12). Tiktai tyloje Viešpats prabilo, ir tiktai tyloje Elijas Jį išgirdo.

Vėliau, ant Taboro kalno, Elijas ir Mozė pasirodė su Jėzumi - jie "kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje". Petras, Jokūbas ir Jonas matė Jėzų atsimainant šlovėje. Iš apaštalus apgaubusio debesies pasigirdo balsas, skelbiantis, kad šitas Jėzus yra išrinktinis Sūnus ir kad jie privalo Jo klausyti. Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas. O jie tylėjo (plg. Lk 9, 29-36). Viešpaties šlovės akivaizda kviečia tylai, o toje tyloje prisiminti Dievo-Žmogaus spindesį mūsų pasaulyje.

Danguje, naujojoje Jeruzalėje, yra savų tylos momentų: sužinome, kad prieš pat septynis trimitus, prieš pat įsisiūbuojant vestuvių pokyliui danguje "pusvalandžiui pasidarė tylu" (plg. Apr 8, 1). Mišios yra akimirka, kai dangus nusileidžia į žemę - arba žemė pakyla į dangų - ir mes dalyvaujame dangaus liturgijoje.

Tikrai, "yra laikas kalbėti ir laikas tylėti" (Ekl 3, 7). Pradžios malda apima ir viena, ir kita. Tyloje mūsų maldavimai iš širdies kyla į mūsų mintis, atsiduria "priekyje" Tada kunigas surenka šias maldas ir Bažnyčios žodžiais paaukoja jas Tėvui per Sūnų Šventojoje Dvasioje. Dievas trokšta mūsų, kad mes galėtume Jo trokšti. Pradžios malda patenkina Dievo troškulį numalšindama mūsiškį.

Kai kitą kartą eisite į Mišias:

Prieš Mišias suformuluokite savo intencijas - išsakykite meilę, atsiprašymą, dėkojimą ir prašymą. Kai kunigas ištars: melskimės, sąmoningai prisiminkite šias intencijas, kad jis kartu su visų kitų susirinkusiųjų intencijomis galėtų jas paaukoti Dievui.
Būkite tylus pakeliui į Mišias. Kaip Elijas ant Horebo kalno arba apaštalai po Kristaus atsimainymo, siekite, nusiteikite tyloje klausytis Dievo balso.
Iš anksto paskaitykite Mišių pradžios maldą. Ji atspindės dienos šventimo pobūdį ir galbūt įkvėps jus trokšti maldingo susitikimo su Dievu.
Visą savaitę melskitės sekmadienio Mišių pradžios malda. Gyvojo vandens nesutalpinsi į buteliuką - Mišios yra dvasinio gyvenimo versmė. Gerdami iš šio begalinio malonės šaltinio būsime gaivinami visą savaitę.

Versta iš Christopher Carstens, A Devotional Journey into the Mass, Sophia Institute Press, 2018

Publikuojama pagal susitarimą su Sophia Institute Press.

Pamaldi kelionė į Mišias | Kryžiaus ženklas (2-8)

Wed, 12 May 2021 14:28:00 +0000

"Iš žemės Viešpats Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu" (Pr 2, 9).

Beveik visi turime vienokių ar kitokių regėjimo sutrikimų. Šiuolaikinė medicina siūlo daugybę sprendimų: nuo akinių ir kontaktinių lešių iki lazerinės chirurgijos. Jei gydymas sėkmingas, pradedama matyti geriau. Regėjimas, kaip ir kitos juslės, sieja mus su tikrove. Regėjimui silpstant kyla pavojus prarasti ryšį su natūraliu / gamtos pasauliu. Galima nepastebėti įvairių dalykų - paskutinės laiptų pakopos, atvažiuojančio automobilio arba reikalingos smulkmenos. Vis dėlto kur kas pavojingiau nei fizinį regėjimą yra prarasti dvasinį žvilgsnį - imti matyti dalykus tokius, kokie jie nėra.

Jei antgamtinė rega kenčia dėl silpno augimo ar apsiblaususio proto, yra užtemdyta nuodėmės ar dvasinės trumparegystės, negalime viltis, kad aiškiai matysime, kas yra priešais mus. Kaip jau minėta, liturginio gyvenimo tikrovė yra ne kas kita, kaip pats Jėzus, esantis sakramentiniuose ženkluose. Regėjimas kaip juslė mums duotas, kad galėtume matyti ir mylėti gamtos pasaulį; Bažnyčia nori, kad lygiai taip pat aiškiai matytume Jėzų, kad galėtume patirti gyvenimo su Juo pilnatvę antgamtiniu lygiu.

Taip kaip okulistas siūlo akinius ar akių lašų regėjimui pagerinti, Bažnyčia siūlo receptų kuo geriau "pamatyti" Mišias. Vis dėl to, kiek iš mūsų regėjome bažnyčios duris kaip Jėzų? Šimtus kartų anksčiau ir netgi parašęs šią knygą ne vieną kartą peržengiau bažnyčios slenkstį nė nesusimąstydamas, kad šiuo metu susitinku su Jėzumi. Taigi, Bažnyčios vaistai liturginiam trumparegiškumui gydyti vadinami mistagogine katecheze.

Atminkime, kad kiekvienas Mišių elementas yra sakramentinio pobūdžio: kitu būdu nematomas Jėzus yra priešais mus per juntamus ženklus. Bažnyčios durys ar Eucharistija ant altoriaus yra panašūs tiek, kiek ta pati yra jų tikrovė (Jėzus) ir tarpininkas (ženklas). Mistagoginė katechezė arba tiesiog mistagogija, veda mus, priimančiuosius, nuo išorinių ženklų (t. y., durų ir duonos) į susitikimą su vidine tikrove - Jėzumi. Katalikų Bažnyčios katekizmas, kuriame natūraliai pateikiama mistagoginė katechezė, šitaip aiškina matymą: "Liturginės katechezės (kitaip mystagogia) tikslas yra įvesdinti į Kristaus slėpinį žengiant nuo to, kas regima, prie to, kas neregima, nuo ženklo prie to, kas juo žymima, nuo 'sakramentų' prie 'slėpinių'" (1075). Kai matau duris, turėčiau matyti Jėzų. Kai girdžiu: "Šventas, Šventas, Šventas", turiu girdėti angelų chorus aplink Avinėlio sostą. Kai žegnojuosi, noriu priimti Jėzaus kryžių. Jei nepriimu, nesuprantu Jėzaus bažnyčios duryse, giesmėje ar kryžiuje, aš nematau, kas ten yra. Mano regėjimas tikrai nėra geras. Kaip fariziejai, kurie matė Jėzų akis į akį, aš turiu akis, bet nematau; turiu ausis, bet negirdžiu (plg. Mk 8, 18).

Kaip mistagogija per sakramentinius ženklus gali atvesti mane į tikrą susitikimą su Jėzumi? Pirmiausiai atskleidžiant Mišių sakramentinių ženklų ir simbolių reikšmę, taip pat parodant, kaip jie yra susieti su Kristumi. Kaip aiškinama Katekizme, "sakramentinis šventimas yra nuaustas iš ženklų ir simbolių. Jų reikšmės pagal dieviškąją išganymo pedagogiką šaknijasi kuriamajame Dievo darbe ir žmonių kultūroje; jas tiksliau paaiškina Senosios Sandoros įvykiai, o visiškai atskleidžia Kristaus asmuo ir veikla" (1145). Be to, daugybė sakramentinių ženklų ir simbolių "yra būsimos dangaus garbės pirmapravaizdžiai ir anticipacija" (1152).

Kalbant apie mistagogiją, ypač padeda ir Katekizme vartojamas žodis "šaknijasi". Pasitelkime obuolio pavyzdį. Kad sužinotume, kodėl obuolys tokio skonio, reiktų žvelgti į obels šaknis. Kokioje dirvoje ji auga: derlingoje, akmenuotoje, gal smėlingoje? Labai tikėtina, kad dirva įvairiasluoksnė: kiekviename sluoksnyje gausu savų maisto medžiagų. Taip pat reiktų žinoti oro sąlygas vaisiaus augimo metu - drėgmę, temperatūrą, saulėtumą. Svarstydamas, kaip gauti geriausią obuolių derlių, ūkininkas atsižvelgia į visus šiuos faktorius ir sodina medelius, labiausiai tinkamus esamoms sąlygoms.

Kalbant apie sakramentus irgi galima pasitelkti žemės ūkio terminus. Šv. Albertas Didysis kartą pavadino Eucharistiją Kryžiaus medžio vaisiumi. Jei norime suprasti, kaip Eucharistijoje visa savo esme yra Jėzus, turėtume pažvelgti į Švenčiausiojo Sakramento "šaknis". Šios šaknys driekiasi į dirvą, kurios giliausiame sluoksnyje yra Sukūrimas. Antrasis yra žmonių kultūros ir socialinio gyvenimo sluoksnis. Trečiasis sluoksnis sudarytas iš Senojo Testamento įvykių ir veikėjų - tų, kurie laukė atperkamojo Jėzaus darbo. Viršutinis, derlingiausias dirvos sluoksnis yra pats Jėzus - Jo gyvenimas, mokymas ir darbai. Dangaus lietus, kuris laisto medį ir vidudienio saulė, kuri skatina jo augimą, yra penktasis Eucharistijos esmės šaltinis. Šie penki šaltiniai - Sukūrimas, žmogaus prigimtis, Senasis Testamentas, Jėzaus gyvenimas ir Dangus - pripildo esmės Mišių ženklus ir simbolius. Pažindami tuos šaltinius už simbolių pamatome tikrovę, asmenį: Jėzų.

Pirmame skyriuje mistagogiškai pažvelgėme į parapijos bažnyčios duris. Tvirtinti, kad šie medžio ar stiklo praėjimai yra Jėzus - tai viena. Kad parodytume, kaip tai yra Jėzus, turime atsiminti Edeno vartus, kurie užsivėrė po nuopuolio, izraelitų namų duris Egipte ir perlinius būsimuosius Dangaus vartus. Žvelgdami į bažnyčios duris per šiuos sakramentų ir mistagogijos lęšius, mes matome taip, kaip ir yra - daugiau nei angą į pastatą, bet susitikimą su pačiu Išgelbėtoju.

Paprastai užėję pro bažnyčios duris žegnojamės - tai ir įprastas, ir gausybės reikšmių pripildytas ritualas. Įprasta įmerkti pirštus į indą su pašventintu vandeniu prie bažnyčios durų ir persižegnoti. Klaupte asmeniškai melsdamiesi, pradedame ir baigiame kryžiaus ženklu. Prasidėjus Mišioms, kunigas ir visi susirinkusieji žegnojasi. Kodėl? Ką reiškia šis ženklas?

Kryžiaus ženklas susideda ir iš žodžių, ir iš veiksmo - "Vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios", o dešinė ranka juda nuo kaktos iki krūtinės, paskui nuo kairiojo peties prie dešiniojo. Mišių ženkluose žodžiai ir veiksmai neretai lydi vienas kitą. "Sakramentų šventimo apeigos yra Dievo vaikų susitikimas su savo Tėvu Kristuje ir Šventojoje Dvasioje; tas susitikimas vyksta kaip dialogas veiksmais ir žodžiais" (KBK, 1153). Apsvarstykime, iš kur kyla kiekvienas kryžiaus ženklo žodžis ir veiksmas, ir pamatysime, kad šis ženklas talpesnis nei iš pradžių atrodo.

Mėginant suprasti kryžiaus ženklą pagal aukščiau aprašytą penkių žingsnių mistagoginį procesą, pirmiausia prasmės dera ieškoti Sukūrime. Toje tikrovėje pastebime ir asmenų Trejybę, ir gyvybę teikiantį medį. Trejybė Sukūrime įvardyta labai subtiliai. Pirmosios Pradžios knygos eilutės skelbia: "Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų. Tuomet Dievas tarė: "Tebūna šviesa!" Ir šviesa pasirodė" (Pr 1, 1-3). Sutinkame Dievą Tėvą, kuris sukuria dangų ir žemę, Dievą Šventąją Dvasią kaip vėją, Dievo alsavimą virš vandenų, ir Dievą Sūnų, Žodį, per kurį Tėvas sako: "Tebūnie šviesa".

Be to, Sukūrime aprašytas medis, panašus į tą, kurį brėžiame ant savo kūnų kviesdami Švenčiausiąją Trejybę. "Iš žemės Viešpats Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu" (Pr 2, 9). Toliau skaitome, kad tik gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisių buvo uždrausta valgyti, bet gyvybės medis palaikė žmonių gyvastį. Ir įsakė žmogui Viešpats Dievas, tardamas: "Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti" (Pr 2, 16-17). Kitas Gyvybės Medis, Jėzaus Kryžius, vėliau sunokins vaisių naujai kūrinijai. Jei darydami kryžiaus ženklą prisiminsime šį pasakojimą apie Sukūrimą, pirmuosiuose Mišių žodžiuose ir veiksmuose matysime Trejybės asmenis, kurie mus sukūrė iš pačios savo būties. Vienydamiesi su visa kūrinija, kuri "iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina" (Rom 8, 22), mes dalyvaujame naujajame kūrime. Ievos ir Adomo atmestas gyvybės medis žymi mūsų kūnus ir maitina mūsų sielas.

Žmogiška prigimtis ir socialinis gyvenimas bėgant amžiams pateikė dar vieną sakramentinę kryžiaus ženklo reikšmę. Prisiminkime: Stivensono "Lobių saloje" turtas randamas toje vietoje, kuri Ilgojo Džono Silverio žemėlapyje pažymėta X ženklu. Frazė "atsidurti kryžkelėje" reiškia, jog reikia priimti svarbų sprendimą, o "susikirsti" - vadinasi, konfliktuoti. Grafikuose, kurie yra kryžiaus formos, ant "X" ir "Y" ašių žymime taškus, kad parodytume realaus pasaulio faktus. Šitaip žmonių kultūroje - ne tik katalikiškoje - kryžiuje randamas lobis, svarba, konfliktas ir tikrovė. Mišiose "Bažnyčia pasinaudoja kūrinijos ir žmogiškosios kultūros elementais, juos įsisavina ir pašventina, suteikdama jiems malonės ir naujosios kūrinijos Jėzuje Kristuje ženklų vertę" (KBK, 1149). Mūsiškis kryžiaus ženklas tampa vis reikšmingesnis, kuo mistagogiškai giliau žvelgiame.

Kad ir kaip keista, itin katalikiško papročio prasmė randama ir ikikrikščioniškuose šaltiniuose: Senajame Testamente. Jei įsivaizduojame Senąjį Testamentą kaip trąšios dirvos sluoksnį, maitinantį didingo gyvybės medžio šaknis, jame esantys kryžiai tampa esmingesni, kuo labiau artėjame prie viršutinio sluoksnio. Pirmasis kryžius sutinkamas laiminant Jokūbo vaikaičius Manasą ir Efraimą. Buvo įprasta, kaip ir šiandien, laiminti dešiniąja ranka. Vyresnėlis Manasas turėjo pelnyti stipresnį palaiminimą dešiniąja ranka, o jaunėliui Efraimui turėjo atitekti palaiminimas kairiąja (arba, lotyniškai, sinister – grėsmingąja, blogąja) ranka.Todėl berniukų tėvas "Juozapas paėmė juodu abu - Efraimą dešine ranka Izraelio kairėje ir Manasą kaire ranka Izraelio dešinėje - ir privedė juos arčiau prie jo. Bet Izraelis ištiesė savo dešinę ranką ir uždėjo ją ant galvos Efraimui, kuris buvo jaunesnis, o savo kairę ranką ant galvos Manasui, sukryžiuodamas savo rankas, nors Manasas ir buvo pirmagimis" (Pr 48, 13-14). Šitaip sukryžiuotos Jokūbo rankos laiminant vaikaičius yra nuoroda į Jėzų ir Jo kryžių, visų palaiminimų šaltinį. Dar labiau įprasmina Jokūbo gestą tai, jog graikiška raidė chi arba "X" yra pirmoji Kristaus vardo graikiškai raidė: Χρήστος.

Kitas Senojo Testamento kryžius regimas Mozės, kuris tradiciškai laikomas ateisiančio Kristaus provaizdžiu, asmenyje. Keliaujant į Pažadėtąją žemę, išrinktoji tauta stojo į mūšį su amalekitais. Mozė, užtariantis izraelitus nuo gretimos kalvos, iškeldamas rankas savo kūnu suformavo kryžių. "Kada tik Mozė laikydavo iškeltą ranką, Izraelis buvo pergalingas, o kada tik jis ranką nuleisdavo, Amalekas buvo pergalingas" (Iš 17, 11). Kryžius buvo toks būtinas pergalei, kad, Mozei nuvargus, jo rankas parėmė pora padėjėjų.

Senajame Testamente yra ir kitų kryžiaus provaizdžių, bet šie du pavyzdžiai rodo, ką kryžiaus ženklas reiškia Mišių pradžioje: visi palaiminimai mus pasiekia per Kristaus kryžių, ir po šiuo ženklu mes pergalingai keliaujame iš šio gyvenimo į pažadėtąją dangiškąją žemę.

Katekizme aiškiai sakoma, kad Mišiose Jėzus "pats yra visų tų ženklų prasmė" (1151). Turime suprasti, kad Jėzus kiekvieną sakramentinį ženklą pripildo savęs ir suteikia jam tikrąją prasmę. Brėždami kryžiaus ženklą ant savo kūno, mes brėžiame ir gelbstintį Jėzaus Kryžių. Jo Kryžius - o dabar ir mūsiškis - yra gyvybės medis, istorijos "lobio vieta", mūsų gyvenimo kryžkelė, palaiminimo šaltinis ir ginklas prieš nuodėmę. Žodžiai, kuriuos tariame žegnodamiesi, taip pat yra Žodžio žodžiai - Jėzus mūsų Viešpats. Prieš žengdamas į dangų Jėzus liepė savo apaštalams eiti ir padaryti Jo mokiniais visų tautų žmones, krikštijant juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios (plg. Mt 28, 19), todėl sąmoningai ir su meile atliktas kryžiaus ženklas ne tik imituoja Jėzų ir Jo kryžių, bet yra klusnus tikinčiojo atsakas paskutiniam įsakymui, kurį Viešpats paliko baigdamas žemiškąją tarnystę.

Penktasis sakramentinio ženklo reikšmės šaltinis - Dangus rodo kryžiaus šlovę. Pranašas Ezekielis patyrė regėjimą, kad Jeruzalės gyventojų kaktos bus pažymėtos kryžiaus ženklu, ir nė vienas iš taip pažymėtųjų nebus nužudytas - liks nepaliestas baudžiant už svetimavimą stabams (plg. Ez 9, 1-11). Šv. Jonas, žvelgdamas į dangiškąją Jeruzalę, mato tas pačias išgelbėtas sielas: "Nekenkite nei žemei, nei jūrai, nei medžiams, kol paženklinsime antspaudu savo Dievo tarnų kaktas!" (Apr 7, 3). Žymė kaktoje ne paprasčiausiai gelbsti ją turintįjį nuo sunaikinimo, bet kuo tikriausiai leidžia jam vėl prieiti prie dangiškojo gyvybės medžio. "Nugalėtojui aš duosiu valgyti nuo gyvybės medžio, esančio Dievo rojuje!" (Apr 2, 7). Kryžiaus ženklas ne tik nurodo istorišką prieš du tūkstančius metų buvusį kryžių, bet netgi dabar yra dangiškasis gyvybės medis ir teikia / primena dieviškąjį peną.

Išsėmę kryžiaus metmenis istoriškai, slėpiniuose ir didybėje, susumuokime, ką matome, kai žvelgiame į kryžiaus ženklą per mistagogijos akinius. Jame mes randame, jog esame sukurti Trejybės rankomis ir, kartu su visu kosmosu, naujai atkuriami šiandien. Per šį ženklą mes maitinami Dievo Malone tarsi nuo paties gyvybės medžio Edeno sode. Per kryžiaus ženklą į mus teka Kristaus gyvenimas ir, kaip patyrė išrinktoji tauta pakeliui į Pažadėtąją žemę, kryžius yra mūsų vėliava ir apsauga ilgoje piligrimystėje. Kryžiaus ženklu mes suformuojame save pagal Kristų ir Jo kryžių, kartu širdimi atsiliepdami Jo paliepimui mokyti ir krikštyti. Kryžiaus ženklas, kurį darome kaskart Mišiose, taip pat perkelia mus į Dangų, kur, kartu su pergalingais šventaisiais, valgome gyvybės medžio vaisius atkurtame sode. Kryžiaus ženkle apstu potyrių - bet tiktai tiems, kurie turi akis ir mato, turi ausis ir girdi.

Pabaigai - apie terminą mistagogia, kuris dabar gal jau nebeatrodo toks bauginantis. Šis procesas, kurio metu mes įtraukiami į dangiškus dalykus per žemiškus simbolius, nėra koks nors kodų žiedas, atrakinantis paslaptingą žinią. Tikriau, jis padeda mums pažvelgti į Jėzumi gyvų ženklų ir simbolių šaknis, kad suprastume, kaip ir iš kur ši regima Dangaus pagalba ateina. Šitoks supratimas jau yra naujo gimimo amžinajam gyvenimui Jėzuje su Jėzumi pradžia.

Apgalvotai ir su meile atliktas kryžiaus ženklas perkelia mus į Dangų.

Kai kitą kartą eisite į Mišias:

Prisiminkite kryžiaus ženklo - gyvybės medžio gimimą ir augimą iš gausių šaltinių.
Neskubėdami brėžkite didelį kryžiaus ženklą.
Prisiminkite, kad kryžiaus centre - gestų susikirtime, apsupta Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, yra jūsų širdis.
Paaiškinkite kitam kryžiaus ženklo prasmę ir svarbą.

Versta iš Christopher Carstens, A Devotional Journey into the Mass, Sophia Institute Press, 2018

Publikuojama pagal susitarimą su Sophia Institute Press.

Pamaldi kelionė į Mišias | Kaip įeiti į bažnyčios pastatą (1-8)

Sat, 08 May 2021 11:26:00 +0000

"Aš esu vartai" (Jn 10, 9).

Atsistokite priešais savo parapijos bažnyčią. Jei negalite to padaryti, kuo smulkiau įsivaizduokite jos fasadą. Ką regite?

Bažnyčių pastatai turi būdingų bendrumų. Jų fasadai apie savo svarbą neretai byloja gausesniais puošiniais - unikaliais langais ar lipdiniais, brangesne apdaila - akmenimis, plytomis ar kitomis medžiagomis, kurios nėra naudojamos kitur. Varpinė dažniausiai būna integruota į pastatą. Prieangis tarsi surenka žmones iš gatvės ir veda į navą, suburia šlovinti. Vis dėlto kiekvienos bažnyčios fasadas yra toks pats nepakartojamas kaip žmogaus veidas (nėra dviejų vienodų).

Pagrindinis bažnyčios fasado elementas yra durys. Šventosios durys dažnai aukštėliau, pasiekiamos tik palypėjus laiptais. Kaip ir fasadui, centrinėms bažnyčios durims neretai naudojamos geresnės kokybės medžiagos, įmantresnė nei kitų durų puošyba. Svarbą liudija netgi šių durų dydis.

Meistryste, puošnumu, dydžiu - visais elementais bažnyčios statinys yra skirtas atspindėti dangiškąją tikrovę ir patraukti mūsų širdis. Nors ne visų bažnyčių įėjimai itin puošnūs, besiruošiančiam įžengti piligrimui kalba visi. Kalba visiškai ką kita nei, pavyzdžiui, prekybos centro durys.

Iš prigimties mums, žmonėms, duota pažinti tikrovę, taip pat ir patys esame pažintini, per juntamus ženklus ir simbolius, kuriuos galima matyti, liesti, ragauti, užuosti ar girdėti. Pavyzdžiui, mano mintis jūs sužinote per puslapyje išdėstytus žodžius ir sakinius. Žinau, kad man rašant artimas žmogus yra gretimame kambaryje, nes girdžiu jo balsą. Dėl simbolių atskiriame šv. Petro ir šv. Pauliaus atvaizdus - pirmasis laiko raktų ryšulį, antrasis - kardą. Netgi miegant - fiziniams pojūčiams ilsintis, mūsų mintys per sapnus yra pripildomos vaizdų.

Gebėjimas kurti ir suprasti simbolius yra išskirtinai žmogaus bruožas. Taip pat ypatingai katalikiškas. Vadinamasis sakramentinis pobūdis reiškia, kad neregimas Dievas bendrauja su mumis per juntamus ženklus. Tačiau "sakramentiniu bendravimu" mūsų Viešpats perduoda ne tiesiog žinojimą / žinias apie save, bet patį savo Gyvenimą. Per Sakramentus Dievas paliečia visą mūsų būtį.

Netgi probėgšmais žvilgtelėjus į Evangelijas matyti, kad Jėzus kalba apie save sakramentų kalba. Pavyzdžiui, apaštalui Pilypui paprašius parodyti Tėvą, Jėzus taria: "Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!" (Jn 14, 9). Toliau, Laiške žydams, atpažįstamas tas pats sakramentinis principas, Jėzų vadinant "Dievo šlovės atšvaitu ir jo esybės paveikslu" (Žyd 1, 3). Abiejose ištraukose įsikūnijęs Kristus - matomas, girdimas, paliečiamas vyras kartu yra neregimojo Tėvo nešėjas. Siūliau jums įsivaizduoti parapijos bažnyčią - panaudoti vaizdinį, kuris atkurtų šiuo metu akimis neregimą pastatą. Jėzus taip pat yra "neregimojo Dievo atvaizdas" (Kol 1, 15). Šv. Augustinas sako paprastai: "Nėra kitos paslapties, tik Kristus" (KBK, 774).

Kaip ir Jėzus, Bažnyčia yra sakramentinė. Pasitelkiant pirmojo Adomo, iš kurio šonkaulio buvo sukurta Ieva, įvaizdį, Vatikano II Susirinkimas poetiškai sako, kad "iš užmigusio ant kryžiaus Kristaus šono kilo "nuostabus visos Bažnyčios Sakramentas“ (SC, 5). Dar tiksliau, tas pats Susirinkimas moko, jog tikrosios Bažnyčios prigimčiai būdinga "tai, kad ji kartu yra žmogiška ir Dieviška, regima ir apdovanota neregimąja tikrove, veržli, veikli ir atsidėjusi kontempliacijai, gyvenanti šiame pasaulyje, tačiau keleivė" (SC, 2). Matyti, kaip Bažnyčia maitina alkstantį, vadinasi, matyti Kristų. Klausytis, kaip Bažnyčia skelbia Gerąją Naujieną - vadinasi, klausytis Kristaus. Aukoti maldą prie altoriaus - tai jungtis su Kristaus auka. Visose juntamose veiklose Bažnyčia kitokiu būdu neregimą Jėzų padaro esančiu mūsų tarpe.

Dauguma iš mūsų, išgirdę žodį "sakramentas", paskubomis prisimename tuos septynis Kristaus įsteigtus malonės ženklus. Šie septyni apeigų ženklai yra unikalios vietos, kur šiandien susitinkame su Kristumi. Jėzus įžengė į dangų, bet nesiliovė mums tarnauti. Priešingai, "šiuo Bažnyčios metu Kristus naujai, kaip dera tam naujam metui, gyvena savo Bažnyčioje ir veikia drauge su ja. Jis veikia per Sakramentus" (KBK, 1076). Jėzus, kuris atleido nuodėmes, kvėpė apaštalams Šventąją Dvasią ir maitino apaštalus savo Kūnu ir Krauju, yra tas pats Jėzus, kuris šiuos veiksmus atlieka mums šiandien. Ką Jis kadaise atliko Kūnu, dabar atlieka per Sakramentus. Jėzus yra tas pats. Jo darbas yra tas pats: tiktai tarpininkas kitas. " Tai, kas buvo matoma mūsų Išganytojuje, perėjo į Jo paslaptis (t. y., Sakramentus)", - aiškina šv. Leonas Didysis (KBK, 1115).

Mes, katalikai, tą patį Gelbėtoją matome mažų mažiausiai sekmadieniais Mišiose, bet ne tik Švenčiausiajame Sakramente. Yra kitų liturgijos ženklų bei simbolių, ir kiekvienas jų yra sakramentinio pobūdžio: Jėzus juose taip pat susitinkamas. Pelenai, verbos, Velykų žvakė ir šventintas vanduo yra sakramentalijos: jos primena Sakramentus, nes perduoda malonę per išorinius ženklus. Be šių sakramentalijų yra kitų liturgijos elementų, kurie tam tikru būdu apreiškia Kristų: vitražiniai langai, kunigo krėslas, giesmė "Šventas, Šventas, Šventas", žmonių atliepas "Ir su Tavimi", sekmadienis (pirmoji savaitės diena), nusilenkimas, skaitinių knygos, susirinkimas ir - vėl atsiduriame parapijos šventoriuje - bažnyčios durys. Nors šios sakramentalijos neprilygsta Švenčiausiajam Sakramentui savo veikme, jose galima susitikti Jėzų.

Štai kur esmė: Sakramentai ir sakramentiniai simboliai yra pripildyti Jėzaus. Taip Jėzaus veidas yra perduodamas šiuolaikiniame pasaulyje. Liturginiai Sakramentai ir sakramentalijos yra daugiau nei paprasti priminimai protui ar kreipiantieji ženklai, nes jie sujungia žemę su dangumi. Mikelandželo freskoje "Adomo sukūrimas", kuri puošia Siksto koplyčios lubas, abu, Dievas ir Adomas, siekia vienas kito, bet jų pirštai nesusiliečia. Dėl nuodėmės atstumas tarp Dievo ir žmogaus virsta praraja, bet Jėzus kaip tiltas sujungia tai, kas perskirta. Liturginiai ženklai ir simboliai, pripildyti Kristaus, sujungia mus su Dievu. Šio sakramentinio pobūdžio suvokimas yra pirmasis žingsnis pamaldžioje kelionėje į Mišias ir esminis aktyvaus dalyvavimo Mišiose pagal Bažnyčios ketinimą principas. Tad vėl grįžkime, kur pradėjome: atsistokime priešais parapijos bažnyčią.

Ką turėtume galvoti, eidami pro bažnyčios duris? Trumpai tariant, apie Jėzų. Jis pats sako: "Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras" (Jn 10, 9). Keista asmenį vadinti "Vartais". Nors Jėzus nėra vartai mums įprasta paraidine to žodžio prasme, Jis - vienintelis būdas patekti į rojų. Šie vartai į rojų ne visada buvo atviri.

Mūsų pirmieji tėvai matė kitokius vartus, kurie iki Kristaus atėjimo buvo aklini kaip siena - ant šitos iš pažiūros negailestingos sienos užrašyta išgelbėjimo istorija. Pirmiausia, po nuopuolio Dievas išvarė Adomą ir Ievą ir "pastatė į rytus nuo Edeno sodo kerubus ir liepsna švytruojantį kalaviją - kelio prie gyvybės medžio saugoti" (Pr 3, 24). Vartai tarp dangaus ir žemės užsidarė - jų sustingusius vyrius išjudino tik Pateptasis.

Vis dėlto nereikia laukti Apreiškimo, kad pamatytume šiuos gelbstinčius vartus: būsimos durys prasiveria jau išrinktosios tautos Išėjimo iš Egipto metu. Vienas iš Dievo nurodymų izraelitams per Perėjimo vakarienę buvo paimti avinėlio be dėmės kraujo ir patepti juo "abi durų staktas ir sąramą tų namų, kur jis bus valgomas" (Iš 12, 7). Dievas kalbėjo: "Betgi kraujas paženklins namus, kuriuose jūs esate. Matydamas kraują, jus praeisiu, ir jokia rykštė neištiks jūsų, kai aš niokosiu Egipto kraštą" (Iš 12, 13). Čia "durys" reiškia priklausymą Dievui, apsaugą nuo mirties ir tarnauja kaip pirminiai vartai kelionėje į pažadėtąją žemę.

Po penkių šimtų metų ant Morijos kalno Jeruzalėje buvo pastatyta pirmoji Saliamono šventykla. Jos vartai - kaip ir pati šventykla - numato Kristų ir atsiveriantį kelią į Amžinąjį gyvenimą. Jeruzalė buvo Dievo miestas, o jos širdis šventykla - aukos ir tapimo viena su Dievu vieta. Užlipti ant Morijos kalno, įeiti į šventąjį miestą ir šlovinti šventykloje reiškė grįžti pas Dievą ir į bendrystę, kadaise išgyventą su Juo sode. Netgi pati šventykla buvo išpuošta medžių, augalų, elnių, vandens ir vaisių atvaizdais. Todėl išrinktoji tauta meldėsi: "Man buvo smagu, kai man pasakė: "Eime į Viešpaties Namus! Nūn jau įkėlėme koją - stovime tavo vartuose, Jeruzale!" (Ps 122, 12) ir "Atverkite man teisumo vartus, kad, pro juos įėjęs, padėkočiau Viešpačiui. Šie yra vartai pas Viešpatį, - teisieji pro juos įeis" (Ps 118, 19-20). Vartai į šias šventąsias vietas nebuvo tiesiog praktiniai praėjimai, bet slenkstis į dangų.

Naujoji - Kristaus Kūno šventykla (žr. Jn 2, 21) yra dangiškoji Jeruzalė. Šv. Jonas pasakoja: "Bet aš jame nemačiau šventyklos, nes Viešpats, visagalis Dievas, ir Avinėlis yra jo šventykla" (Apr 21, 22). Ar galite įsivaizduoti tokio miesto vartus? Štai: šventasis Jeruzalės miestas "apjuostas dideliu, aukštu mūru su dvylika vartų, o ant vartų dvylika angelų ir užrašyti dvylikos Izraelio giminių vardai. (...) Dvylika vartų - dvylika perlų, kiekvieni vartai iš vieno perlo" (Apr 21, 12. 21). Šie perlų vartai skelbia dangiškąją Tėvynę taip kaip mūsų bažnyčios ir jų durys simbolizuoja aukštesniąją tikrovę" (SC, 122).

Todėl parapijos bažnyčios, kuri dabar - fiziškai ar vaizduotėje - prieš mus iškyla, durys nėra paprastas įėjimas. Jos atrodo kitaip, nes ir yra kitokios: tai Dievo namų ženklas ir ženklas apsaugos tiems, kurie yra viduje, kaip ir per pirmąjį Išėjimą. Tai įėjimas į didžiojo Karaliaus miestą ir Jo šventovę - kurio uždanga dabar atvira, kur mes liečiame Dievą, kaip Jeruzalėje. Tai naujojo dangaus ir naujosios žemės ženklas, kur mes valgome nuo "gyvybės medžio, esančio Dievo rojuje!" (Apr 2, 7), kaip danguje. Jei šios durys turėtų vardą, tai būtų Jėzus, nes Jis - mūsų tapatybė, mūsų išgelbėjimas, mūsų Išėjimas, mūsų Komunija, mūsų Amžinasis gyvenimas.

Kelionę į Mišių širdį turime pradėti "ta" koja. Artėdami prie pagrindinio įėjimo (jeigu tik yra galimybė, neikite pro šonines duris), akimirką stabtelėkite ir apmąstykite, kad artinatės prie Kristaus, kuris yra vartai pas Tėvą. Jėzus stovi prie durų ir beldžia (plg. Apr 3, 20), laukdamas, kol įeisime. "Dėkodami ženkite pro jo vartus, į jo kiemus su šlovės giesme" (Ps 100, 4).

Ne visi mato bažnyčios duris tokioje šviesoje, ne visi žengia pro jas džiaugsmingai ir apsisprendę. Bet sakramentinis pobūdis - kai neregimas Dievas ateina pas mus, o mes nueiname pas Jį per juntamus ženklus - padeda mums aktyviai ir sąmoningai dalyvauti Mišiose. Jėzus sako, kad reikia tikros įžvalgos Jį matyti, netgi kaip vartus: "Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda" (Mt 7, 14).

Kai kitą kartą eisite į Mišias:

Eidami pro duris savais žodžiais melskitės Jėzui, kuris yra Vartai.
Prisiminkite sakramentinį pobūdį. Atminkite, kad kiekvienas liturgijos elementas skirtas mus priartinti prie tikro susitikimo su Jėzumi.
Būkite dėmesingi. Stebuklas Kanos vestuvėse galėjo įvykti, nes Marija pastebėjo pristigus vyno. Dvasiniu žvilgsniu stebėkite ir antgamtine klausa stenkitės išgirsti daugybę detalių, kurios susilieja Mišiose.

Versta iš Christopher Carstens, A Devotional Journey into the Mass, Sophia Institute Press, 2018

Publikuojama pagal susitarimą su Sophia Institute Press.

Pamaldi kelionė į Mišias | Įvadas

Sat, 08 May 2021 10:25:00 +0000

Keturmečio berniuko kartą paklausiau, kas jam labiausiai patinka sekmadienį bažnyčioje. "Po Mišių valgyti spurgas", - atsakė vaikas, truputį vyresnė sesutė jam paantrino. Deja, daugumos "ėjimo" į Mišias priežastis būna ne ką prakilnesnė. Tiesa, Šventoji Dvasia gali ir panaudoja visokias dingstis, kad pakviestų mus šlovinti, bet, jei tas berniukas įvardys spurgas ir būdamas keturiolikos, sulaukęs dvidešimt ketverių į Mišias jis, tikėtina, nebevaikščios.

Ši knyga parašyta tokiems "berniukams" - visiems ir kiekvienam, kurie svarstė ir svarsto, kodėl ir kaip turėtų dalyvauti Mišiose, kad toji sekmadienio valanda taptų / būtų prasminga.

Pirmajame svarbiame savo pontifikato dokumente Motu proprio "Tra le sollecitudini" (1903) (italų k. "Tarp rūpesčių") šv. popiežius Pijus X Magisteriumo vardu pristatė terminą "aktyviai dalyvauti". 1903 m. lapkričio 22 d., šv. Cecilijos šventėje, jis kvietė visus liturginio susirinkimo dalyvius "aktyviai dalyvauti Švenčiausiuose Slėpiniuose vieša iškilminga Bažnyčios malda". Kodėl? Todėl, kad iškilminga Bažnyčios malda, tai yra, liturgija, yra šventumo šaltinis visiems.

Galima numanyti, kad Pijus X mirė skaudama širdimi: jis matė ne šventumą, bent jau ne tokį, kokio vylėsi, o karą. Kone visi kovotojai buvo krikščionys. Bažnyčios požiūriu, galėdami prieiti prie liturginio šventumo šaltinio, jie būtų elgęsi kitaip.

Ganytojiška Pijaus X širdis Bažnyčioje nepaliovė plakti ir per šešiasdešimt metų įgijo stiprybės. Tą pačią šv. Cecilijos dieną, lapkričio 22-ąją, Vatikano II Susirinkimo tėvai patvirtino Konstituciją apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium. Tekste, kurį 1963 m. gruodžio 4 d. oficialiai išplatino šventasis popiežius Paulius VI, "aktyvus dalyvavimas" paskelbtas pagrindine liturgijos priemone. "Motina Bažnyčia labai trokšta, kad visi tikintieji liturginėse apeigose dalyvautų pilnai, sąmoningai ir aktyviai, kaip reikalauja pačios liturgijos prigimtis. Krikšto dėka taip dalyvauti yra visos krikščionių tautos "išrinktosios giminės, karališkosios kunigystės, šventosios tautos, įsigytosios liaudies" (1 Pt 2, 9; plg. 2, 4-5) teisė ir pareiga. Atnaujinant ir ugdant šventąją liturgiją, tuo pilnu ir aktyviu visų dalyvavimu reikia labiausiai susirūpinti. Juk liturgija yra pirmasis ir būtinas šaltinis, iš kurio tikintieji gali semtis tikrai krikščioniškos dvasios. Todėl sielų ganytojai visa savo pastoracine veikla bei deramu ugdymu turi uoliai siekti to pilno ir aktyvaus dalyvavimo liturgijoje" (SC, 14).

Vis dėlto "aktyvaus dalyvavimo" pergalė nebuvo tokia, kokios laukta.

"Deja, - rašo kitas liturgijai daug dėmesio skyręs popiežius, - pasakymą labai greitai imta klaidingai suprasti išorine prasme ir iš to išsamprotauta būtinybė, veikti visiems, tarsi į veiksmą visų vardu regimai turėtų vis dažniau įsitraukti kuo daugiau dalyvių“ (Joseph Ratzinger, Liturgijos dvasia, Katalikų pasaulio leidiniai, Vilnius, 2012). Tad, jei "aktyvus dalyvavimas" nėra išoriniai ir regimi veiksmai, tai kas tada?

Šioje knygoje mėginama atsakyti, kaip fiziškai ir dvasiškai, kūnu ir siela, įsitraukti į atperkamąjį Jėzaus Kristaus darbą, sudabartinamą Mišiose. Knygos aiškinamasis raktas yra sakramentiškumas ir glaudžiai su tuo susijusi mistagogija. Nors galima mėginti geriau suprasti liturgiją studijuojant jos nuostatus, istoriją, dokumentus, pastoracinę praktiką ir t. t., liturgija pirmiausia yra sakramentinė tikrovė. Kaip rašoma Konstitucijoje apie šventąją liturgiją, "pagrįstai liturgija laikoma tarsi Kristaus kunigystės uždavinio vykdymu, kuriame regimais ženklais išreiškiamas ir kiekvienam žmogui savitu būdu suteikiamas pašventinimas. Iš to plaukia, kad kiekvienas liturgijos šventimas, kaip kunigo Kristaus ir jo kūno - Bažnyčios - darbas, yra ypatingai šventas. Joks kitas Bažnyčios veiksmas garbės vardu ar laipsniu neprilygsta jo veiksmingumui" (SC, 7).

Jėzus, kuris prieš du tūkstančius metų savo Kūnu užbaigė Velykų slėpinį, yra tas pats Jėzus, kuris šiandien veikia per Sakramentus. Paliesti, matyti ir girdėti Jėzų šiandien - vadinasi, daryti tai per Sakramentus. Prigimtinius mūsų pojūčius susitikti su antgamtiniu ir liturginiu Jėzumi ruošia mistagoginė katechezė. Mišiose mes susitelkiame į ženklus ir simbolius, žodžius ir veiksmus. Kiekvienas šių elementų iškelia į paviršių Kristų ir Jo atperkamąjį darbą, kad galėtume kartu su Juo aktyviai dalyvauti šiame Jo darbe.

Kiekvienas pakrikštytasis, sako Susirinkimas, turi ne tik teisę, bet ir pareigą aktyviai dalyvauti. Jėzui nereikia mūsų pagalbos atperkant pasaulį, bet Jis jos trokšta. Nors pagrindinis liturgijos veikėjas yra Jėzus, Jis kviečia mus būti bendradarbiais.

Versta iš Christopher Carstens, A Devotional Journey into the Mass, Sophia Institute Press, 2018

Publikuojama pagal susitarimą su Sophia Institute Press.

Nuolankumo taisyklės | Pabaiga

Wed, 14 Apr 2021 15:23:00 +0000

Regula skirta padėti broliams būti šventais - ar bent jau padėti pradėti. Tad iš pradžių pasistenk vykdyti šias nesunkias taisykles, ir su Dievo malone pasieksi tikrų žinojimo ir dorybių aukštumų.

Nutariau stoti į vienuolyną, o mano kambariokas iškeliavo į Los Andželą, kad taptų kino žvaigžde. Rendalas vaidino televizijos serialuose ir situacijų komedijose, paskui pasirodė kine. Kartą sulaukiau skambučio vienuolyno telefonu. "Spėk, ką paauglių žurnalas ką tik išrinko mėnesio gražuoliu?" "Kadangi aš vienuolyne, tai tikriausiai tave", - atsakiau.

Nesunku suprasti, kad Rendalo pasakojimai man tapo tikru gundymu. Kai tik gyvenimas vienuolyne imdavo atrodyti nuobodus ar vienišas, galvodavau apie jį. Šitaip praėjo keletas metų. Davęs Amžinuosius įžadus, nuvažiavau į Niujorką jo aplankyti. Mano garbei Rendalas surengė vakarėlį. Susirinko visi gražuoliai jo draugai: modeliai, prodiuseriai, muzikantai - visi jie buvo gražūs. Loftas buvo gražus. Gražūs buvo netgi mažučiai dantų krapštukai. Mane tikrai pakerėjo visas tas grožis. Viduje išgyvenau rimtą pašaukimo krizę, kai Klodetė, žavi papuošalų dizainerė iš Soho, palinkusi prie manęs per kavos staliuką tarstelėjo: "Kam reikėjo tapti vienuoliu? Ar nepakanka būti tiesiog geru žmogumi?"

Blogesnio laiko klausimui būt negalėjo. Bet, kaip kartais nutinka, Šventoji Dvasia atėjo man į pagalbą. Padėjau ant stalo mažą dailų sumuštinuką ir atrėžiau: "Ne! Nepakanka būti tiesiog geru žmogumi. Tai mažiausia, ką galima padaryti. Tai minimumas. Pagalvok. Koks pasirinkimas? Tikimasi, kad būsi geras žmogus. Bet Dievas nori, kad būtum šventas - atiduotum save iki skausmo!" Tada įsidūriau dantų krapštuku ir teko bėgti į vonią.

Noriu pasakyt, kad nuolankumo nedera painioti su vidutiniškumu. Tikslas, kuriam mes esame sukurti, yra tobulas šventumas, todėl negalime leisti sau tenkintis status quo. Minimumo nepakanka.

Ar tai tave baugina? Turėtų. "Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta" (Lk 12, 48). Bet turėtų ir jaudinti, nes tai reiškia, jog esi begaliniai svarbus ir visada mylimas. Maža to, užnugaryje turi visą šventųjų armiją. Tomų tomus, iš kurių gali semtis vadovavimo. Turi Sakramentus ir Šventąjį Raštą - visus nepaprastai seno tikėjimo išteklius. Tad pirmyn. Pakopas žinai, metas lipti kopėčiomis.

Užduotis: pasiūlyk kitam perskaityti šitą tekstą.

Parengta pagal: J. Augustine Wetta, O.S.B., "Humility Rules", Ignatius Press, San Francisco, 2017