VPB - Kalėdų laikas

Kristaus gimimas, B metai

Tue, 26 Dec 2023 10:34:00 +0000

Paveiksle "Kristaus gimimas" ankstyvojo Nyderlandų meno atstovas Gertgenas tot Sint Jansas apie šventąją naktį pasakoja vaizduodamas veidus šviesos ir tamsos žaisme. Dailininkas sujungia Jėzaus gimimo istoriją su giliu teologiniu Įsikūnijimo iš pirmojo Evangelijos pagal Joną skyriaus apmąstymu. Gertgenas tot Sint Jansas kloja simbolinę Jono kalbą ant pasakojimo apie Gimimą pasitelkdamas šviesą. Kūdikėlis Kristus spinduliuoja dangaus šviesą ant ėdžias supančių žmonių, tikrąją žmonių giminės šviesą, kuri išsklaido tamsą. Jėzaus spindėjimas nušviečia motinos Marijos ir Jį garbinančių angelų veidus. Tolėliau, fone, Jo šviesa perduodama per Žodį, džiugią žinią, kurią angelas atneša vos įžiūrimiems laukuose susirinkusiems piemenims. Šis angelas plazdena tiesiai virš ėdžių - pakeičia žvaigždę, kurią matome kituose Jėzaus gimimo paveiksluose, ir atspindi Kristaus šviesą lygiai taip pat kaip žvaigždė atspindi saulės šviesą.

Prie ėdžių susirinkę angelai nutapyti kaip vaikai - maldingai garbinančios mergaitės ramiais veidais. Jauni veidai, apšviesti Kristaus šviesos, kviečia mus į savo tarpą, priimti Kristų ir patirti, kad esame mylimi Dievo vaikai. Pirmoji iš mūsų tai padarė Marija, štai kodėl jos apšviestas veidas ir figūra šiame paveiksle labiausiai išsiskiria. Ji pirmoji pasakė "taip" Kristui ir visiškai atidavė Jam save.

Kokia galia duodama Dievo vaikams? Ši galia labiausiai pasireiškia silpnume, nusižeminime ir tarnavime - tai nėra dominavimas, priespauda ar fizinė jėga. Susirinkusieji prie ėdžių pasaulio akyse yra bejėgiškumo simboliai - piemenys, gyvenantys visuomenės paribyje, galvijai, nešantys tarnavimo žmonėms naštą, jaunų mergaičių veidai ir veidas vyro, kurio sužadėtinė tapo nėščia, bet jis liko jai ištikimas. Tai pas juos ateina Kristus pačiu bejėgiškiausiu pavidalu - kaip nuogas kūdikėlis, gulintis ėdžiose. Štai Žodis, kurio galia duoda mums gyvybę.

Parengta pagal Loyola Press

Mūsų Kalėdos, A metai

Sun, 25 Dec 2022 13:06:00 +0000

Polio Gogeno paveiksle "Gimimas" ("Prakartėlė") esame kviečiami į Įsikūnijimo slėpinį visu jo žemišku, žmogišku intymumu. Žodis tampa kūnu taitietiškoje aplinkoje, kurioje sutelpa dvi moterys, Vaikas, angelas ir keli gyvulėliai. Arčiausiai mūsų pavaizduota jauna taitietė. Glėbyje ji laiko kūdikį, sėdi sutelkusi žvilgsnį. Ji įdėmiai žvelgia į kairę, kur ant šiaudų, apsupta šviesos, ilsisi kita moteris, tarp jų vaikštinėja ūkio gyvuliai. Jaunąją taitietę su kūdikiu saugo ryžtingai nusiteikęs angelas.

Prakartėlėje gimsta Kristus. Jis stebinamai įžengia į mūsų gyvenimo netobulumą: Dievas padovanoja save žmonijai, kad dabar ir per amžius galėtume matyti Jo šlovę. Koks didžiulis šis slėpinys - jauna taitietė įkūnija mūsų ribotą gebėjimą visa tai įsisąmoninti: moters veidas laikant šią dovaną atspindi tikrą įtampą. Ką ji galvoja? Galbūt baimingą pagarbą jai kelia moteris, gulinti ant šiaudų - pagimdžiusi, atidavusi savo valią, širdį, kūną ir sielą naujam Gyvenimui, per ją atėjusiam į pasaulį. Galbūt ji priblokšta, kad tas naujas Gyvenimas, toji Dovana dabar ilsisi jos glėbyje, užuot buvus su motina. Galbūt ji suvokė, ką reiškia nešti Kristų pasauliui dabar, kai Jį priimi.

Taitietė yra garbinimo būsenoje. Šiame paveiksle ji yra išmintinga moteris, nors ir privilegijuota: kitaip nei Rytų išminčiams, jai nereikėjo keliauti ieškant prakartėlės - ji jau buvo čia. Ji yra išmintinga moteris, kuri gauna dovaną, užuot ją atnešusi. Moteris nevisiškai supranta slėpinį, bet jaučia jo svorį, jaučia, kaip jis ją įtraukia: visiškai ir be galo intymiai. Ji laiko Vaiką, dovaną, šlovę, ją priima. Kaip ji atneš Jo šviesą į pasaulį?

Parengta pagal Loyola Press

Betliejaus nuolankumo mozaika

Sat, 01 Jan 2022 20:45:00 +0000

Prakartėlės, kurios puošia mūsų bažnyčias ir namus per Kalėdas, yra daugiau nei dekoracijos. Prakartėlė padeda mums melstis. Kaip ir visos Viešpaties šventės, Kalėdos nukelia mus į ten ir į tada, į Betliejų, kur gimė mūsų Išganytojas. Prakartėlėje ši scena iškyla mums prieš akis ir kviečia mokytis bei sekti dorybėmis tų, kurie ten buvo per pirmąsias Kalėdas.

Pastebimiausiai prakartėlėje atsiskleidžia nuolankumo dorybė. Visa scena - tai mokymas apie nesavanaudiškumą. Visi dalyviai galvoja ne apie save, o apie Kūdikėlį ėdžiose. Savo ruožtu, Kūdikėlis Kristus, žvelgdamas į mus, traukia ir mūsų žvilgsnį į save. Pagarbiais, susižavėjusiais žvilgsniais susirinkusieji aplink lopšį atskleidžia įvairius nuolankumo elementus. Visi kartu jie sudėlioja savotišką šios dorybės mozaiką.

Pirmiausia - tie, kurie yra žemiau ir kurie yra aukščiau už žmogų: gyvulėliai ir angelai. Gyvuliai - jautis ir asilas - atskleidžia esmingiausią nuolankumo formą, tai yra - kūrinio nuolankumą. Šventąjį Pranciškų įtraukti juos į prakartėlę įkvėpė pranašas Izaijas: "Jautis pažįsta savo savininką ir asilas žino savo šeimininko ėdžias; tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta" (Iz 1, 3). Pranašas gretina gyvūnus su žmonėmis: netgi gyvuliai turi nuolankumo pripažinti savo šeimininką. Kodėl gi žmogus negali pripažinti Viešpaties?

Gyvulėliai prakartėlėje primena mūsų kaip kūrinių statusą. Gimtąja nuodėme mes atsisakėme priimti save tokius, kokius Dievas sukūrė mus būti. Norėjome kažko kito, nei Jo buvo duota, būti kažkuo kitu, nei Jis mums skyrė. Mes atmetėme savo kūriniškumą. Norėjome būti kaip dievai. Tebenorime. Labai ryškiai šio blogio apraiškas galime matyti translytiškumo ideologijoje, kur atmetamos vyro ir moters, kaip kūrinių, ribos. Kiekviena nuodėmė yra kūrinio išsikėlimas aukščiau Kūrėjo, ir todėl stumia mus už prigimties ribų. Jautis ir asilas turi nuolankumo priimti savo padėtį kūrinijoje, sutinka, kad jie yra kūriniai - ne Kūrėjas. Šiuo požiūriu gyvulėliai yra "išmintingesni" už mus.

Angelai atskleidžia kitokį, pažemintųjų, nuolankumą. Jei gyvulių nuolankumas primena mūsų kūriniškumą, tai angelų nuolankumas byloja apie mūsų išaukštinimą per Įsikūnijimą. Dievas tapo žmogumi; Jis netapo angelu. Pagal prigimtį, angelai yra aukštesni už žmogų: išmintingesni, galingesni. Bet per malonę žmogus tampa iškeltas aukščiau už juos. Tapdamas žmogumi Dievas suteikė žmogaus prigimčiai orumo, pranokstančio angelų orumą. Angelai dabar garbina žmogų Jėzų Kristų.

"Apiplėšdamas pats save" (plg. Fil 2, 7), Jis ir angelus kviečia panašiai nusižeminti. Jie yra prašomi džiaugsmingai praleisti į priekį mus, kurie esame gerokai žemiau. Puolusius angelus Dievo nuolankumas žeidžia, nes nuolankumo ir iš jų tikimasi. Gerieji angelai, kaip tie, kurie pasirodė piemenims, džiugiai priima Dievo nuolankumą. Jie nuoširdžiai dalyvauja Jo nusižeminime džiaugdamiesi mūsų išaukštinimu.

Kita Betliejaus grupė - piemenys ir išminčiai. Vargšai, neišsilavinę, paprasti piemenys ir pasiturintys, išsimokslinę, garbingi išminčiai niekaip nebūtų siejami, jeigu ne Kūdikėlis Kristus. Ir vieni, ir kiti nuolankiai artinasi prie lopšio, tik skirtingai.

Piemenys nuolankūs dėl nieko neturėjimo. Paprastai puikybę siejame su tuštybe ir didžiavimusi savo turtais ir padėtimi. Tačiau iš tikrųjų puikybė yra netvarkingas savęs vertinimas, netinkamas žvilgsnis į save. Ji gali pasireikšti perdėtu rūpesčio ir dėmesio sutelkimu į tai, ko yra stokojama. Dėl puikybės nusiviliama savimi, savo neva menkumu. Jos užvaldytas žmogus susitelkia į savo trūkumus ir nepajėgia įžvelgti Viešpaties dosnumo.

Piemenys yra susitaikę su savo skurdu. Jie yra nuolankūs dvasiniai vargdieniai, tie, kurie neturi ką duoti. Šie žmonės gyvena visuomenės paribiuose, laukuose su avimis, neturi turtų, jokių pasiekimų, jokio išsilavinimo, neturi ką pasiūlyti. Bet jų skurdas jų netrikdo. Jie visiškai gerai jaučiasi negalėdami Viešpačiui duoti nieko daugiau, vien tik savo dėmesį, meilę, garbinimą. Jie ramiai ateina pas Jį tuščiomis rankomis.

Žinoma, mes visi ateiname pas Jį tuščiomis rankomis. Mes neturime nieko savo, ką galėtume jam duoti, jokių pasiekimų ir nuopelnų, kuriuos galėtume laikyti visiškai savais. "Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs?" (1 Kor 4, 7). Užuot susitelkę į save ir nusivylę savo menkumu, iš piemenų išmokstame nuolankaus nieko neturėjimo džiaugsmo ir Viešpačiui dovanoti save.

Kita vertus, išminčiai rodo pasiekusiųjų nuolankumą. Jei piemenų nuolankumas saugo mus nuo nevilties, išminčių nuolankumas saugo nuo pagyrų, puikavimosi.

Išminčiai yra išsilavinę, todėl pasiturintys ir galingi. Prie lopšio juos atveda žinios, ir šiuo požiūriu jos yra gėris. Bet, kad pasiektų tikslą, jos turi būti atiduotos Viešpačiui ir ta prasme paaukotos. Todėl išminčiai turi nusižeminti - pamiršti savo turtus, galią ir privilegijas - ir pagarbinti Kūdikį. Tai išankstinė pamoka to, ką turės išmokti fariziejai - kad Izraelio Viešpats yra ne įgyjamas, nupelnomas, o priimamas. Net didžiausi mūsų talentai ir pastangos yra ne kas kita kaip Jo dovanos, duotos mums, kad padėtų Jį priimti. Kad įvykdytų, kas skirta ir netaptų tuštybės priežastimi, mūsų talentai, dovanos ir pasiekimai turi būti atiduoti dieviškai Kūdikėlio Kristaus valdžiai.

Paskutinis nuolankiųjų dvejetas, žinoma - Marija ir Juozapas. Pirmiausia Juozapas nuolankiai priima savo padėtį: jis yra Šventosios Šeimos galva, tačiau mažiausias iš Šventosios Šeimos. Tokiu būdu jam priklausančią teisėtą valdžią Juozapas naudoja ištikimai ir nuolankiai, visada suvokdamas savo pareigą ir nevertumą. Tai tarsi išankstinė nuoroda į Kristaus kaip tarno vadovavimą: juk Jis atėjo tarnauti, o ne kad Jam tarnautų. Nuolankumu Juozapas geba priimti jam patikėtą valdžią ir susilaiko nuo valdingo elgesio.

Marija rodo mums įtakingojo nuolankumą. Ji įtakinga, žinoma, ne dėl titulo, padėties ar kokio kito panašaus dalyko. Pasaulio vertinimu Marija verta labai nedaug. Įtakinga ji todėl, kad jos nuolankumas tampa pavyzdžiu visiems krikščionims. Įtakinga, nes savo nuolankumu ji tobulai prisitaiko prie Kūrėjo sumanymo.

Pats Viešpats savo gimimu rodo, o paskui žodžiu skelbia įtakingojo nuolankumą. Tačiau pirmoji šitą pamatinę dorybę atskleidžia Marija. Joje nėra sutelkiančio į save ar save vertinančio noro su Viešpačiu varžytis. Nuolankumas leidžia Dievo malonei tobulai joje veikti, ją pripildyti, padaryti ją pavyzdine - įtakinga - krikščione.

Žinoma, visos šios nuolankumo formos - gyvūnų ir angelų, aviganių ir išminčių, Juozapo ir Marijos - tik atspindi Viešpaties nuolankumą. Jis nusižemina, kad priimtų mūsų sukurtąją žmogišką prigimtį ir šitaip iškelia mus virš angelų. Jis yra Gerasis Ganytojas, gimęs skurde, atėjęs tuščiomis rankomis. Turėdamas visa valdžią, Jis patraukia mus ne jėga, o visiškai nusižeminęs, paprasta vaiko išvaizda.

Iliustracija: Išminčių pagarbinimas, Džotas di Bondonė, 1320

Parengta pagal www.thecatholicthing.org

Šventoji naktis, C metai

Sat, 25 Dec 2021 20:42:00 +0000

Džono Singltono Koplio "Kristaus gimimas" leidžia pažvelgti į Šventąją Šeimą amerikiečių kolonijinio stiliaus dailininko portretisto akimis. Koplis mėgsta idealizuoti savo veikėjus, kreipdamas dėmesį į konkrečias detales, tekstūras, pagalbinius elementus. Šiame paveiksle Marija, Juozapas ir Kūdikėlis Jėzus yra apsupti gyvulių ir piemenų, atėjusių pasveikinti Naujagimio.

Įdomu, jog šiame paveiksle beveik nėra antgamtinių detalių. Nėra angelų, žvaigždės, Šventosios Šeimos aureolių. Ryški šviesa, krintanti iš viršaus kairėje, rodanti į Mariją su Kūdikiu, yra vienintelė aiški nuoroda, kad įvykis nepaprastas, kad pasauliui gimė Išganytojas. Ši šviesa primena piemenis nutvieskusią Viešpaties šlovę, kaip aprašyta Evangelijoje pagal Luką. Čia šviesa rodo piemenims tiesiai į Kūdikėlį Kristų. Šviesoje stovinčius piemenis apėmusi pagarbi baimė.

Koplis stilizuotai vaizduoja Mariją su Kūdikiu ir, atsisakydamas tradicinių antgamtinių simbolių, kitaip perduoda žinią apie Išganytojo gimimą. Tvartelis paprastas, ant šieno patiestas vilnonis apklotas. Gyvulių ir piemenų apsupta, Marija klasikine poza guli ant švarutėlės baltos paklodės ir žvelgia į Sūnų, kuris ilsisi ant minkštos baltos pagalvės. Grožis ir nepriekaištinga tvarka byloja apie įvykio ypatingumą. Lyginant su kitomis paveikslo figūromis, Marija ir Kūdikis iš Koplio, kaip portretisto, sulaukia daugiausiai dėmesio. Apsivilkusi akinamai baltai, Marija, žvelgdama į Jėzų, spinduliuoja karališką kilnumą. Marijos ir Jėzaus nepriekaištingumas kontrastuoja su vilnos ir šieno šiurkštumu, aviganiu šunimi ir jaučiais bei ryškiai apsitaisiusiais, juos apsupusiais piemenimis. Tokiu būdu Koplis pateikia vaizdinį apmąstymą apie Dievo Sūnų, tikrą Dievą, priėmusį mūsų menką, varganą žmogišką kūną. Regis, Marija taip pat svarsto šį slėpinį.

Fone vietoj žvaigždės regime mėnulio pilnatį, ramiai atsispindinčią vandens telkinyje. Visa yra ramu ir vaisku šią šventą naktį, kada galime dalyvauti mums duotame slėpinyje.

Parengta pagal Loyola Press