VPB - Gavėnia

Iš dulkių į šlovę

Tue, 17 Feb 2026 21:55:00 +0000

"Atmink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi."

Tai mums primenama kiekvieną Pelenų trečiadienį. Tai buvo priminta ir Adomui, kuris, paties pastangomis nesėkmingai bandęs tapti panašus į Dievą, turėjo palikti Edeną (Pr 3, 19).

Dievas, nulipdęs Adomą iš žemės dulkių, įkvėpė jam gyvybę (Pr 2, 7). Dievas pakvietė Adomą ir Ievą visiškai Juo pasitikėti - kliautis Juo dėl gyvenimo ir visų kitų dovanų. Šis pasitikėjimas leido patirti tokį džiaugsmingą artumą ir bendrystę, kad velnias tiesiog nepajėgė ištverti. Iš pavydo jis piktavališkai ir klastingai puolė, pasitelkdamas subtilų gundymą. Velnias apsimetė galintis pasiūlyti tai, ką Dievas ir taip jau buvo numatęs ir troško žmogui duoti – dar pilniau dalytis Jo šlove.

Atminkite.

Atminkite, kas esate. Jūs esate dulkės. Jūs atsiradote iš žemės ir į ją sugrįšite. Šis pasaulis ir visi jo geismai praeina (plg. 1 Jn 2, 17). Atminkite taip pat, kad jūs esate skirti šlovei. Gavėnia per Jėzaus kančią ir Prisikėlimą veda mus į išgelbėjimą ir išlaisvinimą.

Mes trokštame daugiau. Kiekvieno žmogaus širdis pažįsta tą ilgesį, net paslėptą po nuolatinio užimtumo, sunkios kovos dėl išlikimo ar beprasmiškų pramogų sluoksniais. Šio pasaulio geismai gal ir praeina, bet mes, Dievo atvaizdo nešiotojai, liekame su nenumaldomu troškimu grįžti į savo tikruosius namus.

Jei ieškote teksto, kurį vertėtų perskaityti gavėnios pradžioje, siūlau kvapą gniaužiantį Eriko Vardeno knygos „Sudaužyti vienatvę“ pirmąjį skyrių. Atsidurtumėte geroje draugijoje, nes popiežius Leonas XIV pakvietė Vardeną pravesti Vatikane gavėnios rekolekcijas. Labai pradžiugau tai išgirdęs: moderniaisiais amžiais, kai Bažnyčioje vis dažniau pamirštama, ką reiškia būti žmogumi, Vardeno balsas šaukia tyruose, kviesdamas mus prisiminti, kas esame.

Remdamasis vienuolinio gyvenimo patirtimi, jis apibūdina skausmingą nostalgiją, kurią patiriame, jei esame pakankamai drąsūs leisti sau tai jausti: „Ilgiuosi tėvynės, kurią prisimenu, bet nesu jos matęs“.

Prisimenu, kad intensyviau tą ilgesio skausmą pradėjau jausti prieš devynerius metus, kai leidau sau ieškoti pagalbos ir išgydymo. Atsitiktinai išgirdau valų kalbos žodį hiraeth, ir jis man iš karto rezonavo. Daugelyje kalbų yra panašių žodžių, kuriais ilgesio kamuojami žmonės bando apibūdinti šį vidinį jausmą: portugalų saudade, vokiečių Sehnsucht, japonų Yūgen ir daugelis kitų.

Šį rudenį aplankiau savo buvusios parapijos kapines. Ašarojau, kaip kaskart, prisimindamas daugybę puikių žmonių, kuriuos asmeniškai patikėjau žemės dulkėms. Ant vieno iš jų, mirusio prieš penkerius metus, antkapio yra užrašas: "Nėra didesnės skausmo nei prisiminimas apie laimingus laikus"[1].

Būtent atpažinus grožį mes pažadinami ilgėtis, trokšti daugiau. Netgi džiaugsme gali užplūsti liūdesys. Tokią akimirką suvokiame, koks didelis atotrūkis tarp to, iš kur mes atėjome, ir kur einame.

"Aš esu šlovės besiilginti dulkė." Šitaip, pilniau, Pelenų dienos tikrovę įvardija Erikas Vardenas.

Esame linkę ignoruoti abi šio žmogiškojo paradokso puses. Verčiau griebiamės paviršutiniškų išgyvenimo strategijų: dengiame savo nuogumą gležnais figų lapais (Pr 3, 7) arba galingais kvailybės paminklais (Pr 11, 4). Mes apsimetame, kad iš tikrųjų nesame dulkės. Taip pat kuriame tokią "šlovės" versiją, kurią pavyktų kontroliuoti. Anksčiau ar vėliau visa tai sugriūna.

Išeitis yra nuolankumas. Žodis "nuolankumas" kilęs iš žodžio humus – žemė, dirva arba dulkės, iš kurių esame sukurti. Nuolankumas mus įžemina. Jis leidžia mums priimti ir mūsų kūniškumą, ir gilų troškimą kažko daugiau.

Nuolankumas atveria erdvę Vilčiai, kuri leidžia išbūti šioje įtampoje: būti sukurtiems iš žemės dulkių ir nešioti savyje Kūrėjo įsodintą dievišką sėklą. O būtų taip gerai atsikratyti tos įtampos.

Šis noras pabėgti nuo įtampos yra potenciali kliūtis gydymo tarnystėje. Sutikau daug tarnaujančių žmonių, kuriems sunku būti šalia kitų, patiriančių sudėtingą įtampos skausmą. Jie jaučia poreikį kuo greičiau viską ištaisyti, išsiaiškinti ar išgelbėti. Taip elgiantis galima pakenkti kitiems, palikti juos dar labiau susigėdusius ir apleistus jų skausme.

Gydymas nėra skausmo pašalinimas (net jei kartais taip ir būna). Jei tai yra mūsų tikslas, mes paverčiame Dievą automatu. Gydymas yra nuolatinis susitikimas su Dievo meile ir tiesa, kuris mus veda į pilnatvę ir bendrystę. Deja, nemažai krikščioniškų bendruomenių, net ir gydymo tarnystėje, vis dar labiau linkusios į dvasinį vengimą, nepaisymą.

Daugelis iš mūsų esame patyrę, kad žmonės, norėdami numalšinti dvasinį skausmą, imasi perfekcionistinių užmojų arba svaiginasi. Tačiau iš tikrųjų mes bėgame nuo skausmingo, žeidžiančio šlovės troškimo. Troškimas yra pavojingiausia žmogaus širdies vieta, dažnai nuožmiai saugoma gėdos ir paniekos. Nekalbu apie trumpalaikius žemiškus troškimus, bet apie ilgesį, troškimą kažko daugiau. Jei leisiu sau pajusti tą ilgesį, nebegalėsiu savęs kontroliuoti. O kas bus, jei tada visi mane atstums? Atrodo, geriau to vengti – tik toks savęs saugojimas ima vis labiau varginti, stumia į vienatvę.

"Sudaužyti vienatvę" – koks puikus knygos pavadinimas! Kiekvienas patiriame beviltišką vienišumą, nes mūsų pasitikėjimą Dievu, savimi ir kitais buvo sukrėstusios išdavystės. Savo kančia ir Prisikėlimu Jėzus sukrečia mūsų vienišumą. Bandydami išgyventi už Edeno ribų, mes stengėmės valdyti ir kontroliuoti arba slėptis, pabėgti. Dabar vėl galime sietis ir priimti – jei tik esame pasiruošę viltingai laukti.

Dievas taip gerbia mus kaip savo atvaizdą, kad trokšta, jog augtume į Jo Šlovę - savu tempu ir su visišku pačių sutikimu.

Tam mums reikalinga sveika bendruomenė. Pelenų trečiadienis yra nuostabus bendras šių tiesų liudijimas. Tai tikrai bendruomeninė patirtis. Kaip kunigas, galėčiau aukoti privačias Mišias, bet būtų absurdiška, jei Pelenų dieną savo privačioje koplyčioje pats sau užberčiau pelenų. Dievo akivaizdoje liudijame vieni kitiems, ką iš tiesų reiškia būti pašauktiems iš dulkių į šlovę. Mes vėl įsipareigojame bendrai kelionei per šešėlių žemę. Mes vėl uždegame savąjį namų ilgesį.

Liudijant sveikoje bendruomenėje, vėl susijungus su Tėvo meile, mūsų vienatvė yra sunaikinama. Tai nereiškia, kad visi troškimai yra visiškai išpidomi. Gali būti, kad paliudytą ilgesį išgyvename netgi dar skausmingiau - taip, kaip poetai patiria kankinantį troškimą grožio akivaizdoje. Patys švenčiausi mokiniai labiausiai kenčia, kai jaučia stiprų ryšį su Dievu. Jie trokšta daugiau, skaudžiai jaučia atotrūkį tarp žmogiškųjų dulkių ir Dievo šlovės. Jie yra šventi, nes drįsta trokšti, drįsta būti pažinti savo troškime ir ištverti laukimo įtampą.

Priimdami pelenus šią gavėnią, drąsinkime vieni kitus prisimindami, kas mes esame: dulkės, pašauktos į šlovę.

Parengta pagal abideinlove.com

[1] "O nieks taip nekankina, kaip atminimai apie laimės mirksnį netektyje…" Dantė Aligjeris, Dieviškoji komedija. Pragaras. Vertė Sigitas Geda.

Didysis Šeštadienis, B metai

Mon, 01 Apr 2024 21:38:00 +0000

Velyknačio vigilijos skaitiniai mums pasakoja Dievo ir Dievo tautos istoriją. Evangelijos ištraukoje su Marija Magdaliete, Marija, Jokūbo motina, ir Salome atvykstame prie tuščio Jėzaus kapo. Jakopo di Čionio altoriaus paveikslo detalėje fiksuojama akimirka, kai trys moterys susitinka paslaptingus vyrus baltais drabužiais - angelus, pranešančius apie Prisikėlimą, taip kaip prieš daugelį metų jie skelbė Kristaus gimimą.

Paveikslas nepaprastai detalus: moterys nešasi kvepalus mažose puošniose dėžutėse, prie kapo jos artinasi pieva, nusėta trapiomis gėlėmis. Kapas yra įmantrus sarkofagas, išraižytas puošniais raštais. Dailūs moterų drabužiai yra ryškių brangakmenių spalvų, o angelų apsiaustai švelniai apkraštuoti auksu. Angelai dėvi mažutes tiaras, o jų spalvingi sparnai - užuomina apie dangaus puikumą, atskleidžiamą vaivorykštinėmis plunksnomis. Auksinės reljefiškos aureolės - taip pat dangaus karalystės ženklai, suteikia paveikslui kitą matmenį.

Netgi šitaip kruopščiai vaizduojant, ypatingas dėmesys tenka Marijai Magdalietei. Ją atpažinti leidžia tradicinis raudonas apdaras ir raudoni palaidi plaukai. Už jos kvepalų dėžutės, tarp apsiausto klosčių matome kitą daiktą, primenantį baltą ritinį. Ritinys talpina angelo jai ištartus žodžius; tai simbolis žinios, kuria ji siunčiama dalintis. Taip pat tai Naujo Įstatymo, naujos tikrovės, gimusios Kristaus Prisikėlimo šviesoje ženklas. Kitur krikščionių mene su ritiniais kaip apaštalavimo ir tarnavimo naujam Kristaus įstatymui ženklu matome Petrą ir Paulių. Marija Magdalietė atneš užslėptą ritinį su jame esančia Prisikėlimo žinia ir perduos ją Petrui bei mokiniams, patiems apaštalams pasitarnaudama kaip pirmoji apaštalė.

Kupina pasakojimų apie Dievą ir Dievo tautą, kurių viršūnė - Geroji Prisikėlimo Naujiena, Velyknakčio vigilija pripildyta ritinių, duodamų mums visiems nešti ir dalintis. Kaip Marija Magdalietė ir mokiniai, mes visi su Gerąja Naujiena siunčiami į pasaulį.

Parengta pagal Loyola Press

Didysis Penktadienis, B metai

Mon, 01 Apr 2024 21:32:00 +0000

Meistro iš Karlsrūjės paveiksle "Kristaus suėmimas" (apie 1450 m.) susitelkiama į pirmąsias Kančios akimirkas. Jei Nukryžiavimo momentui būdinga siaubą kelianti ramybė, tai šiame suėmimo epizode atsispindi chaosas ir nevaldomos minios, kuri sukėlė Didžiojo Penktadienio įvykius, mentalitetas. Nors paveikslas iki kraštų sklidinas figūrų, "Kristaus suėmime" galime įžiūrėti tik keletą pagrindinių veikėjų: Kristų, Petrą viršuje dešinėje ir Judą viršuje kairėje. Ketvirtu pagrindiniu veikėju tampa pati minia.

Sumuštas ir prislėgtas Kristus - paveikslo apačioje. Veidas, rankos ir kojos jau žaizdotos, nors plakimas dar tik laukia. Jėzus sulinkęs, tarsi jau neštų kryžių. Dingojasi, kad net čia, suėmimo akimirką, Jis jau eina Kryžiaus kelią, tik neša ne iš medžio padirbintą kryžių, bet visą žmonių daugybę, visą netvarką, kurią simbolizuoja aukščiau nupieštos figūros. Kančios kelyje Jėzus neša visą tą naštą - Jo veide matyti sielvartas ir atkaklumas.

Minia yra margaspalvė. Matome groteskinius kareivių, deglų nešėjų, trimitininkų veidus: jie visu pajėgumu stoja prieš šį vieną žmogų. Atskiri asmenys tampa vienu organizmu, užpildančiu didžiąją paveikslo dalį. Viena vertus, tai atstumia žiūrovą, bet, kita vertus, esame kviečiami pastebėti, įsižiūrėti į tuos išraiškingus veidus, kurie skirtingi ir ypatingi. Yra piktų ir bjaurių veidų, yra smalsaujančių ir netgi kenčiančių. Įsižiūrėti į veidus - tai susidurti su netobula žmonija ir galbūt kažkur netvarkingoje minioje pastebėti save.

Paveikslo viršuje kaip priešybių pora pavaizduoti Petras ir Judas. Petras bando apginti Viešpatį ir kerta Malkaus ausį, todėl jis visiškai atsisukęs į sceną ir įžengia į jos tikrovę, tegu ir smurto veiksmu dėl impulsyvios nevilties. Judas, kita vertus, traukiasi. Matome jį iš nugaros. Judas susiruošęs išeiti nešinas pinigais, kuriuos gavo kaip atlygį už išdavystę, tik abejodamas dar kartą atsargiai atsigręžia norėdamas įsitikinti, kad pasišalindamas išsilaisvins nuo matomos tikrovės, nors į šią tikrovę atvedė jo veiksmai.

Paveikslo viršus žaižaruoja spalvomis. Tamsiai mėlynas nakties dangus nusagstytas žvaigždėmis. Plati, ryški mėnesiena kontrastuoja su tamsiu belapiu medžiu, kuris dunkso virš besigrumiančių Petro ir Malkaus. Tiesa, ant medžio matyti keletas likusių lapelių, bet vargu ar juos galima vertinti kaip gyvybės užuominą. Matant grumtynes ir chaosą apačioje dingojasi, kad jie vis tiek nukris. Bet Jėzus atkaklus. Tikėjimas mus kviečia likti su Juo.

Parengta pagal Loyola Press

Didysis Ketvirtadienis, B metai

Mon, 01 Apr 2024 21:31:00 +0000

Tintoretas stulbinamai interpretuoja kojų plovimo sceną. Esame kviečiami į erdvią, prabangią menę su nuostabiu vaizdu. Dailininkas išveda mus iš istorinio konteksto - I a. Jeruzalės, norėdamas pavaizduoti įvykio belaikiškumą. Žaidžiant su laiku, didingame paveiksle sugretinama praeitis, dabartis ir ateitis. Esame kviečiami atidžiai sekti vaizdo pasakojimą "U" raidės forma, iš dešinės į kairę.

Viršuje dešinėje, sunkiai įžiūrima prietemoje yra netolima praeitis: Paskutinės Vakarienės scena. Pirmame plane yra dabartis - kojų plovimo momentas. Tintoretas dar kartą piešia Vakarienės stalą, kad pabrėžtų ryšį su valgymu, kurio pėdsakų dar išlikę: matyti duona ir grafinas. Taip pat dailininkas sutrumpina laiką tarp kojų plovimo Petrui (dešinėje apačioje) su to poveikiu kitiems mokiniams. Jie taip pat yra kviečiami dalyvauti rituale, o šiame paveiksle vyksta viskas iš karto.

Akivaizdu, jog šio paveikslo dėmesio centre - mokiniai ir įvairi jų reakcija į kojų plovimą. Štai mokinių pora - jie padeda vienas kitam apnuoginti kojas: akivaizdžiai matyti, jog nekantrauja. Kitas apačioje kairėje ramiai varstosi sandalų dirželius demonstruodamas ramų klusnumą, kaip ir už Jėzaus esantis mokinys, nusimaunantis kojines. Maldingai sėdintis prie kolonos vyras yra įžvalgumo pavyzdys. Tie, kurie tebesėdi prie stalo, simbolizuoja stebėjimą ir dialogą. Galų gale, labiausiai panirusi šešėliuose, labiausiai atsitolinusi figūra rodo įtarumą ir priešinimąsi. Tikėtina, tai Judas.

Paveikslo kairėje viršuje regime klasikinės architektūros apjuostą vandens telkinį, nors pro arką veriasi gerokai tolesnė perspektyva. Judant iš pirmojo plano į foną, į reginį, vaizduotė mus trumpiausiu keliu nuveda į įvykius, sekusius po Paskutinės Vakarienės. Mokinių skuba pranašauja jų ūmumą Alyvų sode, kai Jėzus suimamas. Judas, lūkuriuojantis šešėlyje, kviečia mus į artėjančią tamsiausią Jėzaus Kančios valandą. Tvenkinys su laiveliu yra mirtis - senovinės pomirtinio gyvenimo mitologijos, konkrečiai - plaukimo per Siksto upę į amžinybę, priminimas. Ramuma labiau kalba apie Didįjį Šeštadienį nei apie Didįjį Penktadienį. Arka ir obeliskas - klasikinėje architektūroje pergalės ir triumfo ženklai, čia mums tampa amžinos vilties ir Velykų Sekmadienio pergalės pažadu. Todėl šis paveikslas yra puikus kvietimas į Didįjį Velykų Tridienį.

Parengta pagal Loyola Press

Verbų sekmadienis, B metai

Fri, 22 Mar 2024 22:42:00 +0000

Suimant Jėzų, skaudi ir liūdna yra šventojo Petro išsižadėjimo akimirka: širdį draskanti akimirka, vis dėlto taip gerai pažįstama kiekvienam iš mūsų. Į šią akimirką mus kviečia psichologiškai stiprus Mikelandželo Karavadžo "Šventojo Petro išsižadėjimas". Matome tris veikėjus, stovinčius tamsioje naktyje: kareivį-sargybinį, tarnaitę ir patį šventąjį Petrą. Fonas subtiliu būdu padeda įsivaizduoti ir laužą, ir kiemą, kuriame vyksta veiksmas, tačiau dėmesys sutelktas į veikėjų tarpusavio sąveiką. Vaizdinis pasakojimas slenka iš kairės į dešinę. Sargybinis atsisukęs į tarnaitę, kuri įdėmiai į jį žvelgia. Jos ryškiai apšviestas veidas simbolizuoja rūsčią ir smerkiančią Petro išsižadėjimo tiesą. Sargybinio veidą gaubianti tamsa rodo, kad jis dar ne viską gerai supranta, bet lenkiasi pirmyn, kad geriau girdėtų ir atidžiai stebi Petrą. Iškelta su ištiestu pirštu ranka rodo bundantį supratimą. Sargybiniui antrinančios tarnaitės rankos kaltina aiškiau, rodo tiesiai į Petrą.

Petras nutapytas dešinėje, užlietas švelnesnės šviesos. Rankomis jis rodo sau į krūtinę - savo rankų judesiu pats save smerkia. Nors jis tris kartus išsižadėjo Viešpaties, bet kalbėjo jo baimė, ne protas. Gaidžiui užgiedojus, jis suvokia tiesą to, kas įvyko. Jėzus išpranašavo šį įvykį, bet ne smerkdamas, o aiškiai teigdamas, kad Petrui reikia gydymo, atleidimo ir tikėjimo. Tiesa užlieja Petrą švelnia atjautos šviesa ir jis pajėgia atsukti rankas į save, tarsi priimdamas jam reikalingą gydymą ir atleidimą.

Mes regime judėjimą link gijimo švelnioje šviesoje, tačiau vaizduodamas Petrą Karavadžas taip pat pabrėžia, kokia sudėtinga yra išdavystė. Petro veidas panašus į kituose dailininko paveiksluose tapytų budelių. Tokiame kontekste iš tikrųjų matome širdį veriančią Petro kaltę, kurios vedamas jis karčiai pravirks. Petras tikrai prisidėjo prie Viešpaties kentėjimų, atsitraukimu ir išsižadėjimu prisiimdamas budelio vaidmenį.

Kančios pasakojimas kupinas žiaurių, liūdnų, širdį gniaužiančių, skausmingų akimirkų. Tose akimirkose matome save ir jaučiame širdies skausmą dėl to, kokiais būdais esame prisidėję prie Viešpaties kančios. Mums taip pat verta kartu su Petru stoti prie laužo švelnioje gydančios tiesos šviesoje.

Parengta pagal Loyola Press

Penktas gavėnios sekmadienis, B metai

Sun, 17 Mar 2024 20:55:00 +0000

Vincentas van Gogas yra nutapęs nemažai darbų su sėjėju ir kviečių laukais. Šis paveikslas su sėjėju besileidžiančios saulės fone išsiskiria japonišku stiliumi nutapytu medžiu, kuris tarsi perpjauna vaizdą. Taip pat nepaprastai pasirinktos spalvos: auksinė saulė, žalsvas dangus, rausvi debesys, violetiniai laukai, juodai rudai mėlynas medis ir mėlynai žalia žmogaus figūra - keista spalvų paletė. Nors saulė didžiulė, galime pajusti, kad besibaigianti diena buvo šalta. Taip pat siurrealistinės spalvos - užuomina apie anapusinę tikrovę. Paveikslas žadina mintis apie mirtį ir atidavimą, nors prasmiškai sėklų bėrimas kalba apie viltį ir naujo gyvenimo laukimą.

Paveikslo pagrindą sudaro trys elementai: auksinė saulė, tamsus medžio kamienas ir mėlynai žalia sėjėjo figūra. Tai įprastiniai Vincento van Gogo simboliai; saulė primena dieviškumą, o sėjėjas nurodo į ateitį. Abu simboliai drauge suteikia laikų pabaigos pojūtį su Dievo Karalystės viltimi. Taip pat medis, ypač jo atšiaurus tamsumas, perpjaunantis paveikslą, pažadina mintis apie kryžių: neįmanu išgyventi ateities vilties ir pilnatvės nesusigrūmus su kryžiaus tikrove.

Gražus sėjėjo atidavimo gestas. Auksinių sėklų metimas ant violetinės žemės yra daugiau nei mechaniškas veiksmas - tai atidavimas ir tikra, ir perkeltine žodžio prasme, kad tos sėklos rastų gerą dirvą ir kad iškiltų nauja gyvybė. Paveikslu ataidi Jėzaus žodžiai iš Evangelijos: "Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių". Mirtis čia siejasi su sėklomis: Jėzui tampa Jo kančios ženklu, o kiekvienam iš mūsų - akistata su mūsų ribotumu, baigtinumu, kiekvienos dienos ir gyvenimo pabaigoje. Vis dėlto sėklos, kurias sėjėjas beria, yra aukso spalvos. Jos atspindi didžiulę saulę, dominuojančią paveikslo fone - atspindi amžiną Dievo gyvenimą. Sėjėjas nesustoja, netgi artėdamas prie medžio - ryžtingai, apsisprendęs ir su viltimi.

Parengta pagal Loyola Press

Ketvirtas gavėnios sekmadienis, B metai

Mon, 11 Mar 2024 21:41:00 +0000

Džeimso Tiso paveikslas "Jėzaus ir Nikodemo pokalbis" priklauso garsiajai Biblijos iliustracijų serijai. Scenoje iš Evangelijos pagal Joną, kurioje Nikodemas naktį susiranda Jėzų, kad iš Jo patirtų daugiau apie Jo mokymą, dailininkas kuo atidžiau stengiasi perteikti to laikotarpio detales.

Ieškoti informacijos savajai Biblijos serijai Džeimsas Tiso keliavo į Šventąją Žemę. Aprangos detalės, namų įrengimas, apstatymas ir rykai - visa padeda perkelti žiūrovą į Biblijos pasaulį arba bent jau į XIX-XX a. sankirtos Viduriniuosius Rytus. Vis dėlto daug labiau nei aplinka dėmesį traukia Jėzaus ir Nikodemo artumas. Paveiksle perteikiamas svetingumas, šiluma ir draugystė prieinami ir mums, kad ir kas esame, kai pasirodome prie Kristaus durų.

Jėzus ir Nikodemas sėdi arti vienas kito. Beveik gali girdėti jų prislopintus, tylius balsus, kad netrikdytų miegančio pasaulio. Jėzus įkūnija svetingumą - jis žvelgia į Nikodemą tiesiai, bet švelniai aiškindamas jam šiuo metu labiausiai cituojamą Naujojo Testamento eilutę: "Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų". Jėzus tiesia ranką, kad nuramintų Nikodemą ir pasiūlytų jam draugystę. Kristus niekaip nerodo, kad svečias įsibrovė vėlyvu metu, Jis švelniai, tiesoje priima ir pasitinka Nikodemą ten, kur jis yra. Nikodemas palinkęs, žvelgia žemyn: jis įdėmiai klauso ir atrodo giliai sujaudintas žodžių.

Šių dienų žiūrovui Jėzaus ir Nikodemo susitikimas gali priminti Sutaikinimo sakramentą, ypač tą akimirką, kai penitentas, išpažinęs savo nuodėmes, įdėmiai klauso nuodėmklausio žodžių. Uždegtos žvakės primena atsiskyrimą arba Susitaikinimo pamaldas - dažną Sakramento kontekstą. Suvokiamas tokioje šviesoje, raminamas Jėzaus svetingumas yra galingas.

Tai suprantant, nusiauti batai priešais kilimėlį - namų tradicijos ženklas, čia tampa stipresniu simboliu: Jėzaus ir Nikodemo susitikimo vieta yra šventa žemė, šventa draugystės ir susitaikinimo žemė - gydymui ir tiesos suradimui.

Parengta pagal Loyola Press

Trečias gavėnios sekmadienis, B metai

Wed, 06 Mar 2024 21:31:00 +0000

XVI a. flamandų dailininkas Kventinas Maseisas garsėjo karikatūromis, groteskiškais tapybos darbais ir satyriniais komentarais. Jo paveiksle "Jėzus išvaro prekeivius iš šventyklos" aiškiai matyti karikatūrinis stilius. Kiekvieno šio paveikslo personažo, netgi scenos viduryje nešamo avinėlio, išraiška nepakartojama. Maseisas - ne iš meilikautojų: kai kurie prekeiviai nutapyti beveik groteskiškai. Vis dėlto dailininkas rūpestingai stengiasi išlaikyti jų veidus žmogiškus, tokius, kad galėtume susitapatinti ir juose įžvelgti save.

Paveiksle matyti daug personažų, paminėtų Evangelijos pasakojime. Viduryje - Kristus, vejantis prekeivius virvučių rimbu. Kristaus rimbo smūgius patiria trys iš jų. Vienas, tikriausiai pinigų keitėjas, guli ant žemės, jo stalas apverstas, monetos išbarstytos. Kitas prekeivis mėgina gelbėtis avinėliu nešinas. Tačiau labiausiai groteskinis tas, kuris pavaizduotas kairėje, bandantis pasprukti su savo gėrybėmis po pažasčia. Tolėliau kairėje sceną stebi trys išsiskiriantys vyrai - tikriausiai tai žydų vyresnieji, kurie Evangelijoje pagal Joną ginčijasi su Jėzumi dėl šventyklos. Scenos dešinėje yra dar trys papildomi stebėtojai: vienas labiau panašus į prekeivį, pusiau pasislėpęs už ryšulio, sėdintis žmogus ir šventyklos kekšė, kurią matome profiliu.

Fonas leidžia suprasti, jog čia yra šventykla, bet iš tikrųjų tai menininko laikų, brandžiosios gotikos bažnyčia, tikriausiai - Antverpeno katedra: šiame mieste dailininkas tapė daugiausiai. Panašiai spalvingi personažų drabužiai byloja, kad Maseisas tapė ne I a. Jeruzalės šventykloje, bet jo laikų, XVI a. bažnyčioje susirinkusius žmones. Tai visai nesubtili satyrinė užuomina, kad Bažnyčiai ir tais laikais reikėjo Jėzaus rimbo. Vis dėlto, žvelgiant į kruopščiai nutapytus, labai žmogiškus veidus, tampa aišku, kad ne tik Maseiso laikų žmonėms reikia atgailos ir apsivalymo. Esame kviečiami paveiksle atpažinti save, pamatyti ir sąžiningai pripažinti tas gyvenimo sritis, kur labiausiai reikia apvalymo. Veidų įvairovė siūlo keletą atspirties taškų: parpuolęs žmogus, sprunkantis žmogus, stebintis, besislepiantis, saugiai atsitraukęs - kur šiame paveiksle rasime save?

Parengta pagal Loyola Press

Antras gavėnios sekmadienis, B metai

Sun, 25 Feb 2024 22:21:00 +0000

Pažvelgti į Kristaus Atsimainymą šį kartą kviečia Frančeskas Dzukarelis. Jo paveiksle "Peizažas su Kristaus Atsimainymu" yra visi pagrindiniai Evangelijos pasakojimo veikėjai: Petras, barzdotas senolis, kurio simboliniai raktai guli ant žolės priešais, Jonas, jauniausias iš apaštalų tarpo ir Jokūbas, iškėlęs į viršų rankas. Pats Kristus - spindintis debesyje, Jam iš kairės - Mozė, iš dešinės - Elijas: Įstatymo ir pranašų simboliai.

Veikėjai pasakoja istoriją išraiškingais gestais. Petras - beveik kniūbsčias parpuolęs garbinti. Jokūbas - iškėlęs rankas maldai, o Jonas pamaldžiai nusilenkęs. Dailininkas pateikia tris natūralios žmogaus reakcijos, išgyvenant tokią stulbinamą dieviškumo patirtį, variantus. Jėzaus gestai byloja apie atvirumą, priėmimą, Jis pakilęs. Jėzus, ramus ir spindintis, visas atsiduoda Tėvui. Mozė ir Elijas - stabiliausios figūros šioje scenoje, byloja apie dangiškąją transcendenciją, apie anapusybę, įsiskverbiančią į mūsų tikrovę tikslingai, su pasitikėjimu ir ramybe.

Tarsi norėdamas dar labiau pabrėžti žemės ir Dangaus susitikimą, Dzukarelis daug dėmesio skiria gamtovaizdžiui, kuriame šios figūros išdėstytos. Rūpestingai ir kruopščiai nutapyti medžiai ir augalai, kalvotas peizažas, pastatai ir idiliškas vaizdas tolumoje - visa kartu perteikia žiūrovui gamtos, kaip fono viso sukurtojo pasaulio šventumui, svarbą; gamta taip pat perduoda, byloja apie Dievo buvimą.

Svarbiausia detalė čia yra debesis - įprastas gamtos elementas, kuris šiame paveiksle tampa priemone ir parodyti, ir paslėpti trumpam atsiskleidusį Dangų. Debesis yra sunkus, su patamsėjusiais iš išorės pakraščiais, ir šviesėja centro link. Taip atsiranda erdviškumas, tarsi viduryje būtų vartai, anga, kuri kviečia mus į vis šviesėjančia gelmę. Paprastai debesys atspindi šviesą, bet šitas, dingojasi, pats ją skleidžia arba turi savyje neaprėpiamos šviesos šaltinį, kuris mums skelbia: "Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!". Sujungiantis Dangų ir žemę Atsimainymas yra visapusė, plati patirtis, kurioje Dievo balsas kreipiasi į žmogaus širdį per visus jos jutimus.

Parengta pagal Loyola Press

Pirmas gavėnios sekmadienis, B metai

Sun, 18 Feb 2024 19:13:00 +0000

Didingos XII a. mozaikos, puošiančios Venecijos Šv. Morkaus baziliką, dalis - ši "Jėzaus gundymo" scena. Visa mozaika puošia cilindrinį skliautą transepto kairėje. Gundymo scena yra tiesiai virš "Jėzaus žengimo į Jeruzalę" scenos.

Aukso fone, kuris vaizduoja Dangaus karalystę, simboliais pasakojama Jėzaus gundymų istorija. Iš kairės į dešinę, vis kartojasi Kristaus ir šėtono figūros. Kaskart svarbiausiu vaizdiniu - duona, šventyklos kupolu bei kalno viršūne su visais pasaulio turtais - atkuriamas vienas iš Kristaus gundymų. Vaizdinį pasakojimą užbaigia angelai, atskubantys tarnauti Kristui, o šėtonas pro jų kojas sprunka žemyn.

Pasakojimas apie gundymą pateikiamas tariant, kad stebėtojas jį žino. Kiekvienas simbolis skirtas padėti jį prisiminti. Tokiu būdu kliaujamasi, kad tikrasis pasakotojas bus žiūrovas, o meno kūrinys kaip priminimą apibendrins svarbiausias vietas. Stebėtoją paverčiantis pasakotoju meno kūrinys kviečia ypatingu būdu: meta iššūkį dalintis Gerąja Naujiena su kitais.

Mozaikoje pasikartojanti Kristaus figūra yra išskirtinė - tai ne žmogus, kuris keturiasdešimt dienų ištvėrė dykumoje tarp laukinių žvėrių, bet Kristus Įstatymo Leidėjas, rankoje laikantis Raštų ritinį, stiprus, tvirtas, vilkintis prakilniu drabužiu. Kristus Įstatymo Leidėjas primena mums, kad kiekvieną kartą Jis įveikia šėtoną remdamasis rašytiniu Žodžiu, Dievo Tiesos atsiskleidimu Raštuose. Kaskart, gundomas maistu, gundomas išmėginti Dievą bei rinktis lengvesnį kelią, Jėzus randa tvirtą pagrindą Dievo Žodyje - šaltinyje, iš kurio Jis kyla ir kuriuo Jis pašauktas būti.

Mums, tikėjimo žmonėms, žvilgsnis į šią Šv. Morkaus bazilikos mozaiką yra proga vėl atrasti tvirtą pagrindą, tapti dar labiau krikščionimis per Žodį ir Sakramentus. Bet mozaika ne tik byloja apie tvirtą pagrindą - ji kviečia tapti pasakotojais, kad šį tvirtą pagrindą per mus surastų ir kiti.

Parengta pagal Loyola Press