http://www.vievioparapija.lt/dvasiniai-skaitymai/ignaciskasis-dvasingumas/ VPB - Ignaciškasis dvasingumas http://www.vievioparapija.lt/dvasiniai-skaitymai/ignaciskasis-dvasingumas/params/post/4179859/ko-nebemate-sventasis-ignacas Sat, 31 Jul 2021 15:08:00 +0000 <p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Pirmosiomis dvasinio prabudimo dienomis šv. Ignacas savo tikėjimą suvokė tik kaip lojalumo perkėlimą. Buvęs kareivis, prisiekęs ištikimybę karaliui, Ignacas tapo mokiniu, prisiekusiu ištikimybę Kristui. Tačiau, kai Ignacas leido Dievui veikti savo gyvenime, pasikeitė visas jo požiūris.</p><hr class="moze-more-divider"><p></p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Į pasaulį šv. Ignacas nebežiūrėjo kaip į vietą, kurioje gyvenama. Jis vis aiškiau matė, kad Dievo meilė, galia ir kūrybiškumas yra visur – ir danguje, nusėtame žvaigždžių, ir ligoto ar vargstančio žmogaus akyse. Kūrinija ne tiesiog egzistuoja; ji kyla iš paties Dievo ir turi tikslą. Dievas sukūrė pasaulį, kuriame žmonės galėtų augti ir klestėti, jei gyventų tinkamame santykyje su Dievu, kūrinija ir vienas kitu.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Šv. Ignacas liovėsi žvelgti į žmones kaip į piktadarius, vertus bausmės: ėmė matyti juose mylimus Dievo vaikus, kuriems reikia gailestingumo ir malonės. Matyti žmones Kristuje – vadinasi, matyti juos kaip asmenis, sukurtus pagal Dievo paveikslą, kaip tuos, kuriuos Dievas jau pasirinko mylėti, gydyti ir atpirkti. Kitaip sakant, krikščionys, labiausiai susitelkę į žmones, "gaunančius tai, ko nusipelnė", nesupranta esmės. Jėzus žvelgė į žmones pirmiausia su atjauta. Tiesa, Ignacas mokėjo būti griežtas ir negailestingas savo nuodėmėms, tačiau jis suprato, kad gyvenimus keičia Dievo meilės patyrimas – per žmones, gyvenančius pagal Jėzaus pavyzdį.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Šv. Ignacas jau nebematė garbės ir sėkmės kaip pagrindinio tikslo. Būdamas kilmingas, užaugęs tarp galingųjų, gerbiamų ir turtingų, Ignacas gerai žinojo, kaip šios vertybės gali įvilioti žmones į spąstus ir iškreipti jų gyvenimą. Ignacas siekė būti dvasiškai laisvas, kad galėtų patirti džiaugsmą ir pasitenkinimą nepriklausomai nuo to, ar turi pinigų, padėtį, gerą reputaciją. Šventasis priėmė ne gyvenamosios aplinkos, bet Jėzaus vertybes ir troško būti toks pat vargšas, atstumtas ir nuolankus, koks žemiškame gyvenime buvo Jėzus.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Į konkrečius savo asmenybės aspektus - emocijas, kūniškumą, svajones ir troškimus - šv. Ignacas liovėsi žvelgti kaip į dalykus, kuriuos reiktų neigti, ignoruoti ar įveikti. Viena didžiausių šventojo dovanų mums yra jo įžvalga, kad Dievas sukūrė mus su visomis juslėmis ir sielos galiomis, ir kad galime išmokti jomis naudotis, kartu dvasiškai augant ir ugdant įžvalgumą. Užuot mėginę išvengti nemalonių emocijų, galime atnešti jas į maldą ir klausti, ką šie jausmai bando mums pasakyti. Užuot ignoravę troškimus, nes jie, mūsų manymu, nepakankamai "dvasingi", galime nunešti juos Dievui, pasikalbėti apie tai ir leisti Dievui panaudoti tuos troškimus, kad galiausiai nuvestų mus ten, kur turime būti.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Ignacas nebematė nepritekliaus ir nevilties, tik gausą ir apvaizdą. Jis suvokė, kad Dievo Karalystė šiame pasaulyje tampa tikrove per Kristaus meilę, kuri plinta / sklinda per paprastus žmones. Todėl į kiekvieną dieną jis žvelgė dėkodamas Dievui už dovanas ir su viltimi sulaukti Dievo pagalbos. Ignacas tikėjo, kad tikrai Kristuje visa atnaujinama. Dėl to jis garsėjo džiaugsmingumu ir dėkingumu.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Šiandien, kai minime šventąjį Ignacą, galime klausti: kaip pasikeitė mano regėjimas dėl Jėzaus?</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);"><em>Parengta pagal IgnatianSpirituality.com</em></p> http://www.vievioparapija.lt/dvasiniai-skaitymai/ignaciskasis-dvasingumas/params/post/4179857/patarimai-gyvenimo-piligrimui Sat, 31 Jul 2021 13:07:00 +0000 <p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Atminkite, kad esame piligrimai, tik praeinantys per gyvenimą. Pradedame kelionę į nežinomybę, kad būtume atviri išgirsti Dievo kvietimą.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Dievas yra piligrimas, kuris visada stengiasi mus surasti, net sunkiausiose situacijose. Dievas yra su mumis, net jei nesame su Dievu.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Eidami patiriame savo gilesnius troškimus, pajuntame, suprantame, ko iš tikrųjų norime. Ilgesys atves mus pas Dievą.</p><hr class="moze-more-divider"><p></p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Nenuklysime nuo kelio tik laikydamiesi mąstymuose ir gilioje maldoje randamų ženklų. Pasitikėkite savo vidiniu kompasu, tegu jis jus kreipia.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Reguliariai skirkite laiko apmąstyti savo keliui (Dienos peržvalga); būkite lankstūs progresyviai ką nors keisti. Nebijokite pokyčių.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Skirkite laiko sprendimams priimti; tai svarbios "kryžkelės" mūsų gyvenime. Niekada nenuspręskite skubotai - verčiau neskubėkite ir prieš priimdami sprendimus apsvarstykite galimybes.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Jei pasiklysit, būkit pakankamai nuolankūs grįžti į žinomą, patikrintą vietą. Saugokitės puikybės, kuri gena pirmyn ir dar labiau klaidina.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Nuosavybė yra tik laikina; į nieką pernelyg stipriai neįsikibkit. Praktikuokite atsiribojimą: naudokite daiktus tol, kol jie yra naudingi, ir išmeskite, jei pradeda kliudyti.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Kelyje galite tikėtis aršių audrų. Svarbu ne nutraukti žygį, bet tvirtai prisiglausti prie tų atraminių struktūrų, kurios, jau žinote, yra geros: malda, dvasių skyrimas ir mąstymai. Audroje nekeiskite kurso, nekeiskite sprendimų ir atraminės struktūros.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Svarbu save apsaugoti, taip pat svarbu gerai pasiruošti gintis nuo to, kas laukia. Vadinasi, turime žinoti savo silpnąsias vietas ir "nelaisvės" sritis, nes būtent ten esame pažeidžiami (šv. Ignacas rekomenduoja numatant iššūkius stiprinti gynybą).</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);"><em> Parengta pagal IgnatianSpirituality.com</em></p> http://www.vievioparapija.lt/dvasiniai-skaitymai/ignaciskasis-dvasingumas/params/post/4179855/dziaugtis-gamta-su-dievu Fri, 30 Jul 2021 07:06:00 +0000 <p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Einu pakrante, kyla saulė, ir mano akys džiaugiasi besikeičiančia šviesa - nuo tamsiai mėlynos ir pilkos aušros iki rausvų, violetinių ir aukso atspalvių. Mano ausys džiaugiasi garsais bangų, dūžtančių į smėlėtą krantą čia pat ir į uolas tolėliau. Paukščiai brazda netoliese esančiame krūmyne. Girdžiu jų giesmes. Kaskart pasivaikščiojimai gamtoje man vis brangesni. Aš stengiuosi atidžiau stebėti paukščius, kurie suka lizdus ir lekioja mano aplinkoje. Bandau išskirti įvairių paukščių giesmes, pažinti jų rūšių įvairovę, dar labiau juos vertinti ir dėkoti už spalvingą ir džiugų jų buvimą. Aš žaidžiu su Dievu. Turiu omenyje vaikiškai, linksmai, nes džiaugiuosi Dievo kūrinija, gamtos grožiu, kuris mane supa ten, kur esu. Atsikėliau anksti ir išėjau pasivaikščioti į netoliese esantį paplūdimį. </p><hr class="moze-more-divider"><p></p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Jaučiu ant odos vėjo vėsą. Rytais prie jūros būna vėsu, tačiau giedra dangaus žydrynė - debesys kiek anksčiau pamažu išsisklaidė - žada šiltą dieną. Giliai įkvėpiu, uždedu ranką ant širdies ir garsiai tariu:</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);"><em>Ačiū Tau, Dieve, už nuostabų, gražų ir šlovingą pasaulį. Ačiū, kad galiu būti čia, kad gebu vertinti ir branginti šį gamtos kampelį, ypač dabar, pandemijos metu, kai žinau, kokia daugybė žmonių visame pasaulyje kenčia, nerimauja ir yra sutrikę, sielvartauja praradę artimuosius ir galbūt turi izoliuotis savo namuose negalėdami betarpiškai džiaugtis gamta.</em></p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);"><em>Žinau, kad esi čia su manimi, Dieve. Jaučiu Tavo buvimą giliai širdyje. Jaučiu Tavo buvimą </em>visu<em> kūnu, kai kiekviena mano juslė džiaugiasi nuostabia gamta, mane supančia šią akimirką.</em></p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Tai tikrų tikriausia juslių šventė, mano pojūčių žaidimų aikštelė.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Žvelgdamas į vandenyną ir platų horizontą susimąstau apie gamtos didingumą ir grožį, gyvenimo slėpinį ir dar didingesnį Dievo slėpinį. Šią akimirką patiriu gilų meilės ir dėkingumo jausmą. Dievas yra su manimi. Dievas yra su manimi čia, dabar ir visada.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Mano širdis plečiasi, o rankos seka paskui širdį, plačiai išsitiesdamos. Vėl giliai įkvepiu, supratęs, kad kiekviena gyvenimo diena yra palaima. Dovana. Tariu palaiminimo žodžius visiems kenčiantiems, kad jie rastų ramybę ir paguodą Dievo meilėje, išlietoje jų širdyse. Ir tada jaučiu, kaip Dievas šnabžda man į širdį: "Ramybė tau".</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Vėl giliai įkvepiu ir leidžiu šiems žodžiams nugrimzti giliai į kūną ir sielą. "Ramybė tau". Suprantu, kad Dievo ramybės buvimas manyje nėra savaime suprantamas dalykas. Taigi aš dėkoju. Tada staiga pajuntu jėgų antplūdį ir pasileidžiu bėgti pakrante. Tai žaismingas sprintas, kuris man primena, kaip vaikystėje susijaudinęs ir džiaugsmingai įbėgdavau į tėvo glėbį. Mano širdis gyva džiaugsmu. Patyriau ypatingą akimirką su mylimuoju Dievu, kuris kasdien gamtos grožiu man primena, kad esu mylimas, ir kad mano žavėjimasis šiuo gamtos grožiu džiugina Dievą. Šiuo grožiu galime džiaugtis kartu. Ir už tai aš dėkoju.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);"><em>Raskite savo džiaugsmo ir grožio akimirkas</em></p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Kartais gali būti sunku patirti džiaugsmo ir grožio akimirkų. Raskite vietų, kuriose galite pasigrožėti gamtos pasauliu: galbūt jūsų sode, vietos parke ar pievelėje, o gal tiesiog žvelgsite į dangų pro langą. Stebėkite besikeičiančią šviesą, ypač saulei kylant ir leidžiantis, kai atspalviai gali pasikeisti per kelias minutes. Neskubėdami klausykitės paukščių giesmių. Ir tomis tyliomis akimirkomis, nors minutei, pabandykite uždėti ranką ant širdies, kelis kartus giliai įkvėpti ir pasimelsti. Dievas visada yra su mumis ir džiaugiasi mus girdėdamas.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);"><em>Parengta pagal IgnatianSpirituality.com</em></p> http://www.vievioparapija.lt/dvasiniai-skaitymai/ignaciskasis-dvasingumas/params/post/4179853/kelti-troskimus-i-dieva Wed, 28 Jul 2021 22:05:00 +0000 <p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Mes, visa žmonija, ilgisi ir trokšta. Visuotinėje kančioje patiriame netikrumą, praradimus, sielvartą ir izoliaciją. Jaučiamės vis labiau nesaugūs. Dažnai mūsų ilgesys ir troškimai susiduria su dvasiniu skurdu, ir mes suprantame, jog esame visiškai priklausomi nuo Dievo. Būtent tokiomis akimirkomis, kai jaučiamės bejėgiai pakeisti savo situaciją, imame šauktis, kad kas nors mums padėtų, desperatiškai trokšdami, kad tamsoje sušvistų šviesa.</p><hr class="moze-more-divider"><p></p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Kviečiu, ne, aš raginu nukreipti savo ilgesį į Dievą. Šaukdamiesi Dievo, mes leidžiame Jam patekti į mūsų tamsą ir sutikti mus mūsų skurde.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Visais laikais tamsoje žmonės šaukiasi Dievo ir kriepia savo troškimus į Jį. 2016 m. gruodžio 28 d. bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus priminė, kad neviltyje Abraomas skundėsi Viešpačiui. Abraomas šaukėsi Dievo nakties tamsoje, išsekęs nuo kelionės ir svarstydamas, kada bus įvykdytas pažadas, kada Sara pagimdys Dievo žadėtąjį sūnų. Nors pavargęs, nusivylęs ir vienas, Abraomas atsigręžė ir kreipėsi į Dievą. Matome, kad ir kiti Šventojo Rašto žmonės šaukiasi Dievo varge, pavyzdžiui, Elijas, atsisėdęs po kadagiu, maldavo Dievo pasiimti jo gyvybę (1 Kar 19, 4) arba Jobas verkė: "Tavęs šaukiuosi, bet Tu manes neišklausai" (Job 30, 20).</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Evangelijose taip pat sutinkame žmones, kurie šaukiasi Jėzaus ir išsako Jam savo troškimus. Žmogus su padžiūvusia ranka ištiesia ją Jėzui, trokšdamas pasveikti (Mk 3, 1-6). Kraujoplūdžiu serganti moteris, siekdama paliesti Jėzaus apsiausto kraštelį, nukreipia savo troškimą į išgijimo šaltinį (Mk 5, 25-34). Bartimėjus, kurį Jėzus sutinka Jericho kelyje, šaukia: "Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!" (Mk 10, 47).</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Didžiausias troškimo, ilgesio kreipimo į Dievą pavyzdys yra pats Jėzus, Alyvų sode ir ant kryžiaus. Sode girdime Jėzų maldaujant Tėvą, kad taurė Jį aplenktų. Ant kryžiaus plyštanti skausmu Jėzaus širdis šaukia Dievui: "Kodėl mane apleidai?"</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Šaukdamiesi Dievo pakviečiame Dievą į mūsų kančias. Tamsą, su kuria susiduriame, Jis paverčia šviesos šaltiniu. Dievas rūpinasi mumis kai kenčiame ir toje kančioje mus susitinka. Nors į mūsų maldas gali nebūti atsakoma taip, kaip mes tikimės arba trokštame, Dievas suteikia mums tai, kas reikalinga, kad galėtume susidurti su tuo, kas su mumis vyksta, lygiai taip, kaip Dievas davė Jėzui tai, ko Jam reikėjo, kad ištvertų kančią ir mirtį. Mums gali būti suteikta išmintis, kaip apsisaugoti, paguoda vienatvėje ar sielvarte, galbūt ištvermė išbandymuose ar nepaaiškinama ramybė, primenanti, kad Dievas yra su mumis. Mums taip pat gali būti suteikta aiškumo, kaip teisingai elgtis toliau. </p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">"Kartais mūsų vienintelis pasirinkimas yra žiūrėti į žvaigždes ir pasitikėti Dievu", - sako popiežius Pranciškus. Beje, Abraomas taip ir padarė. Eikime pas Dievą su visais savo troškimais. Šaukimės Jo. Tegul šis šauksmas atveria mūsų širdis Dievui tokiais būdais, kokių negalime įsivaizduoti, kad Šventoji Dvasia galėtų įlieti į mus malonės ir įkvėpti mūsų veiksmus šiuo sunkiu metu. <br></p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);"><em>Parengta pagal IgnatianSpirituality.com</em></p> http://www.vievioparapija.lt/dvasiniai-skaitymai/ignaciskasis-dvasingumas/params/post/4179851/dvasine-paguoda-kokia-ji Tue, 27 Jul 2021 22:03:00 +0000 <p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Kaip atrodo dvasinė paguoda? Ji nebūtinai turi būti stipri ar įspūdinga. Net nedidelis tikėjimo pliūpsnis, vilties žybtelėjimas ar didesnės meilės patyrimas yra paguoda. Dievas mane traukia prie savęs per daugybę įvairiausių patirčių.</p><hr class="moze-more-divider"><p></p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);"><em>Rožė.</em> Lankiau savo seserį vienuolę. Kaip tik buvo mano gimtadienis ir pasitaikė proga nakvoti svečių kambaryje. Kažkas ant stalelio buvo pastatęs vazą su rausvu rožės pumpuru iš vienuolyno sodo. Mane sužavėjo ir nudžiugino šis dar nebeišsiskleidęs, neišryškėjęs grožis. Pajutau dėkingumą Kūrėjui. Staiga pagalvojau apie savo globėją, mylimą šventąją Teresėlę, Mažąją Gėlelę, kuri po mirties pažadėjo atsiųsti rožių lietų. Sutapimas? Tik ne man.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);"><em>Meilė.</em> Atsisveikinant sesuo įteikė prisiminimų knygą apie mūsų motiną, mirusią jau prieš dvidešimt metų. Matant motinos rašyseną, skaitant pažįstamas, bet pamirštas istorijas, mama atgijo. Čia buvo ir mamos sudarytas sąrašas, kuriame išvardyti visi giminaičiai, pakrikštyti su dabar jau daugiau nei šimto metų senumo šeimos krikšto marškinėliais. Iš tikrųjų išgyvenau šventųjų bendravimą. Meilės jausmas mane pakylėjo.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);"><em>Citata</em>. Prieš miegą skaičiau Brene Brown "Netobulumo dovanas". Viena eilutė tiesiog pakirto kojas: "Daugelis perfekcionistų vaikystėje būdavo giriami už įvairius pasiekimus…" Kaip pirštu į akį. Tai "žalingas požiūris: aš esu tai, ką nuveikiu…" Paguoda nebuvo lengva, nes girdėjau, kaip Dievas kviečia į atsivertimą. Dėl šios citatos pajutau viltį ir patikėjau, kad galiu augti laisvėje.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);"><em>Užrašai.</em> Persirašiau minėtą citatą į savo dienoraštį, ir pajutau raginimą dar kartą melstis dėl jo reikšmės. Taip pat turiu padėkos dienoraštį, kuris yra paguodos šaltinis. Kiekvieną vakarą būtinai parašau tris dalykus, už kuriuos esu dėkinga. Peržiūrėdama visada šypsausi. Dievas myli. Aš dėkoju.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);"><em>Atradimas.</em> Citata, užrašai ir malda atvedė prie naujos paguodos dėl savęs pažinimo: esu priklausoma nuo pasiekimų. Piktasis atkreipia tai prieš mane sakydamas: "Žinau, ką darysiu: siūlysiu tau daryti per daug - kalnus dalykų - ir visi jie geri - ko niekada, niekaip nepadarytum. Tuomet, kai padarai ką nors gero, aš sakau: "Bet pažvelk į tai, ko dar nepadarei!" Ir tada jautiesi blogai ir save plaki." Dievas niekada su manimi taip nesielgs. Dievas yra švelnus. Laikas nėra priešas; laikas yra Dievo dovana. Dievo užduočių sąrašas yra lengvas jungas, lengva našta: meilė.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);"><em>Jūra. </em>Aplankiau seserį, ir neilgai trukus mudu su vyru leidomės į šešių valandų kelionę aplankyti anūkų, kurie gyvena prie vandenyno. Kodėl prie jūros - vandenyno jaučiuosi tokia mylima? Tokia nereikšminga kūrinijos mastu, tačiau vis dėlto svarbi, vertinama ir puoselėjama? Aš pasinaudojau proga nieko nenuveikti.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);"><em>Vaikas.</em> Mudu su vyru stebėjome, kaip aštuonerių ir dešimties metų mūsų anūkės šoka ant smėlio. Kitą dieną dalyvavome anūkės Pirmosios Komunijos šventėje. Mergaitė segėjo nuometą, kuriuo buvau pasipuošusi aš ir kurį dėvėjo jos motina bei dar dvidešimt giminaičių. Mano anūkė aistringai giedojo Gloria. Jaučiau meilės antplūdį ir tikėjimo tęstinumą. Už parapijos salės žydinčios rožės pažadino prisiminimus apie mano tėtį, kuris mėgo sodininkauti.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);"><em>Atsiminimai.</em> Kai man buvo treji, sode įsipainiojau į rožių krūmą ir baisiai susibraižiau. Tėtis išrovė visas mūsų rožes ir vėl jų pasodino mano vestuvių dieną. Kada tik tai prisimenu, mane užplūsta ir atgaivina meilė. Ir štai aš stebiu, kaip mano anūkė švenčia Pirmąją Komuniją savo parapijos rožyne.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);"><em>Parengta pagal IgnatainSpirituality.com</em></p> http://www.vievioparapija.lt/dvasiniai-skaitymai/ignaciskasis-dvasingumas/params/post/4179847/dar-apie-dekinguma Mon, 26 Jul 2021 22:01:00 +0000 <p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Važiavau namo ir negalėjau nepastebėti, kad Dievas tarsi ketina mane pristabdyti: pirmiausia - autobusas, paskui - šiukšliavežė; galiausiai prieš pat mano nosį užsidegė raudonas šviesoforo signalas. Kalbu ne apie laiko švaistymą: atpažįstu šį signalą kaip Dievo bandymą atkreipti mano dėmesį. Nusišypsojau viduje, dėkingas už galimybę apmąstyti Dievo buvimą trumpomis ramybės akimirkomis, kurias suteikia toks sustabdymas. Medžiuose ir gėlėse, dvelkiančiame vėjyje ir kiekvieno sutiktojo veide esti slėpiningoji Dievo šlovė. Paprastais maldos žodžiais padėkojau mylinčiam Tėvui, kuris suteikia viską, ko man reikia.</p><hr class="moze-more-divider"><p></p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Vaikystėje išmokau pasakyti "ačiū" gavęs dovaną, tačiau tik neseniai pradėjau vertinti dėkingos širdies džiaugsmą ir grožį savo dvasinėje kelionėje. Stebėjau kitų piligrimų gyvenimą dėkingume, ir tai stipriai traukė mano sielą. Galų gale, lengva reikšti dėkingumą, kai esi supamas akivaizdaus Dievo gerumo, bet kaip gi tada, kai Dievas atrodo tolimas? Per maldą, atlikdamas šv. Ignaco Dvasines pratybas, aš pagaliau ėmiau suvokti skirtumą tarp vaikystėje išmoktos pamokos ir to, ką iš tikrųjų apima dėkingumas: nuolankumo ir pasitikėjimo dorybes, kurios gilina mano ryšį su Dievu.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Asmeninės silpnybės, kovos šeimoje, nelaimingi atsitikimai ar ligos, net pasaulio chaosas - tai nepanašu į dovanas: mano vidinė ramybė sklinda kartu su neigiamomis emocijomis, kurios akimirksniu kyla dėl tų negandų. Keista, bet šie akivaizdūs kryžiai pamažu atsiskleidžia kaip dovanos, skirtos vidiniam perkeitimui, jei žvelgiu į juos dėkingumo žvilgsniu. Net kai dalis manęs reikalauja reaguoti neigiamai ar baimingai, gilesnioji dalis ragina prisiminti, kad Dievas yra šalia manęs šioje tamsoje. Kaip ir meilė, dėkingumas yra labiau pasirinkimas - pasirinkimas, pagrįstas sąmoningu supratimu, kad Dievas viską panaudoja didesnei savo garbei. Kartą atrakintas nuolankumu, dėkingumas pats tampa raktu priimant viską, ką Dievas teikia, kaip būtent tai, ko man reikia, nesvarbu, ar mano protui tai atrodo suprantama. Žingsnis pirmyn iš pradinės neigiamos reakcijos sukelia pasitikėjimą nenugalima Dievo meile. Tai gali užtrukti, bet aš mokausi būti kantrus užuot likęs įkalintas skaudžiuose nedėkingumo padariniuose.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Kad išliktum dėkingas negandų metu, reikia malonei atviros širdies. Patys patikimiausi ženklai, rodantys, kad dėkingumas yra Dievo parodytas kelias, yra vidinė ramybė ir gilus džiaugsmas, kurie lieka nesutrikdyti nepaisant kovos. Sąmoningai tarti "ačiū" Dievui už asmeninius iššūkius ir žaizdas, erzinantį eismą ir gyvenimo audras prieštarauja žmogaus prigimčiai, tačiau praktikuojantis tampa vis aiškiau, jog verta rinktis dėkingumą. Mano transformacija link gyvenimo dėkingume tęsiasi, ir mano kelionė praturtinama kiekvienu "ačiū", ištartu už visa, ką Dievas siunčia.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);"><em>Parengta pagal IgnatianSpirituality.com</em></p> http://www.vievioparapija.lt/dvasiniai-skaitymai/ignaciskasis-dvasingumas/params/post/4179845/isminties-zodziai Sun, 25 Jul 2021 22:00:00 +0000 <p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Kokius išminties žodžius šiandien perduotumėte jaunesniam žmogui?</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Jei žinotumėte, kad nebeilgai gyvensite, kaip tai pakeistų - ar pakeistų - jūsų perduodamos žinios turinį ir pobūdį?</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Kokių klaidų, remdamasis savo pavyzdžiu, paragintumėte kitus nekartoti?</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Jei galėtumėte atsukti laiką atgal, į kokias jaunystės svajones žiūrėtumėte rimčiau ir ko atkakliau siektumėte?</p><hr class="moze-more-divider"><p></p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Ką gyvenime padarėte gerai ir kaip paskatintumėte kitą pasielgti taip pat?</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Tiesa ta, kad mes turime didelę galią kitiems - savo žodžiais, pavyzdžiu, paprastu buvimu: kambaryje ar gyvenime. Net jei netariame išminties ar padrąsinimo žodžių, mes kasdien labai daug bendraujame.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Šiandieną melskime sau gebėjimo perduoti mus supantiems žmonėms - ypač jaunesniems - geriausius dalykus, svarbiausius dalykus ir, visų labiausiai, meilę.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);"><em>Parengta pagal IgnatianSpirituality.com</em></p> http://www.vievioparapija.lt/dvasiniai-skaitymai/ignaciskasis-dvasingumas/params/post/4179843/astuoni-kovos-su-nepaguoda-irankiai Sat, 24 Jul 2021 21:57:00 +0000 <p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Nykusis Slėnis Kalifornijoje yra 25 000 ha saugoma pirmykštės gamtos teritorija netoli vienos gražiausių, mano manymu, pasaulio vietų - Tahau ežero. Tokį kontrastą gimtojoje valstijoje laikau savo dvasinio gyvenimo metafora: ką tik buvusi nuostabios vienybės su Dievu viršūnėje netrukus atsiduriu nevilties tarpeklyje. Nuo paguodos iki nepaguodos kartais ranka pasiekti.</p><hr class="moze-more-divider"><p></p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Nykiajame slėnyje styro plikos uolos, masyvios granito formacijos, didžiuliame plote medžiai reti ir skurdūs. Čia puikiai jaučiasi įvairūs graužikai. Mieliau vaikštinėčiau kitur. Tas pats pasakytina ir apie nepaguodos laiką. Kai jis ateina, noriu būti kitur.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Keliauti per tyrus ilgu ir sunku. Reikia kantrybės, atkaklumo, ryžto, drąsos ir apsisprendimo - tų pačių dalykų, kurie praverčia patiriant dvasinę nykumą.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Įžengus į dvasinės nepaguodos dykumą, jokiu būdu nepulkite apgailestauti. Priešas to ir siekia: kad skųstumėtės dėl pūslių ir nuospaudų. Verčiau į kuprinę įsidėkite aštuonias kovos su nepaguoda priemones.</p><ul style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);"><li>Ryžtas. Nepaguodoje niekada nieko nekeiskite! Tai svarbiausias punktas. Nepaguoda nėra klinikinė depresija, nors simptomai ir žodžiai abiems apibūdinti atrodo panašūs. Nepaguoda yra tai, kas mus atitraukia nuo tikėjimo, vilties ir meilės, verčia matyti tik piktžoles, uosti kelio dulkes, norėti atsiskirti, jaustis išsekusiais, nemotyvuotais ar tiesiog pasipūtusiais.</li><li>Daugiau maldos. Dvasinėje nepaguodoje tikrai nejaučiame noro daugiau melstis. Bet ir sunki, nuobodi malda nepaguodoje yra tarsi tvirta lazda, kuria galima pasiremti nelygiame reljefe.</li><li>Žemėlapis. Su Dievo pagalba bus išėjimas. Peržvelgus maršrutą taip pat galima pastebėti, kaip čia patekome.</li><li>Žibintuvėlis ir draugas. Susitikite su dvasios tėvu, aplankykite kaimyną, paskambinkite draugui ar pasikalbėkite su šeimos nariu apie tai, kas vyksta, užuot pasidavę pagundai atsiskirti. Kai paviešiname, tarsi apšviečiame kai kurias slaptas mintis ir jausmus, jie praranda dalį savo galios. Blogis mėgsta slėptis.</li><li>Užrašai. Įšėję iš dykumos, mes aprašome savo patirtį. Tokiu būdu liekame nuolankūs ir pamatome, kaip greitai galime pasiklysti, kai manome, kad valdome padėtį. Melskitės apmąstydami patirtus išgyvenimus.</li><li>Vanduo. Dalinkitės gertuve. Kaip ir paguodomis, kai jas patiriate: jos skirtos ne tik mums, bet ir bendruomenei. Atsidūrę prie upelio, papildykite vandens atsargas. Apsvarstykite, kaip elgsitės, kai pristigs vandens ir paguodos. Kaupkite jėgas, kai tik galite, kaip voverė kaupia atsargas žiemai.</li><li>Dievo malonė. Mums gali tekti sau priminti, kad pakanka Dievo malonės, kuri visada prieinama. Gali atrodyti, kad išbaigėme paskutinį kantrybės lašą, bet malonė ją papildo. Nuostabu!</li><li>Dėkingumas. Ačiū Dievui, kad nepaguoda netruks. Vis dar keliaudami, šlovinkime Dievą. Puikusis vaizdas į Tahau ežerą - jau už kitos viršūnės.</li></ul><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);"><em>Parengta pagal IgnatianSpirituality.com</em></p> http://www.vievioparapija.lt/dvasiniai-skaitymai/ignaciskasis-dvasingumas/params/post/4179841/ar-gebate-klausytis Fri, 23 Jul 2021 21:55:00 +0000 <p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Klausydamiesi įgauname išminties. Sužinome naujos informacijos, išgirstame patarimų, galime mokytis iš kitų patyrimo: sėkmių ar / ir klaidų. Tačiau neįmanoma klausytis, jei jau esame apsisprendę - nebereikia daugiau informacijos, patys žinome, ką darome, ir nemanome, kad kažkieno patirtis iš tikrųjų gali būti mums įdomi ar naudinga. </p><hr class="moze-more-divider"><p></p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Negebėjimas klausytis kitų yra dvasinės nelaisvės ženklas. Pajutus, kad sunku klausytis, ką kalba, pasakoja kiti, ypač pajutus, kad pradedi mintyse atsikirtinėti, reikia bandyti klausti saves, kodėl.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Galbūt bijote naujos informacijos, nes baiminatės pakeisti savo nuomonę?</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Galbūt jaučiatės silpnas ir nekompetentingas, kai reikia prašyti pagalbos ar patarimo arba kai jums siūlo pagalbą ir patarimą?</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Galbūt jaučiate įtampą, nes gali tekti greitai priimti sprendimą?</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Prašykime:</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Viešpatie, aš noriu būti atidesnis klausytojas, noriu girdėti kito man tariamus žodžius. Padėk man suvokti, kodėl šiuo metu negaliu ramiai klausytis kitų.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);"><em>Parengta pagal IgnatianSpirituality.com</em></p> http://www.vievioparapija.lt/dvasiniai-skaitymai/ignaciskasis-dvasingumas/params/post/4179839/dekingumas-ir-dosnumas Thu, 22 Jul 2021 21:54:00 +0000 <p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Jei ugdomės dėkingumo nuostatą, išmokstame žvelgti į pasaulį per gausos, o ne stygiaus prizmę. Galiu būti dėkingas už keletą poilsio akimirkų, kurias šiandien turėjau tarp susitikimų. Taip pat lengvai galėčiau piktintis, kad nesiilsėjau tada, kai norėjau, nes šiandien buvo įtempta diena. Kuriuo būdu renkuosi žvelgti į savo dieną?</p><hr class="moze-more-divider"><p></p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Ar suvokiu save su dėkingumu? Ar dėkoju už savo patirtis, už dovanas ir gebėjimus, kuriuos išsiugdžiau dėl tų patirčių? O gal alkstu kitų žmonių patirčių, nusivylęs dėl to, kas man <em>neatsitiko</em>?</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Dėkingumas išplaukia iš tikėjimo / nusiteikimo, kad mano gyvenimas yra pakankamas. Jis nėra tobulas ir yra neužbaigtas, tačiau geras ir vertas padėkos. Mano gyvenimas turi potencialą. Mano gyvenimas apstus visokių dovanų. Bet aš neturiu tų dovanų, kurias turi kitas žmogus. Ar dėl to kankinsiuos, ar vis dėlto džiaugsiuosi kartu su kitu?</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Nesudėtinga suprasti, kaip dėkingumas veda į dosnumą. Jei gyvenimas yra gausus, o ne stokojantis, tada įstengiame būti dosnūs kitiems. Jei pasaulyje yra pakankamai laimės, kad kiekvienas žmogus galėtų jos šiek tiek patirti, aš galiu laisvai padėti kitiems būti laimingiems, užuot susitelkęs tik į savo laimės siekimą.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Jei tikiu, kad kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, tada man nėmaž nereikia jaudintis dėl to, kiek mano atvaizdas atitinka kažkieno kito atvaizdą. Aš galiu mėgautis kitų grožiu be pavydo.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Jei tikiu, kad Dievas ir toliau kiekvieną dieną kuria mano gyvenimą, jei tikiu, kad Jis ir toliau dosniai teikia savo meilės malones, tada aš "įstengiu" lydėti kitus žmones kuriant jų gyvenimus. Galiu dalyvauti jų laimėje, kai jie gauna dovanų ir malonių.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);">Dėkingumas ir dosnumas mumyse gyvena kartu. Negalime puoselėti vieno neugdydami kito. Kiekviena savybė formuoja mūsų mąstymą ir laikyseną būti šiame pasaulyje. Pasipiktinimas ir savanaudiškumas tarpsta baimės, nesąžiningumo ir požiūrio, kad kažko <em>visiems</em><span class="Apple-converted-space"> </span>nepakanka, kad kažko <em>man</em> gali pristigti, aplinkoje. Dėkingumas ir dosnumas auga tikėjimo ir laisvės dirvoje. Šios dorybės yra sąžiningas atsakas į pasaulį, kuriame per kraštus liejasi Dievo meilė mums.</p><p style=" caret-color: rgb(0, 0, 0);"><em>Parengta pagal IgnatianSpirituality.com</em></p>