VPB - Eilinis laikas

Šv. Pauliaus priminimas apie nuolankumą

Sun, 26 Jan 2025 21:08:00 +0000

"Kai keliavau ir artinausi prie Damasko, apie vidurdienį staiga iš dangaus mane apsiautė stipri šviesa. Aš kritau ant žemės ir išgirdau balsą, man sakantį: 'Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?!' Aš paklausiau: 'Kas esi, Viešpatie?' Jis man atsakė: 'Aš esu Jėzus Nazarietis, kurį tu persekioji'. Mano palydovai matė šviesą, bet negirdėjo man kalbančiojo balso. Aš dar paklausiau: 'Ką man daryti, Viešpatie?' O Viešpats man tarė: 'Kelkis, eik į Damaską, tenai tau bus pasakyta visa, ką tau reikia daryti'. Kadangi tos veriančios šviesos apakintas nieko nemačiau, tik palydovų už rankų vedamas aš pasiekiau Damaską" (Apd 22, 6-11).

Pauliaus atsivertimo aprašymai Apaštalų darbuose ir paties apaštalo laiškuose pateikia nemažai medžiagos vaizduotės maldai. Tiek daug įvykių: kelias ir keliautojai; visiems regima ryški šviesa ir tik vienam girdimas balsas; Jėzaus sekėjų persekiotojas, kuris staiga sutinka patį Jėzų. Žmogus, kuris apakintas Gerosios žinios, nušvinta - ir kartu apanka.

To apakimo pasekmė įvardyta aukščiau pateiktos ištraukos paskutinėje eilutėje, kuri, regis, niekada neatsispindi meniniuose Pauliaus atsivertimo vaizdiniuose; juose, kaip žinia, dažniausiai vaizduojamas aprašyme neegzistuojantis žirgas. Tačiau šis paskutinis sakinys labai reikšmingas mokinystėje:

"Kadangi tos veriančios šviesos apakintas nieko nemačiau, tik palydovų už rankų vedamas aš pasiekiau Damaską".

Sekundėlę apie tai pagalvokime. Šiuo metu Saulius yra savo galios viršūnėje. Jis žinomas kaip žydų žydas, prie Gamalielio kojų tobulai išmokytas pagal protėvių Įstatymą. Jis buvo, kaip pats pasakoja, gerbiamas vyriausiojo kunigo ir seniūnų tarybos, turėjo galią pančioti ir kalinti, ir iki mirties bausmės persekioti Jėzaus sekėjus (plg. Apd 22, 3-5). Niekas neabejoja, su kokiu uolumu Saulius siekė šių tikslų: jis pats tuo didžiuojasi. Be to, kaip sužinome skaitydami Apaštalų darbus, jis yra talentingas oratorius.

Tačiau Sauliaus atvykimo į Damaską nepavadintum dramatišku įžengimu. Jis vedamas už rankų. Būsimasis tautų apaštalas beveik bejėgis - nieko nemato ir yra priklausomas nuo kitų žmonių gerumo, galiausiai ir nuo tų pačių krikščionių, kuriuos jis persekiojo. Negana to, kelyje "sutiktas" balsas pranešė, kad, nepaisant gilaus asmeninio įsitikinimo, jis labai, labai klysta dėl to, ko iš jo nori Dievas.

Saulius – jau kaip Paulius - galiausiai atgauna pasitikėjimą savimi, iškalbą, lyderio savybes. Tačiau tą akimirką, kai Dievas jį pašaukia, jis visa tai praranda. Jam lieka vienintelis dalykas - nuolankumas. Galbūt tai yra priminimas mums visiems. Dievas ne visada kviečia mus per tai, ką geriausiai mokame arba per tai, kas mums patogiausia. Kartais reikia, kad kiti mus vestų už rankų kelyje į tikrąją mokinystę.

Parengta pagal James T. Keene tekstą iš americamagazine.org

Mūsų gerumo iliuzija

Fri, 16 Aug 2024 21:38:00 +0000

Viena iš didžiųjų literatūros tragedijų yra biblinis pasakojimas apie Saulių. Lyginant su Sauliumi Hamletas atrodo tarsi Disnėjaus personažas. Galiausiai, Hamleto tragedijos priežastys rimtos. Sauliui, atsižvelgiant į tai, kokių dovanų jis gavo, turėjo sektis geriau, kur kas geriau.

Pasakojimas apie Saulių prasideda patvirtinimu, jog visame Izraelyje niekas neprilygo jam ūgiu ir jėga, gerumu ir pripažinimu. Tikras vadas, išskirtinis tarp bendraamžių, dėl nepaprasto būdo jis buvo žmonių pripažintas ir mylimas. Pasakojimas apie Saulių prasideda kaip pasaka. Pasaka kurį laiką tęsiasi.

Tačiau tam tikru momentu reikalai pakrypsta blogyn. Tas momentas yra Dovydo - jaunesnio, gražesnio, talentingesnio ir labiau vertinamo - pasirodymas. Saulius pradeda pavydėti, ir pavydas pamažu užnuodija jo sielą. Žvelgdamas į Dovydą, Saulius mato tik populiarumą, užgožiantį jo paties populiarumą. Jis nepajėgia įžvelgti kito žmogaus gerumo ir kad tas gerumas yra dovana žmonėms. Saulius tampa rūstus, smulkmeniškas, šaltas, bando nužudyti Dovydą ir galiausiai miršta nuo savo paties rankos - piktas žmogus, toli "nuriedėjęs" nuo savojo gerumo.

Tad kas gi nutiko? Kaip žmogus, turintis tiek daug gerumo, talentų ir galios, toks palaimintas žmogus virsta piktu ir smulkmenišku, o galiausiai iš nevilties nusižudo? Kaip tai atsitiko?

Margaret Laurence genialiame, tačiau niūriame romane "Akmeninis angelas" įdomiai aprašo, kaip būtent tai gali nutikti. Pagrindinė veikėja Hagara Šipli šiek tiek primena biblinį Saulių.

Hagaros istorija prasideda panašiai: ji jauna, gera ir kupina potencialo. Kas vyks su tokia gražia, šviesia, talentinga jauna moterimi? Deja, ne kažin kas. Ji tiesiog plaukia pasroviui: į suaugusiųjų amžių, į nelaimingą santuoką ir į gilią nepripažįstamą neviltį, dėl kurios galiausiai tampa apsileidusi, frigidiška, rūsti, be jėgų ir siekių. Nuostabu ir liūdna, kad moteris nepripažįsta, jog visa tai vyksta su ja. Mintyse Hagara išlieka toji pati jauna, maloni, grakšti, populiari, patraukli mergina, kokia buvo vidurinėje mokykloje. Ji nepastebi, koks mažas tapo jos pasaulis, kiek nedaug draugų yra šalia, kaip niekuo ji nesižavi ir net kaip fiziškai negražiai leido sau tapti.

Moteris pažadinama staigiai ir žiauriai. Vieną žiemos dieną, apsivilkusi sena aptriušusia striuke, ji pabeldžia į duris namų, kur pristato kiaušinius. Duris atidaro mažas vaikas ir pamatęs Hagarą, bėga pakviesti mamos. Moteris išgirsta, kaip vaikas sako savo mamai: "Ten ta baisi, sena kiaušinių pardavėja!"

Sukrėsta Hagara apsisuka ir spūdina į viešą tualetą. Ten, įjungusi visas šviesas, veidrodyje ima tyrinėti savo veidą. Iš veidrodžio žvelgia moteris, kurios Hagara neatpažįsta, veidas, apgailėtinai nepanašus į tą, kuo ji įsivaizdavo esanti. Iš tikrųjų ji mato baisią, seną "kiaušinių pardavėją", tikrai ne jauną, grakščią, patrauklią, didelės širdies moterį, kuria vis dar įsivaizdavo esanti. "Kaip tai galėjo nutikti?", - klausia Hagara savęs. Kaip mes, patys nepastebėdami, galime virsti tuo, ko net neatpažįstame.

Daugiau ar mažiau tai nutinka visiems. Nelengva senti ir priimti pabaigą daugelio dalykų, apie kuriuos svajojome, kartu stebint, kaip jaunimas visa tai perima ir sulaukia populiarumo bei pripažinimo, kurie kadaise priklausė mums. Kaip Saulius, galime lengvai prisipildyti pavydo ir pykčio, kuriems esame akli ir, kaip Hagara, nepastebime savyje. Tačiau tai pastebi kiti.

Tiesa, dauguma mūsų išliekame geri ir dosnūs, tik tampame kandesni, esame labiau ciniški ir greičiau smerkiame nei kadaise. Mes išliekame geri, bet per daug verkšlename, per daug savęs gailimės ir dažniau keikiame nei laiminame tuos, kurie pakeitė mus savo jaunyste, populiarumu ir statusu.

Vadinasi, viena svarbiausių dvasinių užduočių žmogui antroje gyvenimo pusėje kaip tik ir yra atpažinti savyje šį pavydą, šią bjaurastį ir vėl grįžti prie savo jaunystės meilės ir gaivumo, nuskaistėti, patirti antrąjį naivumą ir vėl pradėti žavėtis kitais, ypač jaunimu.

Apreiškimo knygos pradžioje Viešpats mus, bent jau tuos iš mūsų, kurie esame peržengę jaunystės žydėjimo ribas, šitaip moko: "Mačiau, kaip sunkiai dirbi. Pripažįstu tavo ištvermę ir visus gerus tavo darbus. Tačiau turiu tau ir priekaištų - dabar tavyje mažiau meilės. Grįžk atgal, prisimink, nuo kur nupuolei ir atsiversk!" (plg. Apr 2, 2-5).

Galbūt vertėtų įsiklausyti į šiuos Šventojo Rašto žodžius, kol maža mergaitė dar nešūktelėjo mamai, kad prie durų stovi piktas bjaurus senis.

Versta iš ronrolheiser.com

Patarimai lektoriams

Mon, 16 Jan 2023 13:46:00 +0000

Lektoriaus pašaukimas - Bažnyčios pašaukimas. Kvietimas (taip pat ir nepakvietimas) lektoriaus tarnystei turi būti priimtas su nuolankumu. Nenuolankumas (visose tarnystėse) stabdo augimą.

Trys skirtingi pavadinimai: Biblija, Šventasis Raštas ir Dievo žodis anaiptol nereiškia to paties. Biblija (lot. biblioteka, knygų rinkinys) - kultūrinis reiškinys, kuris gali nieko bendra neturėti su religija, pvz., sodininko ar žvejo biblija. Šventasis Raštas - tai tekstai, kurie man ar mūsų bendrijai yra šventi, pvz., religiniai (skirtingų religijų), krikščioniški (katalikų, ortodoksų, protestantų). Dievo žodis - tai skaitomas ir klausomas Šventasis Raštas.

Jei turiu Bibliją, tai dar nėra Šventasis Raštas. Jei turiu Šventąjį Raštą, tai nėra Dievo žodis, kol neatverčiamas ir neskaitomas. Jį reikia skaityti! Lektoriaus tarnystė - prakalbinti Šventąjį Raštą ir jį paversti Dievo žodžiu.

Dievo žodis - žinia, kad Dievas kalba.

Helenistiniame pasaulyje ir jam priklausančioje raštijoje žodis euanghélion reiškė kažkokią gerą žinią, dažniausiai turinčią viešą pobūdį, - tai galėjo būti žinia apie karinę ar sportinę pergalę ir pan. Tačiau euanghélion turinys galėjo apibūdinti ir privataus asmens gyvenimo įvykius, pavyzdžiui, jo pagijimą iš ligos, kūdikio gimimą ir kt. Vienaip ar kitaip, euanghélion buvo nuorodą į lemtingus įvykius vieno asmens, bendruomenės ar tautos gyvenime, ir šie įvykiai buvo skelbiami kaip išgelbėjimas, atitinkamai privačiai ar visuotinai.

Kalbiniu požiūriu kaip tik tokią žodžio reikšmę perėmė ir krikščionybė. Tačiau dabar euanghélion įgavo visiškai naują turinį, susijusį su Jėzaus Kristaus Įvykiu. Naujajame Testamente euanghélion visų pirma reiškia išgelbėjimo žinios, taigi Gerosios Žinios, kuri tapo girdima ir regima Jėzaus žodyje ir veiksmuose, skelbimą.

Jeigu Romos imperijoje evangelija (geroji naujiena) galėjo būti išlaisvinantis imperatoriaus laiškas nusikaltėliui, kaliniui, krikščionys skelbia, kad tikrasis Karalius yra Jėzus, ir Jis skelbia tikrąją Gerąją Naujieną, tikrąją Evangeliją "nusikaltėliui" - nusidėjėliui: tu esi laisvas!

Biblija - pirma ir pagrindinė knyga katalikų gyvenime. Kiekvienas katalikas privalo skaityti Šventąjį Raštą. Skaitovas ne tik skaito Šventąjį Raštą, bet įsipareigoja globoti Šventojo Rašto grupę, burti ją, skatina melstis, skaityti bei klausyti Dievo žodžio. Šventojo Rašto grupės ir skaitovų rūpestis - Dievo Žodžio sekmadienio šventimas parapijoje.

Knygoje "Dieviškasis žaidimas: liturginio mąstymo apmatai" B. Ulevičius apibrėžia liturgiją kaip vaizdingą krikščioniškos tiesos atskleidimą per simbolius. Ypatinga vaikiška pasaulėjauta yra ir universalus, ir būtinas atspirties taškas bažnytinės liturgijos prigimčiai patirti bei visavertiškai joje dalyvauti.

Jeigu liturgija - kaip žaidimas, Dieviškasis žaidimas, vadinasi:

Ji turi savo taisykles, kurių visi privalome laikytis. Priešingu atveju šalinama iš žaidimo. Taisyklės yra bazė, pagrindas. Todėl ir lektorius turi labai gerai jas išmanyti, kad galėtų žaisti kartu.
Joje vyksta žaidėjo perkeitimas. Pakyla nuotaika, azartas, patiriame malonumą. Mišiose vyksta žaidimas pagal taisykles, kurių metu atsitinka perkeitimas.
Įvyksta laiko sunaikinimas. Įsijaučiame į žaidimą, ir nebelieka laiko nuovokos. Kai tai atsitinka per šv. Mišias - "pačiupinėjame" truputėlį amžinybės. Tai amžinybės patirtis.

Lektorių misija skelbti Dievo žodį yra labai svarbi, todėl būtina žinoti taisykles, kad galėtume patys patirti ir kitiems padėtume patirti liturgiją. Skaitome ne sau, ne dėl savęs.

Gerbdami Šventąjį Raštą, turime patarnauti Dievui, kad visa Bažnyčia išgirstų Dievo žodį.

Priminimai:

Būtina iš anksto perskaityti skelbiamą ištrauką, net ir puikiai skaitantiems. Reikia žinoti, apie ką yra tekstas, kur yra sakinių, žodžių kirčiai, atkreipti dėmesį į neįprastus vietovardžius, vardus, sudėtingą eiliavimą ir pan.

Evangelizuoti turi ir lektoriaus išvaizda. Apranga turi atitikti Bažnyčios etiketą (nevilkėti trumpų šortų, neapnuoginti pečių). Drabužiai turi būti tvarkingi, skoningi, solidūs, patys geriausi, kokius turime (nes Jėzaus rūbai buvo brangūs, geri. Dėl jų metė burtą.), bet kartu - neiššaukiantys, ne pernelyg puošnūs, kad išvaizda neužgožtų Dievo žodžio.

Pakylama ir skaityti einama iš savo suolo. Nereikia turėti išskirtinės vietos bažnyčioje. Einant neskubama.

Atėjus prie pakylos, žiūrint į altorių nusilenkiama palenkiant galvą. Einant dviese, nusilenkiama kartu. Įjungiamas ir pataisomas mikrofonas, kad neužstotų teksto. Lektorius turi žinoti arba pasiklausti, kaip veikia įgarsinimo sistema.

Reiktų neskubėti pradėti skaityti, bet palaukti, kol visi susės ir nurims - pagarbiai laukiama visiško dėmesio Bažnyčiai ir Dievui. Išimtis yra taikoma iškilmių metu, kuomet po procesijos ilgiau trunka susėsti patarnautojams.

Skaitant stovima ramiai, tiesiai, tvirtai remiamasi abiem kojom, netrypčiojama, nemindžiukuojama. Rankos laikomos ant Šventojo Rašto. Tai pagarbos ženklas.

Būtina pažinti ir skaityti visus teksto ženklus: tipografinius (žvaigždutė - ilga pauzė tiek giedant, tiek kalbant; kryželis - trumpa pauzė, kai psalmės eilutės tekstas ilgas), skyrybos ir kirčius.

Tekstas skaitomas ramiu, neutraliu balso tembru be intonacijų, rolių ir patoso.

Skaitant nekilnojame akių į žmones, žiūrime tik į tekstą. Akis pakeliame skaitydami paskutinį sakinį: "Tai Dievo žodis".

Perskaičius skaitinio pavadinimą, daroma pauzė. Paskutiniame sakinyje: "Tai Dievo žodis", - akcentuojama "žodis".

Pagal kun. Artūro Kazlausko mokymą

Apie moderavimą

Wed, 28 Dec 2022 21:14:00 +0000

(Pagal psichologės Ievos Aleksandravičienės mokymą)

Moderavimas yra per patirtį, per laiką formuojamas įgūdis, kuris auga kartu su mūsų išmintimi, ir tikrai verta kartkartėmis susėsti ir pasikalbėti, kaip mes tai darome, kas veikia, kas neveikia, ką verta pritaikyti, ko atsisakyti.

Į susitikimus žmonės ateina kažkaip nusiteikę, turintys savo istoriją, patirtis, nuostatas, atsineša kažkokių gandų. Pirmiausia jie ieško patvirtinimo turimoms nuostatoms. Jeigu tai nėra Bažnyčios žmonės, jie ateina įsitikinti, kad viskas ir yra taip, kaip jie galvoja. Daug žmonių ateina nusiteikę "sutvarkyti" savo vaikus, kad jie paskui gyvenime neturėtų problemų. Galima manyti, jog tokia nuostata baisi, bet vis dėlto šie žmonės nori savo vaikams gero, rūpinasi jais. Bet kokioje pradinėje nuostatoje galima rasti galimybių. Kitas svarbus dalykas - mes negalime žmonių paskubinti. Kartais labai norim, kad jie greitai padarytų atradimus, kuriuos mes patys esam padarę ir žinom, kad tai yra gėris. Yra toks posakis: "Ąžuoliuko nepatempsi". Ąžuolas auga lėtai. Jis užauga didelis ir tvirtas, bet neįmanoma pagreitinti augimo patempiant jį aukštyn. Niekaip. Eina laikas, ir medis auga taip, kaip jam reikia. Pirmiausia, džiaukimės žmogumi, kuris atėjo, kad ir su kokiomis nuostatomis.

Grupelių moderatoriai yra atsakingi už tai, kad vyktų diskusija. Pirmiausia jie turi pasirūpinti grupelės atmosfera - paprasta, draugiška, priimanti, nevertinanti (žmonės turi jaustis laukiami, saugūs); ir, antra, valdyti laiką, kad visi dalyviai galėtų pasisakyti. Jeigu grupelėje keli moderatoriai, labai prasminga yra pasidalinti, kuris (šiandien ar visą laiką) kurią sritį kuruoja.

Tas, kuris valdo laiką, rūpinasi, kas kiek kalbėjo, kiek laiko liko. Tas, kuris klauso, jeigu norim, kad žmogus jaustųsi girdimas, negali blaškytis. Ką gi reiškia iš tikrųjų klausytis? "Kas turi ausis, teklauso" (Mt 13, 9 ir kt.). "Dviem ausim klausytis" reiškia atidėti visa kita, tik klausyti. Kad žmogus jaustųsi girdimas, negalima tuo pačiu metu dar kažką kita daryti. Vien būti tame pačiame kambaryje negana. Grupėje visaip gali nutikti: kažkas pavėlavo, kažkam kėdės pritrūko, kažkas duris atidarė. Žmogus, kuris tuo metu kalba, nesijaus girdimas. Todėl moderatorių užduotis - palaikyti atmosferą / klausytis ir sekti laiką / aplinką.

Labai gerai, kai moderatorius priimamas kaip grupelės dalis. Jeigu jis bus autoritetas, t. y., pranešėjas arba kunigas, dalyviai jaus šiokį tokį nelygiavertiškumą. Labai didelė tikimybė, kad vyks klausimų-atsakymų vakaras, bet ne pasidalinimas.

Pradedama visada nuo labai paprastų dalykų: nuo pristatymo, kas čia vyks, ko mes čia susirinkom ir kaip visa tai išsidėsto laike. Supažindinama, pavyzdžiui, kad kiekvieną susitikimą pradėsim trumpa malda, tada priminsim klausimus ar temą, paskui visi dalinsimės. Aiškumas ir žinojimas, kas ir kaip vyks, taip pat suteikia saugumo ir paprastumo jausmą, pašalina nerimą ir įtampą.

Taip pat labai svarbu pačioje pradžioje, pirmo susitikimo metu pristatyti susitarimus ar taisykles. Tiesą sakant, tas taisykles galima pakartoti kaskart, nes tai yra svarbu, o vieną kartą išgirdus nebūtinai įsisąmoninama. Įprastai sutariama, pirma: kalbėti po vieną (tai yra, nepertraukinėti kalbančiojo, nebent jį reiktų sugrąžinti į temą dėl laiko valdymo); antra, dėl konfidencialumo - būtina pasakyti ir vis priminti, kad tai, kas vyksta ir ką girdime grupėje turi likti tiktai grupėje. Galime pasidalinti įspūdžiu (mums patiko, nepatiko ar pan.), bet negalime perpasakoti turinio.

Leidžiame žmonėms kalbėti tiek, kiek jie šiandien gali. Atsisakantį - negalintį, nenorintį kalbėti galime truputį padrąsinti, paklausti apie asmeninę patirtį. Bet žmogus turi jausti, kad gali kalbėti tiek, kiek nori.

Kartais mes pernelyg norim, kad žmonės kalbėtų. Būna, kad žmonės jaučiasi prievartaujami. Tada nenoromis einama į grupelę arba apskritai pasirenkama neiti. Dar būna žmonių, kurie kalba labai abstrakčiai. Moderatoriui tiktų priminti, paklausti: "O kokia jūsų asmeninė patirtis?" Svarbiausia, ką konkretus žmogus sako, galvoja.

Dažniausiai "paslystame" vertindami pasisakymus. Mes kiekvienas turime savo istorijas, atsinešame savo patirtį ir kartais girdime nuostatas, kurioms visiškai nepritariam, todėl labai greitai žmogų padedam į kažkokią "lentynėlę". Tokie vertinimai visiškai nušluoja mūsų individualumą. O grupelės tikslas yra prakalbinti ir išgirsti kiekvieną žmogų.

Laiko valdymui galima pasitelkti priemonių, pavyzdžiui, siųsti degančią žvakę, kamuoliuką, bet kokį daiktą. Susitariama, kad kalba tas, kurio rankose tas daiktas. Vis dėlto laiko nederėtų pernelyg užaštrinti. Štai viena moteris pasakojo, kaip "nuvogdavo" savo laiko. Ji neleido sau kalbėti, kad kitam žmogui laiko nepritrūktų.

Kuo paprastesnis moderatorius, kuo paprasčiau kalba, kuo labiau būna savimi, tuo visiems paprasčiau ir lengviau. Moderatoriui nereikia giliai išmanyti temos, žinoti visų atsakymų. Užtenka klausytis abiem ausimis. Grupelės užduotis yra diskusija ir žinių įtvirtinimas, o žinios geriausiai įsitvirtina per pasidalinimus. Nereikia dirbtinai valdyti, tvirtinti temos grupelėje.

Taip pat, jeigu dalyviams iš tos temos iškyla klausimų, nereikia skubėti į juos atsakyti. Pirmiausia tegul reaguoja grupelė, nesistenkim jų užgožti savo žiniomis ir autoritetu. Tegul kiti pasidalina - ar jiems irgi tokie klausimai kilo; o gal jie turi savo atsakymą; nereikia teisingo, reikia tiesiog savo. Paskui, pabaigoje, kai jau visi pasidalins, turėsite galimybę, jeigu norite, atsakyti į klausimus. Jeigu nežinot, kaip atsakyti į kilusį klausimą, klausiama autoriteto. Labai gerai, jei dalyviai mato, kad moderatorius irgi ne viską žino, kažko bijo, kažko nesupranta, galbūt kažkokią panašią patirtį yra turėjęs.

Jeigu dalinatės savo patirtimi, būtų labai taiklu atliepti dalyvių pavyzdį. Tokius susišaukiančius pavyzdžius dalyviai daug lengviau priima. Pavyzdžiui, pasakot, kad jums taip pat nebūna lengva ar nedrąsu eiti išpažinties. Reakcija: "O, mat kaip, gal tikrai ne man vienam taip būna". Popiežius Pranciškus kalbėdamas taip pat stengiasi žinią perduoti per patirtį, per pavyzdžius, per asmeninį pavyzdį, per savo supratimą.

Dalyviams, kurie nelabai pažįstami su gyva Bažnyčia, padeda pamatymas, kad malda nėra tik poteriai. Susitikimus labai sveika pradėti malda. Malda ne tik Šventajai Dvasiai atveria langą, bet ir sukuria tam tikrą atmosferą ir kartu palieka stiprų įspūdį, nes, deja, dažnai būna žmonėms kažkas negirdėto. Labai stipru būna išgirsti, kad meldžiamės už kažką konkretaus. Kas nors pasidalina sunkumu, o moderatorius pakviečia už tą žmogų pasimelsti. Visi tuomet supranta, kad vyksta kažkas labai svarbaus ir labai gero. Gali nesuprasti protu, bet tiesiog pajausti, kad kažkas čia "gerai".

Labai tiks arba dažniausiai prašnekins kalbos apie vaikus. Taip pat atsiranda galimybė pakviesti tėvus būti pavyzdžiu savo vaikams. Grupelės yra puiki proga priminti tėvams, kad namuose galima / reiktų melstis, nors ir labai trumpai, kad galima, išleidžiant vaikus pro duris, juos palaiminti. Priminti tėvams, kad jie turėtų būti pavyzdys savo vaikams.

Dar vienas grupės iššūkis - joje gali būti žmonių, kuriuos mums sunku priimti: ne mūsų tipažo, sudėtingų, kurių nesuprantam arba gal nelabai norim suprasti. Prisiminkim, ko mes siekiame: mes siekiame gerbti kiekvieną atėjusį ir netgi kitaip mąstantį. Galime nepritarti jų motyvams, poelgiams ar gyvenimo būdui, bet mes siekiame juos girdėti ir gerbti. Galima pamėginti įžvelgti to žmogaus stiprybę, kurių kiekvienas neabejotinai turi. Jas įsivardiję, pajėgsime pamatyti žmogų pozityviau.

Gyvendami informacijos pertekliuje, kai visko aplinkui tiek daug ir nerealu viską girdėti, mes išmokstame struktūruoti, sisteminti, uždėti etiketes, kad būtų paprasčiau gyventi. Su žmonėmis grupelėse reikia elgtis visiškai priešingai. Turime atmesti visas etiketes ir pabandyti išgirsti žmogų, ypač jeigu jis kitoks negu aš.

Moderuojant derėtų vengti:

Tokių frazių kaip: "Taip, bet..." Jei mintyse kyla toks atsakymas, vadinasi, esam įjungę savo žinojimą, o mūsų žinojimas jau yra kliūtis išgirsti. Jau esame paruošę atsakymą, kad yra kitaip. Jei jaučiam pasipriešinimą pašnekovo žodžiams, gali padėti pasitikslinimas: "Ar teisingai jus supratau?" Laimima laiko su ta informacija apsiprasti.

Apibendrinti. Visada kalbama apie konkrečias situacijas, o apibendrinimas niveliuoja, uždeda kažkokį standartą, šabloną. Ir moderatoriams reikėtų vengti tokių žodelių kaip "niekada", "nuolat" ir pan., ir apibendrinti mėgstančių dalyvių prašykime kalbėti apie asmeninę patirtį.

Ginčytis tarpusavyje arba su dalyviais. Ginčytis galima tik visiško saugumo ir pasitikėjimo atmosferoje, kad visi žinotų, jog ginčas neužkirs kelio žmogui kalbėti. Taip pat turime gerbti tą patirtį, kurią žmonės atsineša. Nežinome, kokių gandų jie prisiklausę. Maža to, kalbėti apie Bažnyčią ir kunigų netobulumus yra mados reikalas. Ką galime padaryti - nesiginčyti. Bet ir nedaryti erdvės tokiems pasakojimams, tik tiek, kiek reikia išgirsti apie žmogaus patirtį. Tik nekomentuojame ir nesiginčijame. Žmogaus nuostata galės pasikeisti tiktai tada, jeigu jis pats pamatys kitaip. Neverta ginčytis, kur yra žmogaus patirtis. Tegul žmogus išsineša jūsų paprastumą ir žmogiškumą.

Dievą nešti mes galime ne tik kalbėdami apie Jo gerumą ir gailestingumą, bet tiesiog būdami, gyvendami pagal savo tikėjimą. Efektyviau, kai žmogus paklausia, negu jam įrodinėti. Jeigu leisime Šventajai Dvasiai kalbėti per mus, Ji pasakys viską, ką reikia.

Asmeniniai liudijimai labai pagyvina, sušildo ir suartina, bet, kita vertus, kalbėti apie savo patirtį nėra paprasta. Būna nuostabių spontaniškų liudijimų, bet labai gerai, jei galima pasiruošti, nes reikia išsiryškinti žinią, kurią norim perduoti. Juk bus kalbama konkretiems žmonėms, savo grupelės žmonėms, kurie jau kažkiek jums pasipasakoję. Ar tai, ką jūs sakot, atlieps jų lūkesčiams, jų patirčiai? Pavojinga pasakoti per daug, per atvirai, per sudėtingai. Svarbu žinutės esmė. Tą esmę galima vis priminti ir pakartoti. Nereikia per daug detalių, kurios paskandina žinutę. Geriau tegu žmonės pasitikslins, perklaus, kas jiems yra įdomu ir aktualu.

Kalbant svarbu vartoti įprastos kalbos žodžius. Jeigu vartojame terminus, kurių žmonės šiaip gyvenime nenaudoja (pvz., adoracija, rekolekcijos, agapė), iškart pridedame paaiškinimą. Kaskart. Kalbant su žmonėmis labai tinka vartoti jų kalbą, apibūdinimus, kuriuos jie patys pasirenka dalindamiesi: tai irgi suteikia bendrumo.

Jeigu žmogus ateina nusiteikęs priešiškai, tiktų klausti apie patirtį. Kuo daugiau sužinome, iš kur kyla neigiama nuostata, tuo lengviau surasti, ką atsakyti ir kaip pakalbinti. Sunkiausia, kai prieštarauja, ir nelabai žinai, kodėl. Kai jau žinai, kodėl, galima atrasti panašių teigiamų patirčių ir kviesti sužinoti, patirti daugiau. Pakviesti į pozityvą lengviau po to, kai jau išsakytas negatyvas.

Nepavyks absoliučiai visus prakalbinti, bet "ąžuoliuko nepatempsi". Nežinom, kokia mūsų užduotis šitame etape, nežinom, ką Dievas mums dovanos. Gal po kokių dešimties ar dvidešimties metų žmogus prisimins, kad gal ten ir "visai nieko" buvo.

Kuriant grupelę, kurioje tikimasi pasitikėjimo atmosferos, svarbu, kad ji būtų stabili, kad kuo mažiau žmonės keistųsi. Kartais dalyviai, kaip vaikai, skirtingai elgiasi su skirtingais žmonėmis. Ypač tie, kurie yra priešiškai nusiteikę ir nėra motyvuoti, pirmiausia patikrina esančius žmones. Tiems, kas nenori kalbėti, tai yra priedanga nekalbėti. Moderatoriui irgi sunkiau, nes iš naujo reikia kurti pasitikėjimo atmosferą gilesniems dalykams. Neigiamoms nuostatoms keisti geriau yra stabilumas.

Trumpas apibendrinimas: labai svarbu - atmosfera. Džiaukitės kiekvienu žmogumi, kuris atėjo. Net jeigu jis visiškai kitoks. Net jeigu sako, kad jam šito nereikia. Džiaukitės - jisai atėjo, kažkodėl atėjo čia. Svarbi užduotis - kad atėjęs žmogus pamatytų susirinkusius normalius žmones, su kuriais yra apie ką pakalbėti. Mes galime tik paruošti vietą žmonėms, kad jie atėję gerai jaustųsi. Moderatoriaus užduotis - kad žmogus jaustųsi priimtas, laukiamas, nekritikuojamas, nevertinamas, neteisiamas. Nereikia jokių komentarų, jokių replikų. Tiesiog džiaukitės, o visą kitą palikite Dievo Dvasiai. "Ąžuoliuko nepatempsi", nežinai į kokį ąžuolą jis išaugs ar kas gero nutiks jam beaugant.

Ačiū, už tai ką darote. Būkite drąsūs. Nebijokite.

Kaip neužgniaužti dvasinių dovanų

Fri, 21 Oct 2022 19:59:00 +0000

Užmegzdamas mus motinos įsčiose ir atnaujindamas Kristuje, Dievas išrinko mums dovanas - ypatingus išteklius, patirtis ir gebėjimus, kuriuos turime valdyti ir praktikuoti. Ar tuo tikite? Jei taip, ar žinote, kokios tos dovanos? Ar galite įvardyti, kaip konkrečiai stengiatės jomis naudotis ir jose augti?

Mes visi turime iš Dievo gautų gebėjimų, kurie skirti keisti kitų gyvenimus. Taigi, "esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visur kur. Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui" (1 Kor 12, 4-7).

Visur kur, vadinasi, ir jumyse. Kiekvienam, vadinasi, jums.

Vis dėlto, nors kiekvienas iš mūsų turi ypatingą gėrio potencialą, ne visi jį realizuoja. Yra žmonių, kurie iššvaisto stebuklingas būtent jiems skirtas Dievo dovanas gyvendami į ką kitą sutelktą gyvenimą.

Apaštalas Paulius ragina Romos bažnyčią naudotis įvairiomis dovanomis pagal kiekvienam suteiktą malonę (plg. Rom 12, 6-8). Kas gi mums trukdo gerai naudotis savo dovanomis - Dievo suteiktais malonės pripildytais gebėjimais? Dažnai net nesuvokiame, kad iššvaistome šiuos išteklius. Tai yra šėtono klastos dalis. Nepavykus mus įtikinti visiškai atmesti Dievą, jis atitraukia mus nuo Jo šimtais nežymių būdų, tarkim, įterpdamas kokią subtilią, vos pastebimą pagundą, kuri pamažu sugadina mūsų impulsus ir palaidoja mūsų potencialą.

Dauguma dvasinių dovanų miršta ne dėl jų atmetimo, bet dėl išblaškymo. Pagundos tampa tarsi dvasiniais akligatviais. Gyventi patogu, bet jie niekur neveda. Laiške romiečiams šv. Paulius įvardija keturis tokius akligatvius.

Savanaudiškumas

Turbūt dažniausiai iššvaistome Dievo dovanas manydami, kad jos skirtos mūsų, o ne kitų žmonių poreikiams tenkinti. Pauliaus įsakymas naudotis savo gebėjimais eina iškart po šio nepaprasto mūsų tapatybės įvardijimo: "Kaip viename kūne turime daug narių, ir visi nariai atlieka ne tą patį uždavinį, taip ir mes daugelis esame vienas Kūnas Kristuje, o pavieniui - vieni kitų nariai" (Rom12, 4-5). Gebėjimai, kuriuos Dievas mums suteikia, skirti ne tam, kad palypėtume karjeros laipteliais, išlaisvintume pomėgius, patirtume pasisekimą ar pasitenkinimo jausmą; jie skirti Kristaus Kūnui - Bažnyčiai laiminti ir paremti. Kažką gerai išmanote, kažkas jums sekasi todėl, kad tam tikru būdu, forma ar pavidalu to reikia Bažnyčiai - nes Bažnyčiai reikia jūsų.

Pasaulis mąsto kitaip. Kam reikalingos dovanos, jei negaliu jomis naudotis ir leisti kaip noriu? Kaip penkiametis, gavęs dovanų žaislą, mes apžvelgiame savo gebėjimus, išteklius, laiką ir pareiškiame: "Mano!" Dievas į dovanas žiūri kitaip. Jis klausia: kam reikalingos dovanos, jei jos miršta savininkiškai apkabintos? Juk dovanos iš tiesų patiriamos ir jomis džiaugiamasi tik tada, kai jas laisvai laikome ir su džiaugsmu sakome Dievui: "Tavo!"

Puikybė

Savanaudiškumas mus apakina kitų poreikiams, tačiau iššvaistyti savo dovanas galime ir pernelyg gerai apie save galvodami. Šv. Paulius rašo: "Dėlei man suteiktos malonės aš raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai, kiekvienam pagal Dievo duotąjį tikėjimo laipsnį" (Rom 12, 3).

Kartais dovanos sugenda, nes esame pernelyg susitelkę į save; kartais - nes manome, kad poreikiai, kuriuos galėtume patenkinti, yra neverti mūsų pastangų. Manome, kad esame per daug gabūs ramiai, įprastai, neliaupsinamai meilei. Išdidumas išpučia mūsų galvas, iškelia mus virš tikrovės ir tikrieji poreikiai ima atrodyti maži, net nereikšmingi šalia mūsiškių išsipūtusių prioritetų. Tačiau Dievo duoti gebėjimai tokiame “aukštyje” dūsta. Jie kvėpuoja ir klesti, kai yra įsišakniję tikrame, įprastame gyvenime su tikrais, įprastais poreikiais. Mūsų dovanos nepasieks savo potencialo aukštumų, jei atsisakysime jomis naudotis suklupę ant kelių.

Šv. Paulius įduoda ginklą prieš šį dovanas dusinantį išdidumą: manykite apie save blaiviai, sako jis, "kiekvienas pagal Dievo paskirtą tikėjimo matą". Gebėjimus, kuriuos turite, skyrė Dievas. Netgi jūsų turimą tikėjimą skiria Dievas. "Ir ką gi tu turi, ko nebūtum gavęs?" (1 Kor 4, 7). Atminkite, kad viską, ką darote gerai, darote gerai tik dėl Dievo kūrybingumo ir dosnumo.

Pasaulietiškumas

Šioji pagunda yra labiausiai paplitusi ir subtiliausia. Mes švaistome savo dovanas arba netinkamai jomis naudojamės, nes vertiname ir teikiame pirmenybę tam, ką daro pasaulis, užuot pirmiausia ieškoję "Dievo Karalystės ir Jo teisumo" (Mt 6, 33). Pernelyg lengva atsidurti minioje, nerūpestingai žingsniuojančioje tolyn nuo kryžiaus. "Ir nesekite šiuo pasauliu, - įspėja Paulius, - bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, kas gera, tinkama ir tobula" (Rom 12, 2).

Kaip atrodo netinkamas prisitaikymas? Geriausią savęs dalį atiduodame biure, o ne namuose ir Bažnyčioje. Labiau džiaugiamės savo pomėgiais nei Dangumi. Daugiausia paguodos ir "poilsio" randame naršydami po kitų žmonių gyvenimo likučius socialiniuose tinkluose. Sekame savo mėgstamas laidas ir filmus, bet sunkiai randame laiko prisėsti, susitikti su Dievu ir Juo pasidžiaugti.

Kai mūsų širdys yra ne ten, kur reikia, nenuostabu, kad ir mūsų dovanos - mūsų laikas, dėmesys, ištekliai, gebėjimai - nuolat atsiduria ne ten, kur reikia (arba išvis neatsiduria). Tie, kurie gerai naudojasi savo dovanomis, atmeta tai, ką daryti jiem siūlo pasaulis. Jie neša ir naudoja savo dovanas ten, kur Dievas juos veda per savo Žodį, maldą ir kitų tikinčiųjų bendrystę.

Pasyvumas

Vėl grįžkime prie apaštalo raginimo: turėdami įvairių dovanų pagal mums suteiktą malonę, jomis naudokimės (plg. Rom 12, 6-8). Pasyvumas, kaip ypač derlinga piktžolė, užnuodija talentų sodus.

Kiek Dievo duotų gebėjimų sunyksta, nes esame pernelyg užsiėmę, jaučiamės nesaugūs ar tingūs net pabandyti? Pajutome impulsą vienaip ar kitaip pasitarnauti, bet vis atidėliojome. Žinojome, kad reikia kažkam paskambinti ar aplankyti, bet manėme, kad patarnaus kas nors kitas. Girdėjome, kad Bažnyčia ieško žmogaus konkrečiai tarnystei, bet vis ieškojome pasiteisinimų likti užnugaryje. Tačiau šv. Paulius sako Bažnyčiai - jauniems ir seniems, vyrams ir moterims, naujai įtikėjusiems ir tikėjimo "senbuviams", sveikiems ir kenčiantiems, bendraujantiems ir droviems, muzikaliems ir, na, ne - "Jūs turite gebėjimų (taip, tikrai visi), tad naudokitės jais". Raskite kokį nors būdą, bet kokį būdą, kaip panaudoti tai, ką gerai darote, kad pasirūpintumėte kitu.

Būti konkrečiu būdu apdovanotam nereiškia, kad esate gabesnis už kitus ar kad kiti negali mokyti, tarnauti, raginti, šelpti ar įvairiai vadovauti; tai tik įrodymas, jog Dievas tam tikrose srityse suteikė jums daugiau malonės, kad galėtumėte patenkinti kitų poreikius. "Patarnaukite vieni kitiems kaip geri daugiariopos Dievo malonės šeimininkai, sulig kiekvieno gautąja malone" (1 Pt 4, 10). Kad ir kokią patirtį ar gebėjimą Dievas jums skyrė, pradėkite juo naudotis.

Vis dar abejojate arba nežinote, kuo esate apdovanotas? Galbūt niekada nelaikėte savęs gabiu, negalite nurodyti jokio konkretaus įgūdžio, gebėjimo ar žinojimo, kuriuos laikytumėte dovana? Kaip atskleisti savo dovanas?

Laiške romiečiams šv. Paulius pateikia keletą pavyzdžių: vieni yra gabūs mokyti, kiti turi dovaną tarnauti (juk galima patarnauti ir buityje vienišai kaimynei), yra turinčių dovaną paraginti - padrąsinti, mesti iššūkį, pataisyti, įkvėpti. Pradėkite nuo paprastų klausimų: Ką jums patinka daryti? Ką gebate gerai? Kokio patarnavimo galėtų prireikti Bažnyčiai ar šeimai? Už ką kiti žmonės jums dėkoja? Galbūt jūs gebate mokyti, o gal pastebite kitame mokytojo talentą ir gebate padrąsinti? Galbūt galite vadovauti chorui, o gal padėti montuoti įrangą. Galite tiekti valgį, o gal tvarkyti ir valyti? Gebate organizuoti didelius susibūrimus, o gal draugauti su vienišais žmonėmis? Galbūt sekmadienio rytą linksmai pasisveikinate su kitais maldininkais, o gal jums skirta ištikimai melstis už kitus Kūno narius? Kiekviena bendruomenė, kad ir kokia maža ji būtų, turi tikrų ir svarbių poreikių. Kartais mažesnėse bendruomenėse poreikiai dar didesni, nes jose mažiau vadovų ir išteklių.

Jei jūsų dovanos užsibuvo akligatvyje ir ėmė nykti, dar ne per vėlu jas atgaivinti ir panaudoti. Atidėkite į šalį puikybę, savanaudiškumą, pasaulietiškumą ir pasyvumą, išlaisvinkite savo dovanas. Atraskite, ką gerai darote iš Dievo malonės, ir paprašykite, kad Viešpats padėtų jums atrasti poreikį, kurį galėtumėte patenkinti.

Parengta pagal desiringGod.org

Kaip priešintis piktajam

Sun, 14 Aug 2022 19:58:00 +0000

Neramiame šiandienos pasaulyje daugybė žmonių gana keistai suvokia, kas yra šeima, lytiškumas, politika, pinigai ir pan. Visa tai kyla iš iškreipto ir apversto tikrovės vaizdo. Ne taip seniai tarsi buvo lengviau sutarti, kas yra gera, o kas – bloga. Tačiau šiais laikais tai darosi sudėtinga. Vien išdrįsęs pasisakyti kitaip, nepritaręs kito nuomonei galite būti apkaltintas netolerancija, apšauktas kaip nekentėjas.

Tačiau “vargas vadinantiems piktą geru, o gerą piktu”, – įspėja pranašas Izaijas (Iz 5, 20).

Ši Izaijo pranašystė atrodo labai teisinga šiandien, šiame aukštyn kojomis apverstame pasaulyje. Kodėl taip atsitiko? Labai tikėtina, kad iškreiptas mąstymas kyla piktajam prikišus nagus prie mūsų proto. Demonai gali ir tikrai siunčia mums mintis. Rojaus sode velnias žadėjo Adomui ir Ievai, kad suvalgę draudžiamą vaisių jie žinos, kas gera ir kas pikta (plg. Pr 3, 5). Šėtonas melavo, nes sunki nuodėmė ne tik susilpnina valią, bet ir pritemdo protą tiek, kad nebegalime atskirti gera nuo bloga. Pasvarstykime, kaip apsaugoti savo mintis, kurios visada yra veiksmų pirmtakės.

Žmogaus sąmonė yra labai sudėtingas dalykas, ir, nors nesu psichologas, man atrodo, kad galima nurodyti tam tikras pakopas ir kaip kiekviena sritis pereina / paliečia kitą:

Vaizduotė
Emocijos
Atmintis
Sąžinė
Intelektas
Valia

Pažvelkime, kaip kiekviena iš šių šešių sričių veikia ir kaip reaguoja į demono klastą.

Vaizduotė yra žemiausia žmogaus sąmonės forma, ir velniui lengviausia ją paveikti. Jis gali užpildyti mūsų mintis įvairiausiais vaizdais ir idėjomis (apie seksą, praturtėjimą, kerštą ir pan.). Nemažai žmonių nekontroliuoja savo vaizduotės, nes fantazuoti dažniausiai yra labai malonu. Tačiau problema yra ta, kad vaizduotė maitina emocijas, emocijos – atmintį, paliečiama sąžinė, tada – intelektas (protas) ir, galiausiai, valia. Malonios fantazijos kažkaip sukuria mūsų galvoje melagingą tikrovę, kuri ir lemia tai, kad tenkinamės pornografija, ištvirkavimu, grobstymu, nusikalstamumu ir pan.

Kylant sąmonės laiptais randame emocijas, tokias kaip džiaugsmas, liūdesys, pyktis ir t. t. Emocijos nėra blogai, juk Jėzus irgi verkė ir pyko. Tačiau problema yra ta, kad jas palietus nekontroliuojamai, demono paveiktai vaizduotei, emocijos ima vadovauti veiksmams. Štai kodėl, pavyzdžiui, kartais regime nesuprantamo pykčio protrūkių. Tokius žmones kontroliuoja iškreiptos emocijos.

Atmintis. Šėtonas gali panaudoti mūsų praeities įvykius, kad užpultų mus šiandien. Visi esame nusidėjėliai, tačiau dėl Dievo gailestingumo Išpažinties sakramentu mums yra atleidžamos praeities nuodėmės. Tačiau velnias nepamiršta mūsų ankstesnių poelgių ir gali į atmintį įteigti mintį, kad vis dar esame kalti. Velnias kužda: “Dievas nėra begaliniai gailestingas. Už tokius dalykus Jis neatleidžia”. Bet iš tikrųjų Dievas neteisia mūsų dabar, kol gyvi esam; Jis tikrai yra gailestingas visų mūsų Tėvas. Taip, po mirties Jis teisingai teis mus, bet jeigu dabar atgailaujame ir visiškai pasitikime Jo išgelbėjimu, velnias lieka tuščiomis.

Atmintis, savo ruožtu, paliečia sąžinę. Šiuo metu pasaulyje sąžinė paprasčiausiai ignoruojama. Kai žmonės gyvena dėl pinigų, malonumų ir galios, tada velnias užkietina jų protą ir širdį, ir jie nemato to blogio, kurį daro. Žvelgiant į istoriją, sunku kažką pasakyti apie Hitlerio ar Stalino sąžinę. Bet tų, kurie noriai priima Šventajame Rašte apreikštą Dievo tiesą ir dažnai švenčia Sakramentus, sąžinė stipri, ji pajėgi pažaboti pasaulio dvasią. Visiems matytas piešinukas, kur velnias sėdi ant vieno peties ir šnabžda: “Elkis taip”, o angelas ant kito peties draudžia: “Nedaryk to”, gali būti tikslesnis, nei manome.

Intelektas iš esmės nurodo, koks protingas yra žmogus. Tačiau būti protingu reiškia ne tik žinoti daugybę faktų ar skaičių ir mokėti skirtingų kalbų – tai reiškia ir teisingus pasirinkimus, netgi tada, kai niekas nežiūri (beje, Dievas, šventieji, angelai ir demonai visada stebi). Vienas didžiulis sunkios nuodėmės (taip pat ir lengvųjų nuodėmių) poveikis yra tas, kad ji užtemdo protą, kuris galėtų pasakyti, jog elgiesi kvailai. Žmogus su užkietėjusia sąžine dukart negalvos kartodamas sunkią nuodėmę, nes pirmą kartą nieko blogo nenutiko. Bet, kaip ir kreditinės kortelės skolos kažkada išlenda, taip pasirodo ir nuodėmės pasekmės: skausmas ir mirtis. Kuo daugiau nusidedama, tuo labiau demonas užvaldo protą, ir tai atsiliepia šeimoje, darbe, visame (ne)gyvenime.

Valia yra paskutinė sritis: čia valios jėga, valios pastangomis renkamės gera arba bloga. Daugelis iš mūsų niekada pilnai neišnaudoja šios sąmonės srities, dažnai tiesiog plaukiame pasroviui, leidžiame dienos įvykiams kontroliuoti savo veiksmus, užuot valingai valdę tai, ką galvojame, darome ar sakome. Šitaip pasielgė Adomas: jis leido aplinkybėms – gundymui – įveikti jo valią paklusti Dievui. Jei leidžiame šėtonui valdyti penkias ankstesnes savo sąmonės sritis (vaizduotę, emocijas, atmintį, sąžinę ir protą), tada mūsų valia susilpnėja tiek, kad mes daug negalvodami su pasauliu traukiame plačiu keliu į pražūtį. Kaip sakė G. K. Čestertonas: “Negyvas daiktas gali būti upės nešamas; tačiau tik gyvas daiktas gali eiti prieš srovę”. Įsileidę sunkią nuodėmę į gyvenimą dėl nežabotos vaizduotės ir emocijų patenkinimo, aptemdome savo protą ir susilpniname valią tiek, kad liaujamės vykdę Kristaus valią. Šėtono intelektas aukštesnis nei mūsų, ir jei mes per nuodėmę įsileidžiame jį į savo gyvenimą, jis perima visas mūsų sąmonės sritis, kad tik mes toliau gyventume nuodėmėje ir tikėtume, kad neteisu yra teisu.

Taigi, ką galime padaryti, kad sustabdytume priešo kenkimą mūsų sąmonei, mūsų mąstymui? Pirmiausia, neleiskime savo mintims kilti minėtu “iš apačios į viršų” keliu – tai yra, iš vaizduotės į emocijas, paskui į atmintį, tada į sąžinę, intelektą ir pagaliau į mūsų valią. Naudokimės “iš viršaus į apačią” metodu: melskime, kad Dievo valia taptų mūsų valia. Tada Dievo Dvasia sustiprins silpną žmogišką valią. Taip pat tokiu būdu Jo valia gali kontroliuoti visą mūsų sąmonę. Kiekvieną rytą pabudę pirmiausia turėtume prašyti Jėzaus ir Jo šventųjų bei angelų užtarimo, kad Dievo valia taptų mūsų valia (štai kodėl meldžiamės “Teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje”). Šis pasiryžimas visiškai atsiduoti, kad Kristaus valia taptų mūsų valia, pereina į mūsų žmogiškąjį intelektą / protą, kad jis vengtų net progos nusidėti. Tuomet sąžinė žino, kad dabar nėra nieko, dėl ko jaustis kaltam, nes Kristus valdo. Ir, kai sąžinė švari, išgydoma mūsų atmintis, kad nuodėmingų praeities įvykių, kuriuos šėtonas nori panaudoti prieš mus, būtų kuo mažiau. Tuomet normalizuojasi mūsų emocijos: įmanoma suvaldyti pyktį, lengva kasdien juoktis iš juokingų nutikimų, o liūdesys / depresija pradeda tirpti. Galiausiai, mūsų vaizduotė tampa tyra, ir mes pradedame galvoti ne apie žemiškus, bet apie dangaus ir pomirtinio gyvenimo džiaugsmą.

Neturėtume sakyti: “Daugiau niekada nenusidėsiu” arba “Visada būsiu ištikimas”, arba “Niekada daugiau nemeluosiu”. Demonai tai girdi ir priima kaip iššūkį, kad mus gundytų, o tada priverstų smarkiai kristi. Verčiau sakykime: “Viešpatie, padedamas Tavo malonės stengsiuosi daugiau nebenusidėti” arba “Tavo malonės užtariamas trokštu likti ištikimas, nemeluoti”. Visiškai pasikliauti Dievo malone, kad būtų išvengta nuodėmės, yra labai nuolanku. Velnias nekenčia žmogaus nuolankumo ir nuo jo bėga (plg. Jok 4, 7). Ir, žinoma, mes visada turėtume kreiptis į Švč. Mergelę Mariją per jos šventąjį Rožinį, kad įveiktume savo nuodėmingumą. Rožinis yra vienas iš lengviausių Ir geriausių būdų išlaikyti velnią nuošalyje, nes, apmąstant Evangelijos slėpinius, mūsų vaizduotė atitrūksta nuo šėtono. Dažnai apmąstant Evangelijos slėpinius Dievo Dvasia ilgainiui apvalo mūsų sąmonę nuo blogio – tarsi žaizdą dezinfektantais.

Be abejo, yra ir kitų sąmonės sričių, tokių kaip pasąmonė, suvokimas, pagrįstas individualia gyvenimo patirtimi, savęs patenkinimo / priklausomybės centras ir automatinis atsakas į dirgiklius. Visos šios sąmonės sritys, jei jos demono pažeidžiamos, apsunkina mūsų požiūrį į gyvenimą. Pasaulio / gyvenimo vaizdą gali paveikti netgi tokie pojūčiai kaip kvapas ir skonis. Pavyzdžiui, užuodus buvusios draugės kvepalų aromatą, sąmonė gali akimirksniu atgaivinti jos atvaizdą ir bendras patirtis: ir geras, ir blogas.

Greta prašymo, kad mūsų valia taptų Dievo valia (tiktų melstis šv. Ignaco malda), yra ir kitų būdų, kaip atstumti šėtoną. Pirmiausia, liautis žiūrėti į geidulingus dalykus. Šią problemą galima išspręsti dažna adoracija – žvelgiant į Eucharistijoje esantį Jėzų. Patikėkit manimi, tai veikia. Pasninkas taip pat padeda. Arkivyskupas Šynas kažkada sakė, kad pasninkas atriboja nuo šio pasaulio, o malda priartina prie kito. Dažna Išpažintis, kasdienės šv. Mišios ir Eucharistijos priėmimas taip pat velnią priverčia sprukti. Tikrai padeda kasdienis pusvalandžio Šventojo Rašto skaitymas. Kai susitelkiame į Žodžio išmintį (net ir klausydami mokymų per radiją), priešui sunku įsilaužti į mūsų mintis. Laikui bėgant, jis vis mažiau kimba prie mūsų.

Galiausiai, tiesiog elkitės priešingai, nei tikisi velnias.

Šventojo Ignaco malda

Imk ir priimk, Viešpatie,
visą mano laisvę, atmintį, protą ir valią;
ką turiu ir valdau.
Tu, Viešpatie, man tai davei,
Tau viską grąžinu, viskas yra Tavo,
tad viską tvarkyk pagal savo valią.
Tik suteik man savo meilę ir malonę,
nes man to pakanka.

Parengta pagal: Ray Sullivan, How to Keep the Devil Out of Your Head, www.catholicstand.com

Apkabinimas linkint ramybės

Wed, 19 Jan 2022 20:55:00 +0000

Būna dienų, kai norisi įsitaisyti atokiausiame bažnyčios klaupte, kur tavęs nepasiektų kitų besimeldžiančių žvilgsniai ir rankos. Giliai pasinėrus į maldą Mišių metu, kito žmogaus prisilietimas gali net žeisti: verčiau liktum netrikdomas dvasinėje gelmėje. Artumo su Dievu akimirką dažnai esi gundomas gręžtis į save ir užsiverti nuo pasaulio.

Tačiau krikščioniui nedera užsisklęsti individualiose transcendencijos patirtyse bendrystės su kitais sąskaita. Tai tarsi neetiška Eucharistijos atžvilgiu: juk ji vienija visus tikinčius Kristumi, esančius viename Viešpaties Kūne - Bažnyčioje. Anot bažnytinio sąjūdžio "Bendrystė ir išlaisvinimas" įkūrėjo monsinjoro Luidžio Džuzanio, mūsų pareiga yra įgyvendinti bendrystę pasaulyje: "Toks krikščionybės įstatymas, nieko daugiau".

Kodėl ramybės palinkėjimas - rankos paspaudimas, apkabinimas, bučinys - prieš Komuniją taip svarbu? Ši fizinio prisilietimo akimirka nėra vien simbolis ar priminimas to, kas įvyksta Eucharistijoje. Tai iš tikrųjų susieja mūsų biologinę tikrovę su Eucharistijos tiesa.

Oksitocinas neretai vadinamas meilės hormonu. Nors jo poveikis organizmui yra sudėtingas ir neturėtų būti supaprastinamas pagal "pravardę", oksitocinas tikrai skatina mylėti. Aukštas oksitocino lygis mažina stresą, pagerina socialinius ryšius, didina užuojautą. Šis hormonas esminis motinos ir vaiko tarpusavio ryšiui, formuojantis poros ryšiams arba monogaminiams santykiams.

Prisilietimas - vienas iš būdų padidinti šio hormono kiekį. Tokie gestai kaip rankos paspaudimas ar apsikabinimas, ypač lydimi šypsenos ir akių kontakto, didina oksitocino ir mažina kortizolio lygį. Taigi dėl oksitocino prisilietimas linkint ramybės tarp tikinčiųjų skatina biologinę vienybę. Mūsų smegenys ir kūnai iš tikrųjų parengiami vienybės tikrovei, kuri užbaigiama / įvykdoma Eucharistijoje.

Kristus žinojo apie fizinio prisilietimo galią: Jis glostė vaikus ir lietė raupsuotuosius. Jo prisilietimas žadino atgailą ir gydė, ypač tuos, kurie gyveno visuomenės paribiuose. Šventasis Paulius prašo mūsų perduoti tai toliau: "Sveikinkit vieni kitus šventu pabučiavimu" (1 Tes 5, 26). Ramybės linkėjimas Mišiose yra šiuolaikinis šios senovinės praktikos variantas.

Kodėl tai yra svarbu? Monsinjoras Džuzanis aiškina, kad "ne mūsų patirtys ir patyrimai kuria vienybę, bet toji vienybė yra mūsų patirčių pamatas". Vienybė Kristaus Kūne nėra mūsų ryšio su Dievu pasekmė. Kristaus Bažnyčia statoma ne asmeniniu tikėjimu, vertumu ar pastangomis: vienybė Bažnyčioje yra pasiekta Kristaus mirtimi ir Prisikėlimu. Kristus mus pakvietė į šią vienybę, kai "mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną" (1 Kor 12, 13). Dabar šita vienybė tampa mūsiškės Dievo patirties pradžia.

Pagunda pasitraukti į izoliuotą transcendentinę patirtį gali būti stipri - ypač jei esate mistikas. Tačiau negalima neatsižvelgti į Komunijos - bendrystės svarbą.

Kaip rašo Džuzanis, "mes esame kartu todėl, kad Kristus mirė ir prisikėlė. Visi mūsų zirzimai dėl tų, kurie nieko nedaro, arba tų, kurie nori vieni būti už viską atsakingi, arba tų, kurie elgiasi kaip jiems patinka, arba jums nepritaria, arba paliko jus vieną... visi mūsų zirzimai, visos priežastys pasilikti bendruomenės gyvenimo paribyje - iš kur jie kyla? Iš to, kad dar neįsisamoninote tiesos apie tai, jog mes esame kartu dėl Kristaus mirties ir Prisikėlimo. Nes, net jei nužudėte mano motiną, turiu priimti jus Komunijoje; net jeigu nužudote mane, turiu priimti jus Komunijoje; nes, net jei nužudote mane, neatsikratysite fakto, kad Kristus mirė ir prisikėlė už mūsų vienybę".

Tad nepasiduokime gundymui pasitraukti nuo bendruomenės ir užsisklęsti savyje. Kai dalyvaujate Mišiose, linkėkite ramybės. Neurobiologija (oksitocinas) padės gyventi pagal mūsų vienybės Kristuje tikrovę, paruoš geriau priimti Viešpaties Eucharistiją.

Iliustracija: Neregio išgydymas, El Grekas, apie 1570 m.

Parengta pagal www.patheos.com

Astos ir Mindaugo pasidalijimas: kaip liudyti ir ko vengti liudijant

Thu, 21 Oct 2021 19:53:00 +0000

(Pagal kunigo Mozės Mitkevičiaus mokymą)

Daugybė tikinčių žmonių, ir viešuose liudijimuose, ir apskritai pokalbiuose su netikinčiais žmonėmis, daro tas pačias klaidas. Pirmiausia dera atsižvelgti į konkrečią auditoriją. Pavyzdžiui, į Alfa kursą susirinkusieji arba Pirmajai Komunijai besiruošiančių vaikų tėvai, tai yra, žmonės, kurie ateina nebūtinai savo noru, beveik visada turi tam tikrą išankstinį nusistatymą. Jie susikūrę štampų, klišių ir laukia, kada tikintis liudytojas šitas klišes, šituos išorinius stereotipus patvirtins. O tie štampai ir klišės visiems gerai žinomi: į tą žmogų yra žiūrima kaip į sektantą, kaip į tam tikrą dogmatiką, fanatiką arba, blogiausia, - kažkokį psichą. Tad pirmoji užduotis mums, anot kunigo Mozės, - nustebinti klausytoją, parodyti, kad kalba normalus žmogus. Tą padaryti nėra taip paprasta ir lengva.

Norint nustebinti, sulaužyti stereotipus, galima netgi pasisveikinti ne "Garbė Jėzui Kristui!", o "Labas vakaras". Taip ir padarė kunigas Mozė, be to, specialiai atėjęs su paprasta apranga. Kitaip tariant, reikia stengtis būti kuo arčiau žmonių. Turime juos nustebinti, jie turi nustebti, kad esame normalūs, nes iš tikrųjų į tikintįjį žiūrima, švelniai tariant, kaip į kiek kitokį.

Svarbu yra apranga. Reiktų vengti pernelyg ilgų, "davatkiškų" sijonų, nesirengti pernelyg ekstravagantiškai. Vis dėlto geriausia vilkėti tokius drabužius, kokius vilkite kasdien. Specialiai dėl liudijimo "sijono nei ilginkite, nei trumpinkite", būkite natūralus. Nebandykite būti kitoks: jei esat ekstravagantiškas, tai ir renkitės ekstravagantiškai, jei esat labiau klasikinis, tai ir rinkitės klasikinius drabužius, taip, kaip visada. Būkite savimi: bet koks apsimetinėjimas iškart matyti ir bado akis.

Ruošiantis liudyti, reikia išsigryninti tam tikrą pagrindinę mintį. Vieną aiškią, paprastą mintį. Neturėkime ambicijų papasakoti visą savo tikėjimo kelią, išvardyti viską, ką patyrėm, gavom ir pan. Reikia išsigryninti vieną mintį ir tada galvoti, kaip tą žinutę, vieną žinutę, perduoti. Būtina visada kalbėti apie save ir kalbėti pirmuoju asmeniu. Ne "mes turėtume" ar "mes galėtume", bet "aš turiu", "aš galiu". Jokių bendračių, jokių apibendrinimų. "Mes" gali atsirasti nebent tada, kada kartu liudija sutuoktinių pora. Dažnai nutinka, kad pradedama "aš...", o baigiama tuo, kad "mes visi" kažką turėtume daryti. Dera visada pasilikti prie pirmojo asmens.

Liudijant Pirmosios Komunijos vaikų tėvams, reikia pasistengti, kad jiems, tėvams, būtų įdomu: kalbėkime apie vaikus. Tik nedera mokyti. Bandykime perduoti, perteikti savo patirtį ir kažkaip teigti mintį, kad Bažnyčia yra investicija į jų vaikus. Pavyzdžiui, kad jie išvengs alkoholio, depresijos, narkotikų ir pan. Galima kalbėti apie tai, ką vaikai tikrai atsimins, pavyzdžiui, palaiminimus, kuriuos vaikai atsimins ir tada, kai tėvų jau nebebus. Tai tam tikras vaikų ateities bagažas. Galima pasakoti apie bendrą maldą: parodyti, jog vaikai gali kurti maldas - Kūčių stalo ar Santuokos jubiliejaus, kad ir tėvai nekartotų vien išmoktų poterių, bet melstųsi su vaikais savais žodžiais - šitaip juos mokome melstis.

Liudijimas reiškia, kad mes ateinam ne žiniom pasidalinti, ne kažkokių instrukcijų duoti, bet papasakoti apie savo patirtį. Reikia nuolat sau priminti, kad liudijimas nėra mokymas. Ir niekada negalima jo paversti nei kažkokiu moralizavimu, nei auklėjimu. Liudydami mes perduodam patirtį, o ne žinias.

Nedemonstruokime savo išmanymo. Ruošiant liudijimą, dera peržiūrėti savo kalbą ir išmesti visus katalikiškus žodžius. Jokių agapių, adoracijų, rekolekcijų. Kalba turi būti maksimaliai paprasta ir aiški ne Bažnyčios, ne bendruomenės ar parapijos žmogui.

Taip pat reikia vengti visokių mistifikavimų, pavyzdžiui, "nušvito, ir staiga supratau...", ir jokiu būdu nesudaryti įspūdžio, kad tikėjimas yra magija. Nekalbėkime apie jokį "Dievo balsą", apie kažkokį tiesioginį, greitą Dievo veikimą. Apie jokias mistines patirtis nedera pasakoti žmonėms, kurie su tuo nesusidūrė, nes iškart būsite "nurašyti" prie psichikos ligonių. Arba prie sektantų. Teko per radiją girdėti, kad girdimi balsai yra vienas iš pirmųjų psichozės simptomų. Jeigu norite, kad girdėję tą laidą žmonės iš karto jums tuos simptomus pritaikytų, tai iškart pradėkit apie tokius dalykus kalbėti.

Be abejo, griežtai draudžiama meluoti. Taip pat liudijant netinka užsiimti Bažnyčios apologija.

Reikia aiškiai parodyti, kad pats tikėjimas jokios šimtaprocentinės sėkmės gyvenime negarantuoja. Liudijimu nederėtų sudaryti įspūdžio, jog turint tikėjimą gyvenime neturėsi problemų. Taip nebūna. Tikėjimas gali pakeisti santykį su problema, o ne problemas panaikinti. Kita vertus, turi būti pokytis, reikia paliudyti, kad kažkas įvyko. Kad kažkas "vertėsi". Bet ir tas "vertimasis" neturėtų būti perdėtai išpūstas. Taip pat nereikėtų baigti tuo, jog dabar viskas nuostabu, beveik kaip rojuje, ir pan.

Svarbu adresatas: bandykime įsivaizduoti, kad kalbame su kolegomis, su kaimynais. Pagalvokim, kaip atrodome, kaip tie žmonės mus mato. Pasistenkime, kad matytų kaip normalų žmogų. Patartina kurti nuotaiką, per pajuokavimus, pavyzdžiui, galima kokį anekdotą, pokštą pasakyti. Bet aišku, tai turėtų būti organiška. Jeigu nemėgstat pokštaut, nereikia. Pirmiausia, kas matosi, ir kas yra didžiausia klaida, tai melas. Melas yra ne tik netiesos sakymas: meluojame ir tada, kai kalbame apie dalykus, kuriais patys netikime. Melas bus ir tokia apranga, kokios iš tikrųjų nevilkime, ir mums nebūdingi arba nepatinkantys pokštai. Bet, jeigu turite humoro jausmą, jei kasdienybėje pajuokaujate, tada drąsiai pokštaukite ir liudydami.

Iš tikrųjų labai svarbu rasti savo ir auditorijos panašumų, ieškoti sąsajų. Nerodyti išskirtinumo, nesistengti padaryti įspūdžio. Esame lygiai tokie patys žmonės kaip ir mūsų klausantieji. Tikėdami neatsiduriame kažkur "aukščiau" ar kažkur "kitur". Bažnyčia nėra šventųjų bendruomenė: tai nuodėmingųjų, kurie siekia būti šventais, bendruomenė.

Keletas aktualių temų: apie vaikus, apie Išpažintį, pavyzdžiui, kaip bijojote eiti ir kaip įvyko pokytis; apie laidotuves; apie maldą; apie gailestingumą; apie pasaulio pabaigą. Nereikėtų nuklysti į nesvarbias smulkmenas, nesistengti šokiruoti kraštutinėm patirtim, pernelyg neapsinuoginti. Svarbiausia laikytis normalumo. Galima mokytis iš popiežiaus, kuris kalba labai paprastai.

Kalbėkime apie dabar: kaip pasikeitė gyvenimas atradus Dievą ir pabrėžkime, kad tikėjimas keičia požiūrį. Pavyzdžiui, gali žmogus būti labai pamaldus, tikintis, o jo artimasis sirgti vėžiu ir mirti. Keisis / skirsis būtent požiūris, o ne situacija. Po katechezių žmogus turi matyti kryptį, galimybę, kur norėtų eiti.

Svarbu pamatyti, kad beveik visi nemokame susitvarkyt su laiku. Skirtos dešimt minučių jau praėjo, o mes dar tik įžangą pasakėme. Todėl praverstų paruoštą liudijimą pasakyti žmogui ne iš Bažnyčios bendruomenės - tokiu būdu pasipraktikuoti, kad pamatytume, ar susitvarkome su laiku, ar pasakome pagrindinę mintį, ar iškeliame problemą ir kaip ją sprendžiame.

Taigi, ruošiantis liudijimui, pirmiausia reikia išsigryninti žinią - pagrindinę mintį, kuri yra reikšminga tam žmogui, kuris liudys. Po to reikia identifikuoti tam tikrą buvusią arba esamą problemą. Trečia, reikia įduoti įrankį, tai yra, pasakyti, kaip radom šios problemos sprendimą. Arba kaip per tikėjimą Dievas veikė, ir kaip buvo rastas tam tikras sprendimas. Galiausiai - išvados: koks gyvenimas yra dabar. Kas pasikeitė. Štai iš šio lyginimo klausytojas gauna informacijos. Jeigu jis gyvenime patyrė arba ateityje patirs panašią problemą, jau žinos, koks įrankis šitą problemą atrakina. Kas pasikeičia. Kita vertus, niekada nereikia persūdyti, tai yra, sakyti, kad dabar problemų nebėra, yra tikėjimas. Radome Kristų, tai dabar problemų gyvenime nebėra.

Ruošdamiesi liudyti, nuolat kelkime sau klausimą: kas mane prakalbina, kas man būtų aktualu, įdomu. Pavyzdžiui, viena pora liudijo apie tai, kaip po nesėkmių lavinos sugalvojo Dievo pagalbos šauktis. Jie atvirai pasakojo apie labai praktišką patirtį: kaip ieškojo bažnyčios, kaip rinkosi, kad būtų šilta, ir buvo labai įdomu jų klausytis.

Galima liudyti kūrybiškai. Pavyzdžiui, kunigas Mozė atsinešė pilną krepšį avėtų batų: sporbačių, kaliošų, aukštakulnių, įvairiausių. Traukė juos iš krepšio, dėjo ant stalo ir pasakojo, kaip tais batais avėdamas darai visokius dalykus. Galiausiai pasakė, kad Kristus vaikščiojo basas. Buvo labai įspūdinga. Taigi, galima sugalvoti kažką kūrybiško, galima kalbėti metaforomis.

Žinoma, kalbėdami apie save turime kalbėti apie Kristų. Apmąstytą liudijimą kurį laiką pasinešiokime maldoje.

Paskutinis patarimas: liudydami per daug nesijaudinkite. Blogiausia, kas gali nutikti - daugiau nebereiks liudyti.

Apie ribas

Sat, 02 Oct 2021 19:52:00 +0000

Visi žinome, kas yra limitas: amžiaus, greičio, kredito, t. t. Lotynų kalbos žodis limes (kilm. limitis) reiškia nuosavybės ribas, dažnai žymimas akmeniu / riboženkliu. II a. Romos imperijos ribos driekėsi nuo Škotijos iki Arabijos.

Limito, ribų esmė tokia: dalykas yra tas, kas jis yra, o ne kažkas kitas. Niekas negali būti kas nors arba kažkas kitas, bet tiktai tas / tai, kuo yra apribotas būti - šiuo dalyku, ne kitu. Ko gero, nė nenorėtume, kad kažkas nuolat pranoktų savo ribas ir taptų tuo, kuo nėra.

Teritorinių vandenų ribos nurodo, kiek - trys mylios ar du šimtai mylių - vandenyno priklauso konkrečiai valstybei, o kur prasideda atviroji jūra. Galimybių ribos nusako, kokio rezultato, reakcijos ar pasiekimo pagrįstai galima tikėtis konkrečiu atveju. Galima numatyti, kad šimtas metrų bus nubėgta per devynias sekundes, bet ne per dvi.

Žodis "riba" turi įdomių sinonimų: siena, kraštas, slenkstis. Yra netgi toks posakis: "Gera tvora (siena) - geri kaimynai", nes mažai lieka vietos ginčams dėl nuosavybės. Jei riba aiški, abi pusės gali laisvai ir atsakingai puoselėti savo nuosavybę. Dėl ginčytinų nuosavybės ribų pradedama bylinėtis, kyla vaidai, nesantaika, netgi karai.

Senovės Graikijoje žodis "begalinis" reiškė beformį chaosą. Graikų šventovės buvo uždaros, ribotos erdvės. Tiktai viduramžiais žodis "begalinis" (angl. The Infinite) ėmė reikšti Dievą, kuris yra be ribų arba pranoksta bet kokias ribas, bet nėra chaosas. Dievas yra tobulybė, į kurią nukreipti visi riboti dalykai - Jis jų nepaneigia.

I. Saimono knygoje "Bendroji autoriteto teorija" (1980 m.) pažymima: tam, kad būtume savimi, kuo kiekvienas iš mūsų ir esame, mes negalime būti niekuo kitu. Galime atpažinti, kas mes nesame. Tiesą sakant, tam žinojimui ir turime protą. Bet būti galime tik savimi. Kiekvienas realus dalykas yra unikalus ir nepakartojamas, todėl negalima tvirtinti, kad vienas asmuo yra kitas. Negalima sakyti: Jonas yra Petras. Jei teiginys "Jonas yra Petras" būtų teisingas, vadinasi, iš tikrųjų nebūtų nei Jono, nei Petro.

Kodėl būtina pagalvoti apie baigtinumą ir ribas? Pirmiausia todėl, kad yra į mums duotas ribas žvelgiančių kaip į žmogaus būties trūkumą, nors ribos yra būtina sąlyga, kad galėtume egzistuoti. Mes esame mirties apribotos būtybės, arba bent jau taip atrodo. Prisikėlę mes netapsime kažkuo kitu: liksime pačiais savimi, kadaise pradėtais ir pagimdytais į šį pasaulį. Amžinasis gyvenimas neįims mūsų į visumą. Mes netapsime Dievu ar priešingai.

Kitaip tariant, nieko blogo būti ribota būtimi. Pasaulyje yra erdvės ne tik Dievui. Daugiausiai netvarkos tame pačiame pasaulyje kyla tada, kai ribotos būtybės siekia veikti už savo būties ribų. O. F. Dadlis savo knygos pavadinimu pagrįstai teiraujasi: "Ar žmonės bus kaip dievai?", nes žmonės tikrai siekia būti kaip dievai; tai yra, būtys be ribų, būtybės, kurios pačios siekia apibrėžti gėrio ir blogio skirtumus, užuot priėmę tai iš Dievo.

Šv. Tomas Akvinietis tvirtino, kad patirti pasaulį įmanu tik tada, kai jame yra skirtingų didesnės ir mažesnės vertės esačių. Jei visi dalykai būtų tolygūs, tapatūs, pasaulio patirti negalėtume. Faktas, jog dalykai yra apriboti būti tuo, kas jie yra, reiškia, kad neturėtume pavydėti to, kuo nesame. Skirtingi dalykai turi jiems deramą vietą.

Bendras gėris reiškia, kad visiems dalykams leidžiama tarpti savo (to, kas jie yra) ribose. Derėtų džiūgauti, kad esame ne kitu nei konkrečiai esame. Visa netvarka žmonių pasaulyje kyla iš pastangų būti kitu.

Ar žmonės gali būti kaip dievai? Mūsų rūšies istorija liudija, kad labai siekiama tokiais būti. Ar gali pasisekti? Vaikantis to, kuo negali būti, pasisektų tik suardyti tai, kas esi, kartu su visu pasauliu. Mūsų būties ribos mus įgalina būti tuo, kas esame, o ne kažkuo ar kuo nors kitu. Ne patys paskiriame save būti tuo, kas esame. Tai mums yra duota.

Versta iš www.thecatholicthing.org

8 šiuolaikinės klaidos, kurias katalikai turėtų žinoti ir vengti

Mon, 03 May 2021 19:50:00 +0000

Pasaulio pažiūros ir nuostatos neišvengiamai paliečia ir turi įtakos Bažnyčios narių mąstymui. Įsigali klaidingi įsitikinimai, kurie tik iš pažiūros atneša ramybę, o iš tikrųjų padeda vis labiau plisti pasaulietiniam ir medžiaginiam, o ne dvasiniam ir dieviškam mąstymui. Čia pateikiamos aštuonios šiais laikais labiausiai paplitusios klaidos, kurios, deja, pernelyg dažnai sutinkamos Bažnyčioje.

1. Gailestingumas be atgailos

Pernelyg daug žmonių šiais laikais mano, kad Dievui priimtinas bet koks elgesys. Vis dėlto tikrasis gailestingumas neužmerkia akių prieš nuodėmę: ją pripažįsta, vertina kaip rimtą problemą ir siūlo būdų nuodėmės vengti. Dievo gailestingumas - tai Viešpaties ranka, ištiesta traukti mus iš nuodėmės liūno. Atgaila yra gailestingumo "raktas", nes atgailaudami siekiame ir įsikimbame gailestingai ištiestos Dievo rankos.

Liūdna, bet gailestingumą be atgailos tampa įprasta skelbti net Bažnyčioje. Tarnystės pradžioje Jėzus taria: "Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!" Atsiversti - tai nusigręžti nuo nuodėmių. Eiliškumas yra svarbu: kaip galime patirti gerąją Dievo gailestingumo naujieną, jei nepakeitėme mąstymo ir nesuprantame, kad mums to gailestingumo reikia? Atgaila sužadina jausmus, leidžia pripažinti, kad mums reikia pokyčių, skatina ieškoti Dievo ir "atrakina" Jo gailestingumą.

Gailestingumo be atgailos klaida veda prie perdėto pasitikėjimo savimi, nuodėmės prieš viltį.

2. Staurofobija

Staurofobija (gr. stauros - kryžius; phobia - baimė) - kryžiaus arba Nukryžiuotojo baimė. Bažnyčioje ši klaida kyla iš nenoro kalbėti apie mokinystės reikalavimus. Dėl to smarkiai abejojama ir baiminamasi, kai geriausi ir tinkamiausi pasirodo sunkūs sprendimai, pasirinkimai.

Nemažai katalikų, įskaitant kunigus ir vyskupus, atvirai išsigąsta iškilus kryžiaus poreikiui. Pavyzdžiui, kai pasaulis protestuoja ir klausia: "Ar sakote, kad turintys potraukį tai pačiai lyčiai negali tuoktis, intymiai bendrauti ir turi gyventi celibate?", sąžiningas atsakymas yra: "Taip, mes taip tvirtiname". Tačiau šis atsakymas yra sunkus ir įsišaknijęs kryžiuje, todėl dažnas katalikas bijo tiesaus sąžiningo atsakymo. Tas pats galioja kitoms sudėtingoms moralinėms situacijoms, pavyzdžiui, eutanazijai (nepaisant kentėjimo, mes nesame laisvi atimti savo ar kito gyvybę), abortams, skyryboms.

Staurofobija taip pat verčia dvejoti atliekant pataisymus Bažnyčioje ar šeimoje. Pasitaiko, kad baimė sukausto prireikus ko nors reikalauti, taikyti net menkiausias nuobaudas ar pataisas. Mat tokie dalykai gali "nuliūdinti" žmones, o tai yra vienas iš baisiausių dalykų staurofobui, kuris bijo bet kokio kentėjimo - ir savo, ir kito.

"Bet aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš - pasauliui" (Gal 6, 14), - rašo apaštalas Paulius. Vis dėlto šiandien didelę dalį katalikų kryžius ir jo reikalavimas verčia gūžtis, sutrikti. Užuot gyręsi kryžiaus galia, jie mąsto maždaug šitaip: "Kaip mes, Bažnyčia drįstame rodyti į kryžių ir dar tvirtinti, kad jis yra geriau negu patogumas arba užuojauta?" Šv. Paulius suprato, kad "Jėzus nukryžiuotasis yra suklupimo akmuo žydams, pagonims - kvailystė. Tačiau pašauktiesiems, ir žydams, ir graikams, Kristus yra Dievo galybė ir Dievo išmintis" (plg. 1 Kor 1, 23-24). Vis dėlto šito nepasakysi staurofobui, kurių, deja, yra ir Kristaus kariaunoje.

3. Universalizmas

Įsitikinimas, kad galiausiai didžioji dauguma arba visi žmonės bus išgelbėti tiesiogiai prieštarauja mūsų Viešpaties žodžiams. Jis sako, jog daugelis yra kelyje į pražūtį ir tik nedaugelis siaurame ir sunkiame kelyje, kuris veda į išgelbėjimą (plg. Mt 7, 13-14, Lk 13, 23-30). Iš Jėzaus mokymo, palyginimų ir įspėjimų yra aišku, kad turime rimtai priimti šitą "daugelį", ir ne "keletas" bus prarasti, nebent mes iš Dievo malonės kuo greičiau pakviesime juos Kristui ir mokinystei.

Retas katalikas yra girdėjęs pamokslų, kuriuose įspėjama apie teismą arba pragaro galimybę. Taip pat retas mini tai kitiems ir net svarsto kaip tikrą galimybę. Dėl visur prasismelkiančio universalizmo katalikai retai jaučia paskatą evangelizuoti ar net patys gyventi tikėjimu. Trokštant tikrų pokyčių ar evangelizacinio įkarščio, tokią nuostatą būtina šalinti.

4. Iškreiptas dialogo supratimas

Terminas "dialogas" pastaruoju metu ėmė reikšti kone nepabaigiamą pokalbį. Kaip toks, jis stokoja aiškaus tikslo įtikinti kitą. Dažniausiai žodis "dialogas" suprantamas kaip paprasčiausias "pašnekesys, kalbėjimas". Mūsų kultūroje tiesiog kalbėjimas yra labai vertinamas. Nors pašnekesys savaime nėra blogai, negerai, jei jis pakeičia veiksmą dėl tikro tikslo.

Originaliai žodis "dialogas" turi kur kas stipresnę reikšmę. Graikiškas Šventajame Rašte vartojamas διαλέγομαι (dialégomai) kildinamas iš graikiškų dia (per, iš vienos pusės skersai į kitą) ir légō (kalbėjimas iki išvados, iki pabaigos). Dia sustiprina lego, todėl teisinga būtų sakyti "perkelti išvadą į kitą pusę", keičiantis mintimis, žodžiais ar motyvais.

Akivaizdu, kad žodžio "dialogas" originali reikšmė yra kur kas stipresnė nei, regis, dauguma žmonių šiomis dienomis supranta. Naujajame Testamente jis dažniausiai vartojamas liudijimo kontekste arba mėginant įtikinti kitus Evangelija (plg. Apd 17, 2-17; Apd 18, 4).

Bet, kaip jau sakyta, pagal mūsų laikų supratimą vykstantis dialogas iš tikrųjų gali vilkinti atsivertimą, nes sudaromas įspūdis, kad visų pusių pozicijos lygiavertės ir vien kitos pozicijos supratimas jau yra pagyrimo vertas. Supratimas gali būti naudingas, bet dažniausiai jis neturi jokios vertės atsivertimui į Evangelijos tiesą.

Šių dienų Bažnyčia pamiršta arba nėra aišku, kad tikslas yra atsivertimas. Dauguma katalikų su pasididžiavimu kalba apie "dialogą" su pasauliu ir su netikinčiaisiais. Tačiau dialogas yra įrankis ir priemonė, metodas, ne tikslas. Kaip metodas, dialogas (pirmine reikšme) yra energingas, dinamiškas ir džiaugsmingas Evangelijos skleidimas, o ne šnekučiavimasis, ne (tarsi) begaliniai pokalbiai.

Tiesa ta, kad mes siekiame laimėti sielas, ne argumentus. Sielos laimėjimas ir yra tikrasis tikslas, kurio daugumai modernių užuominų apie "dialogą" ir "susitarimą" stinga. Todėl deformuotas dialogo supratimas patenka į šiuolaikinių problemų ir klaidų sąrašą.

5. Meilė prilyginama švelnumui

Tiesa, švelnumas yra meilės išraiška. Bet lygiai taip pat - pabarimas, bausmė, pagyrimas. Vis dėlto mūsų laikais, netgi Bažnyčioje, meilė neretai suprantama vien tik kaip švelnumas, meilumas, patvirtinimas, pritarimas, padrąsinimas ir kiti pozityvūs dalykai. Tačiau tikroji meilė kartkartėmis trokšta bausti, reikalauja keistis, pabara dėl klaidos.

Moderniaisiais laikais, siejant meilę vien su švelnumu ir maloniu elgesiu, tarsi sakoma: "Jei mane tikrai myli, pritarsi, netgi aukštinsi viską, ką aš darau". Tokioje atmosferoje, jei Bažnyčios mokymas neatitinka, nesiderina su šiuolaikiniu požiūriu į, pavyzdžiui, lytiškumą, Bažnyčia kaltinama kaip neapkenčianti vien todėl, kad nepritaria tam, kam žmonės nori, kad pritartų. Dėl tapatybės politikos (kai visa žmogaus tapatybė ir orumas apibrėžiami siauru elgesio ir savybių rinkiniu) tampama dar jautresniu asmeniniams įsižeidimams.

Tačiau, užuot likę ištikimi ir tvirtinę, kad priešinti meilę tiesai yra klaidinga, dažnai katalikai nusileidžia ir galiausiai netgi patys patiki, kad meilę galima sumenkinti iki paprasčiausio švelnumo. Perimamas pasaulio požiūris, kad Bažnyčia, kuri nėra švelni ir maloni, yra menka ir netgi bjauri, nekęstina. Nesvarbu, kad Jėzus, vertinant šiuolaikiniais standartais, kalbėjo tikrai ne visada švelniai, kad Jis dažnai atvirai kalbėjo apie nuodėmę (tai yra, giliau, nei siekia socialinis teisingumas ir fariziejiškos nuostatos, lietė tokius dalykus kaip svetimavimas, skyrybos, netikėjimas ir pan.). Nesvarbu, galima viską pamiršti, nes Dievas yra meilė, meilė yra švelnumas, o švelnumas visada malonus ir pritariantis. Galiausiai nutariama, kad Jėzus negalėjo iš tikrųjų pasakyti daugumos tų dalykų, kurie Jam priskiriami. Dėl šios klaidos Jėzus sumenkinamas iki nepavojingo hipio ir meilė neteisingai aiškinama kaip vien švelnumas ir besąlyginis pritarimas. Klupdami ant šios klaidos paaukojame tiesą.

6. Neteisingas tolerancijos esmės aiškinimas

Daug žmonių šiomis dienomis toleranciją prilygina pritarimui. Todėl, kai prašoma arba net reikalaujama tolerancijos, iš tikrųjų reikalaujama pritarimo. Vis dėlto žodis "tolerancija" yra kildinamas iš lotyniško toleratus: "pakęsti, tvardytis", netgi "iškęsti". Kaip tokia, tolerancija byloja apie sąlyginę ištvermę arba bent jau netrukdymą, nesikišimą į kitų įsitikinimus, veiksmus ir praktikas, kurios laikomos klaidingomis. Galima tai pakęsti ar ištverti, kad išvengtum, pavyzdžiui, griežto spaudimo ar žiaurių bausmių, nebūtino kišimosi į privatumą ir pan., bet, jei trūksta elemento "nesutinku", kalbama ne apie toleranciją, o apie abejingumą arba pritarimą.

Būtent čia klysta katalikai, kurie toleranciją supranta kaip pritarimą. Paprasčiau tariant, tai, ką jie vadina tolerancija ir netgi sveikina save už tai, iš tikrųjų yra tam tikra abejingumo arba subjektyvizmo forma. Užuot džiugiai ir uoliai skelbę Dievo apreikštą tiesą, dauguma klystančiųjų netikra tolerancija pridengia abejingumą tiesai ar net patvirtina klaidą. Galiausiai jie netgi sveikina save už moralinį pranašumą dėl tolerancijos, nors iš tikrųjų veikia tingumas. Tingumas šiuo atveju yra nenoras imtis daug pastangų reikalaujančio triūso kalbėti tiesą abejojančiam ir pašiepiančiam pasauliui.

Sudėtingose pliuralistinėse kultūrose tolerancija yra svarbi vertybė, tačiau neturėtų būti taip plačiai paplitusi, kad prarastų savo tikrąją prasmę arba būtų taip suabsoliutinama, kad tolerancijos būtų tikimasi visais atvejais paprasčiausiai dėl to, kad jos reikalaujama.

Katalikams taip pat reikėtų truputį prablaivėti ir suvokti, kad dauguma tų, kurie pastaruoju metu reikalauja tolerancijos iš mūsų, visai neketina taikyti jos mums. Dauguma tų pačių suinteresuotų grupių, kurios reikalauja tolerancijos, darbuojasi, kad užgniaužtų religijos laisvę ir vis labiau nenori toleruoti religinių pažiūrų viešose erdvėse. Nuolat pasiduodant neteisingai suprantamos tolerancijos reikalavimams, galima atsidurti tik dar gilesnėje tamsoje ir sulaukti spaudimo prisitaikyti arba pateisinti rimtą nuodėmę.

7. Antropocentrizmas

Tai šiuolaikinė, Renesanse ištakas turinti tendencija žmogų, o ne Dievą pastatyti centre. Pastaruoju metu ji itin pažeidė Bažnyčią. Tai ypač akivaizdu liturgijoje, ne esminiai, bet kaip praktiškoje ir plačiai švenčiamoje. Mūsų architektūra, giesmės ir gestai, nepaliaujami skelbimai ir sveikinimo ritualai yra sutelkti į vidų, į save. Liturgija, kaip įprastai švenčiama, regis, yra labiau apie mus nei apie Dievą. Netgi Eucharistijos malda, kuri yra visiškai nukreipta į Dievą, paprastai kalbama atsigręžus į žmones.

Niekada nėra gerai, ypač Bažnyčioje, nusiųsti Dievą į pakraščius. Šis Dievo nustūmimas į šalį akivaizdus ne tik liturgijoje, bet parapijų gyvenime, kuris dažnai perkrautas aktyvumo, įsišaknijusio gailestingumo darbuose kūnui, mažai paisant gailestingumo darbų sielai. Vyrauja socialinės organizacijos, bet sunku sudominti Šventojo Rašto studijomis, tradicinėmis maldingumo praktikomis ir kitais dvasiniais Dievui skirtais darbais.

Taip pat reta, kad Dievas būtų skelbiamas energingu evangelizaciniu darbu parapijose, kurios kartais labiau primena pomėgių klubą negu švyturį. Žmogus yra svarbus, krikščioniškas humanizmas yra vertybė, tačiau antropocentrizmas yra dažna šiuolaikinė klaida, įsišaknijusi nesaikingume. Daugybėje parapijų Dievo garbinimas ir Jo Karalystės skleidimas pernelyg nepastebimas. Tėvai būna labiau susitelkę į laikiną savo vaikų gerovę, į jų akademinį išsilavinimą, tačiau kur kas mažiau rūpinasi dvasinėmis žiniomis ir dvasiniais turtais.

Dievas privalo būti centre, kad žmogus būtų iš tikrųjų išaukštintas.

8. Vaidmenų perkeitimas

Jėzus sako, kad Šventoji Dvasia, kurią Jis atsiųs, leis pasauliui suvokti klaidas ir kaltes (plg. Jn 16, 8: "Jis ateis ir parodys pasauliui, kaip jis klysta dėl nuodėmės, dėl teisybės, dėl teismo"). Todėl teisingas kataliko santykis su pasauliu yra pasaulį teisti. Kaip sako šv. Paulius, "visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite! Susilaikykite nuo visokio blogio!" (1 Tes 5, 21-22). Taigi, pasaulis turi būti vertinamas Evangelijos šviesoje.

Vis dėlto pernelyg dažnai mes viską apverčiame ir esame linkę teisti Dievo Žodį bei Bažnyčios mokymą, vertindami jį iš pasaulio perspektyvos. Turėtume visus dalykus vertinti Dievo šviesoje. Vis dėlto neretai galima išgirsti katalikus pašiepiant mokymą, kuris kelią iššūkį pasaulio mąstymui arba žeidžia pasaulio prioritetus. Ne vienas pakiša savo tikėjimą po politiniu įsitikinimu, pasaulio požiūriu, pasaulio pasirinkimais ir mintimis. Tikėjimo konflikte su išvardytomis pasaulio kategorijomis, spėkite, kas paprastai pasitraukia.

Jėzus sako: "Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, atėjęs savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais" (Mk 8, 38). Vis dėlto ne vienas gėdijasi Viešpaties mokymo, kuris nesiderina su pasaulio ir paplitusiomis nuostatomis, pažiūromis.

Dėl to įvyksta tikrai tragiško masto pervertimas, kuriame pasaulis ir jo pažiūros nugali Evangeliją. Pasaulį turėtų įtikinti Šventoji Dvasia. Vis dėlto mes patį Dievą sodiname į teisiamojo suolą. Neturėtų taip būti. "Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas. Ką žmogus sėja, tai ir pjaus. Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus pražūtį, o kas sėja dvasiai, tas iš dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą" (Gal 6, 7-8).

Versta iš www.ncregister.com