VPB - Bendruomenės liudijimai

Prieiti arčiau

Mon, 20 Apr 2026 22:03:00 +0000

Pirmadienį tvarkydama velykinį bažnytėlės papuošimą nuėmiau želdinukus – linksmąją narcizų ir hiacintų pievelę, vaikiškąją mūsų Velykų patirtį. Ačiū Tau, Viešpatie, už žolės sodrumą, už tai, kad būta / būna daug žolės, kur visi galime džiugiai susėsti.

Kalbėdama apie slėpinius Pirmajai Komunijai besiruošiantiems vaikams kartais naudodavau organzos užuolaidas. Kai tekstą ar kokį daiktą uždengi daugybe sluoksnių, nieko nesimato, gali tik nuspėti, jog po užuolaidomis kažkas yra. Vieną po kito atidengiant audinio sluoksnius pamažu imdavo ryškėti, kas paslėpta. Taip ir šįkart: patraukus ryškų žaismingą džiaugsmo akcentą išryškėjo esmė.

Dekoro kalbėjimo neišgirsite iš toli. Reikia prieiti, reikia atsisėsti arčiau. Tik iš arti pasimato grubių, neobliuotų lentų, tikriau – lentų atplaišų karkasas (ačiū, Nerijau Ž., už „vyriškąją“ dalį:)). Lentelės – Dovilės Gr. idėja, kurią ji pernai vasarą visiems atskleidė floristikos plenere, o paskui mielai leido man savaip interpretuoti puošiant altorių Velykų iškilmei.

Velykinis dekoras beveik neįsivaizduojamas be šakelių, pumpuruojančių arba jau žydinčių, nes koks gi sodas be pavasarį pradedančių žydėti medžių. O kas mes be sodo? Viskas prasidėjo rojaus sode. Kapas buvo sode. Paskui – tuščias kapas. Ir Brangųjį Sodininką Magdalietė susitiko sode. Kas mes be sodo?

Tačiau sodas žydi už lentų, lelijos skleidžiasi už medžio atplaišų. Tai, kas pažadėta, mums pasiekiama tik per Kristų, tik per Jo auką ant kryžiaus medžio.

Virš tabernakulio – Avinėlis, gulintis ant Knygos su septyniais antspaudais. Ten pažado sodas – šviesi viršutinė nata, kaip Velykų žvakės liepsnos pati viršūnėlė: virpinanti orą, tokia akinamai šviesi, kad net nematyti. Žemėliau liepsna ryškesnė, ir daug mažų liepsnelių mūsų rankose, Velyknakčio šventime. Todėl apačioje ir dekoras ryškesnis, ir narcizų ugnelės pabirusios... vaikiška? Ačiū Dievui! Nes, jei nepasidarysime kaip vaikai, liksime stovėti šiapus kryžiaus medžio, mes, kurie esame pakviesti susitikti Ypatingąjį Sodininką.

O pati jauniausioji puošėja, Adelė, kuri tik pernai pirmą kartą priėmė Kristų Šventojoje Komunijoje, kaip tikra bitelė suvėrė ilgiausią hiacintų žiedelių vėrinį žvakidei papuošti.

Jis tikrai prisikėlė! Aleliuja! Aleliuja!

Vievio ir Žiežmarių parapijų bendruomenių susikaupimo savaitgalis. Dalyvių atsiliepimai

Sun, 02 Mar 2025 22:30:00 +0000

Rekolekcijose buvau antrus metus iš eilės. Viskas labai patiko, ypač, kad išpažintis buvo prieš adoraciją. Galima būtų dar šiek tiek daugiau laiko skirti išpažintims.

Puiki idėja - žiūrėti kino filmus. Širdingai dėkoju, tikiuosi grįžti dar ne kartą. Labai laukiu :)

Jolanta K., 2025

---

Rekolekcijose dalyvavau antrą kartą, ir tai bene geriausia, kas gali nutikti kartą metuose. Ačiū!

Jūratė S., 2025

---

Garbė Jėzui Kristui!

Pirmą kartą gyvenime dalyvavau rekolekcijose. Važiavau pernelyg kažko nesitikėdama, galvojau, kad pailsėsiu nuo rūpesčių. Buvo abejonių ir dvejonių: ko čia važiuoju, ką čia naujo išgirsiu, bet viduje slypėjo tylus žinojimas, kad važiuoti reikia. Jau pirmą dieną gavau patvirtinimą, kad esu ten, kur ir turiu būti. Sesers Lindos mokymuose gavau atsakymus į man rūpimus klausimus. Tarsi Dievas kalbėjo jos lūpomis.

Didžiausias patirtas stebuklas buvo užtarimo malda. Netikėjau, kol savo akimis nepamačiau, kas vyksta. Kai verki, dreba visas kūnas, kai tiesiog matai, kaip krenta žmonės, už kuriuos meldžiasi užtarėjai. To žodžiais neįmanoma apsakyti. Maldos, tyla, adoracijos, pamokos, bendrystė - visa tai sujungė mus į Vienį. Nesakau, kad grįžau atsipalaidavusi, rami: daug kas apsivertė viduje, daug ką reiks apmąstyti, sudėlioti į vietas, ir svarbiausia, nepamiršti Dievo kasdieniniame gyvenime. Grįžau namo su asmeniškai gauta žinute: „MYLIU TAVE, DIEVO VAIKE!“ ❤️

Lijana L., 2025 m.

---

Garbė Jėzui Kristui!

Dėkoju Viešpačiui už dalyvavimą rekolekcijose, esu dėkinga toms, kurios paragino ir palaikė draugiją. Džiaugiuosi gavusi užtarimo maldą.

Šios rekolekcijos man nauja patirtis, tikiu, jog ateityje ir vėl jose dalyvausiu.

Jadvyga B., 2025

---

Susigulėjus mintims ir emocijoms, patirtoms rekolekcijų savaitgalyje kartu su vyru, galiu drąsiai teigti ir skelbti visam pasauliui, kad tai yra Dievo prisilietimo prie širdies laikas. REKOMENDUOJAME visiems tai patirti bent kartą gyvenime. Ačiū visiems, kurie buvote kartu. Ačiū už nuoširdumą, šilumą ir tikras emocijas.

Audra K., 2025

---

Garbė Jėzui Kristui!

Savaitgalis, paleistas Trinapolio rekolekcijų namuose, man asmeniškai davė labai daug: tai ir bendravimas, tai ir labai įdomūs sesės Lindos mokymai, tai ir skanus maistas, tai ir daug tylos, kurioje galima pabūti su savimi. Noriu nuoširdžiai padėkoti organizatoriams.

Danutė M., 2025

---

Nuoširdžiai dėkoju! Tai buvo nepaprastai brangus, gilus ir jautrus laikas su savimi ir Viešpačiu. Tai laikas, kupinas pačio tikriausio jausmo, vertingų pamokymų, naujų patirčių. Laikas, kupinas nuoširdžios bendrystės, jaukumo ir meilės. Tai laikas poilsiui, maldai, padėkai, klausimams ir atsakymas. Nuoširdžiai linkiu tai patirti kiekvienam, kuriam brangus tikėjimas.

Dėkingumo ir meilės sklidina širdimi,

Rūta K., 2025

---

Garbė Jėzui Kristui! Ačiū už rekolekcijas, už vedimą tikėjimo keliu. Buvo įdomu klausytis sesers Lindos pamąstymų apie pranašą Joną, apie krikščionybės įžvalgas filme “Narnijos kronikos”. Įdomi patirtis. Ačiū už patogumus, už skanų maistą...

Nijolė Z., 2025

---

Rekolekcijose dalyvavau pirmą kartą. Įspūdis tiesiog neapsakomas žodžiais, tai buvo kažkas nepakartojamo... Manau, kiekvienam tikinčiajam reikalinga tokia patirtis.

Labai džiaugiuosi už tą laiką, už tikinčiųjų bendruomenės dvasingumą, draugiškumą ir nuostabų laiką kartu, dėkoju už suteiktą galimybę!

Nina M., 2025

---

Garbė Jėzui Kristui!

Su nerimu vykome į rekolekcijas, nes nežinojome kas tai, kas ir kaip ten bus. Tačiau grįžome tikrai nenusivylę. Labai patiko būti bendrystėje su visais, vertinam atvirus žmonių pasidalinimus. Kadangi pati užsirašiau giedoti chore, su malonumu klausiau giesmių. Dieviški balsai, nuo kurių širdžiai gera pasidarė.

Dėkojame už galimybę dalyvauti.

Inga R., 2025

---

Garbė Jėzui Kristui,

Dėkojame už labai gerai praleistą laiką. Pailsėjom dvasiškai ir fiziškai. Daug tylos, šilumos, bendrystės, skanaus maisto, nuostabaus Dievo šlovinimo.

Norėtume pakartoti :)

Gintarė ir Romas L., 2025

---

Trečiąkart dalyvavau rekolekcijose ir turėjau kaip niekad stiprią išpažintį bei užtarimo maldą. Norėčiau, kad kiekvienas patirtų šias malones ir pajaustų jų galią. Paliudyti ir aprašyti sunku, tą reikia patirti.

Dėkoju Dievui ir visiems, kurių dėka įvyko šios rekolekcijos.

Šlovė Viešpačiui!

Agnė K., 2025

Didysis Šeštadienis - Daivos patirtis

Mon, 01 Apr 2024 21:53:00 +0000

…šiandien Dievas tyli, guli kape, ilsisi, laukia mūsų…

Bet Jėzus nepavaldus mirčiai, net kape Jis triumfuoja ir yra nepaprastai gražus. Mačiau. Du kartus. Romoj ir Neapoly. Sunkiai žodžiais apsakomo grožio mirtis, Jėzus, skulptūros.

Vatikane - Michelangelo "Pieta". Ant Marijos rankų, rodos, ramiausiai ilsisi pavargęs nuo mūsų nuodėmių Jėzus. Abu tokio ilgesingo ramumo, nuolankios kančios, be panikos, taikiais veidais.

Mirtis? Ne! Pervertose rankose ir kojose venomis tekantis kraujas net šaukia - Aš esu!

Jauni, gražūs, žavingi. Net linksta keliai nuo tokio vaizdo. Koks Jėzus nuostabus, užmerktos akys, dailiai sugulusios garbanos, nesubjaurotas, tobulas kūnas. Marijos ramuma… užburianti.

Neapolio Sansevero koplyčia saugo dar vieną šedevrą: Giuseppe Sammartino "Kristų po šydu". Kristus - nepaprastas. Skulptūra lyg gyva. Nežinau kito tokio gražaus mirties pavaizdavimo. Bet pats nepaprasčiausias elementas yra šilko šydas, dengiantis Kristų. Tokio “lengvo“ marmuro negali būti. Sukrečiantis grožis!

Skuptūros neįmanoma perteikti viena nuotrauka, ją matyti reikia iš visų pusių, iš viršaus, iš arti, liesti. Nes detalės tiek daug pasako, atskleidžia.

O Neapolyje Kristų po šydu apžiūrėjau iš labai arti, sukau ratus aplink Jį daug kartų. Negalėjau atsistebėti kaip, einant aplink, keičiasi Kristaus veido išraiška: susirūpinęs ir liūdnas veidas tampa ramiu ir atsipalaidavusiu. Rodos, tuoj atsimerks, prabus iš ramaus miego ir paklaus: "Ko ieškai, moterie?"...

Gaila, kad Pieta už stiklo ir toli dėl išprotėjusių turistų. Tik nuotraukoms ir vaizdo įrašams padedant gėrėjausi detalėmis, rodos, liečiau Jėzaus veidą ir rankas ir glaudžiausi prie jų, pasislėpusi Marijos apdaro klostėse. Svaigau iš artumo…

- Daiva U., 2024 -

"Kristumi po šydu" galite pasigrožėti čia.

Bendruomenės susikaupimo savaitgalis. Dalyvių atsiliepimai

Fri, 02 Feb 2024 21:57:00 +0000

Garbė Jėzui Kristui,

Rekolekcijose dalyvavau pirmą kartą. Esu dėkinga už šią nuostabią ir neišdildomą patirtį. Jaučiuosi dvasiškai sustiprėjusi, tvirčiau jaučianti savo misiją ir prasmę gyvenime.

Su šilčiausiais linkėjimais,

Vita B., 2024

- - -

Pirmą kartą dalyvavau rekolekcijose su Vievio parapijos bendruomene Trinapolio rekolekcijų namuose. Esu labai sužavėta, laiminga praleidusi dieną su nuoširdžiais žmonėmis.

Virginija G., 2024

- - -

Garbė Kristui!

Didžiausia padėka Dievui už rekolekcijas ir visus tuos, kurių dėka jos įvyko. Koks gali būti liudijimas ir padėka, kai į rekolekcijas važiuoji pilna pykčio, o grįžti - pilna laimės :) Tik Dievui tai įmanoma.

Labai esu dėkinga už priminimą melstis intensyviai, už priminimą, už ką turiu melstis, už šv. Mišių metu atliekamų veiksmų paaiškinimą (kai suvoki, ką darai ir kam, tada pasikeičia ir jausmas, ir požiūris, ir laikysena) ir už gražią Rožinio maldą su ašaromis ir akyse, ir širdyje. Labai labai labai dėkoju už stipriai palietusį Kryžiaus kelią ir už padrąsinimą per naktinę Adoraciją išbandyti maldą gulint kryžiumi (visada norėjau, tik niekada neišdrįsau, o šį kartą išgirdau - išdrįskit.

Žinau, kad Dievas už visą tą gėrį atlygins, o aš dėkodama dar melsiuos už visus ten sutiktus žmones, kad Dievas juos laimintų, saugotų ir vestų.

Išsivežiau užrašus (bus ką nuolat paskaityti ir prisiminti) bei mintis mąstymui:
"ar tikrai visada nešu Dievo duotą kryžių, ne savo?",
"aš turiu padaryti tai, ką galiu padaryti",
"kaip švenčiu, taip tikiu",
"aš padarysiu gera taip, kaip norėsi tu"
ir akylai stebėsiu AšManĄ :)
"Dieve, prisijaukink mano ir viso pasaulio žmonių širdis".

Begaliniai dėkinga :)
Asta M., 2024

- - -

Garbė Jėzui Kristui!

Iš rekolekcijų grįžau pakylėtos būsenos, pilna gėrio, džiaugsmo, ramybės širdyje. Tai nuostabu: to neapsakysi, tai reikia pajusti.

Vienuolyne sutikti laimingi, nuoširdžiai besišypsantis veidai įnešė dalelę gėrio į mane. Nuostabūs išmintingai, paprastai ir aiškiai išdėstyti kun. Virgilijaus mokymai daug kartų atvėrė ne tik akis, bet ir širdį.

Adoracijos metu turėjau laiko pasimelsti, pamąstyti ir paverkti. Verkiau ir Mišių metu. Tikrai nesu verksnė, bet, matyt,Dievo prisilietimas taip veikė. Dar merginų choras su nuostabiomis giesmėmis, prieš kurias neatsilaikiau.

Užtarimo grupė ir daugelis kitų dalykų, kurie vyko rekolekcijų metu, gydė mano sužeistą sielą. Išvykdama namo gailėjausi tik vieno: kad nepasirinkau dalyvauti dar dieną.

Oksana D., 2024

- - -

Garbė Jėzui Kristui!

Tai geriausias laikas, kurį esu sau padovanojusi. Tiek tikrumo, tiek nesumeluoto jausmo, kad kartais net įkvėpt sunku. Bet grįžau tokia pilna širdim, ir norisi kiekvieną mylimą ten nuvežt - kad pabūtų, kad išjaustų. Nes neužtenka apie tai išgirsti - būtina patirti! Kiekvienam!

Živilė B., 2024

- - -

Dėkoju Dievui už visas malones, kurias patyriau būdama rekolekcijose. Dėkoju visiems ir kiekvienam atskirai, kad buvote su manimi. Nuostabus kunigas, kuris turi gebėjimą prieiti prie kiekvieno žmogaus širdies. Šv. Mišių niekada neužmiršiu: pasakojau savo mamai, kad meldėmės už tėvus, už krikšto tėvus; pradėjau verkti. Rekolekcijos buvo nerealios. Tikrai žinau, kad Dievas mus myli ir suteikia mums galimybę giliau pažinti Jį dėl tokių rekolekcijų. Dieve, noriu daryti tą, ką Tu nori, bet kad tai man atneštų džiaugsmo.

Danutė M.-N.

- - -

„Tiek daug turime išmokti ir tiek mažai turime laiko“, - taip, berods, pasakė A. Enšteinas. O geriausias mokymas tas, kuris pateikiamas su gero humoro prieskoniu. Labai gerą įspūdį paliko kunigo Virgilijaus mokymai. Tai ir Ašmanoatpažinimas, nuodėmės kaip nuodo ar alergeno pašalinimas iš dvasios per išpažintį, kiek daug gero laiko tiesiog nuleidžiame į unitazą, kad apkalbomis pagalandame liežuvį į svetimą kaltę. Kad atsiprašymas gali būti orus (kai atsiprašau ir tave myliu) ir neorus. Kad malda "Tėve mūsų" trunka dvidešimt sekundžių, ir tiek nesurandame savaitės valandų skaičiuje. Kaip atpažinti puikybę, kai esi "profesionalus tikrovės specialistas ir jūs visi klausykit tik manęs" JO labiausiai įsiminė du dalykai: kai suspaudus rankoje rožančių pasakai "Dieve, šiandien galiu tik tiek" ir "Nėra maldos - nėra kavos!" Iš rekolekcijų grįžau lyg kas būtų pakeitęs išsikrovusias baterijas naujomis. Labai buvo smagu susitikti senus bendruomenės narius, susipažinti su naujais dalyviais. Labai dėkinga už galimybę pabūti Dievo namuose apsuptyje bendraminčių.

Su pagarba ir meile -
Vitalija P., 2024

- - -

Ar patiko? - Taip.
Ar buvo verta? - Žinoma, taip!

Mums toks dalyvavimas buvo pirmas. Šeimoms, kurios planuos taip pat pirmą kartą tai patirti, rekomenduotume apsilankyti dviese. Ir ne tik dėl to, kad būtų galima drąsiau jaustis, bet svarbiausia dėl bendros naujos patirties, kurios įgijome klausydami gerbiamo kunigo V. Poškaus puikių mokymų ir dalyvaudami bendrose maldose.

Mokymai, malda, galimybė tiesiog pabūti su savimi, dalyvavusių žmonių šypsenos, jauki aplinka ir netgi geras oras bei nuostabi gamta leido naujai apmąstyti asmeninį santykį su Dievu. Patirti, atrasti, pajausti kažką naujo ir svaraus savo viduje, ką žodžiais yra sunku apibūdinti.

Nuoširdžiai dėkingi,
Dalia ir Eligijus K., 2024

- - -

Esu dėkinga Jūratei M. ir jos vyrui, kurie maloniai pavėžėjo į rekolekcijas ir atgal. Labai patiko kunigo paskaita: nenuobodi, su humoru, pateikiant paties išgyventus pavyzdžius su žemaitišku prieskoniu. Supratau ir bandau dabar praktikoje įsisąmoninti, kad net labai uoliam katalikui reikia džiaugsmo! Mes visi gyvenime vadovaujamės asmeninės “gyvenimo patirties” knyga ir Šventuoju Raštu, svarbu atrasti lygsvarą. Gerai supratau, kad nuodėmė yra nuodas (ir niekas kitas mūsų neapnuodija). Svarbu neslapukauti ir atvirai jas pirmiausia sau pripažinti, vėliau išpažinti. Nuodėmės atitolina mus nuo Dievo. Svarbu rasti laiko Jam, ir forma yra tik antraeilis dalykas. Dievas ieško mūsų įvairiais būdais ir neprašo iš mūsų daugiau, negu mes galime.

Tos negailestingos 7 mūsų ydos: rūstumas, pavydas, apsirijimas, tinginystė, gobšumas, gašlumas, puikybė. Pasirodo, visos mane puola, gal tik ne taip rūsčiai. Visada galvojau, kad nesu pavydi, pasirodo, klydau. Teisinga atsvara puikybei – nuolankumas. Jeigu nori padėti žmogui, padėk taip, kaip nori kitas žmogus. Neatleidimas sukelia pyktį. Labai patiko kunigo frazė: “Tikrovė gailestingesnė už vaizduotės marazmą”. Pripažinti, kad mūsų galimybės yra ribotos, - be Dievo mes toli nenueisime. Daug ko mes nepadarome, ne dėl to, kad negalime, o dėl to, kad yra sunku tai atlikti.

Turėjau ir dvasinį pokalbį, kai ką sau išsiaiškinau, pažiūrėjau į savo gyvenimą kitu kampu. Patiko Mišios, kad buvo titrai ir galima buvo giedoti.

Audronė S., 2024

- - -

Garbė Jėzui Kristui!

Važiavau į rekolekcijas iš smalsumo ir norėjau ramybės tiek aplinkoj, tiek širdy.

Penktadienį kilo minčių, ką aš čia darau, nes pirmą sykį atvykę buvo tarsi atskirti: kambariai atskiri, bendruomenė su "naujokais" išvis minimaliai bendravo, tik tarpusavy, tad tikrai jutosi pasimetimas.

Šeštadienį jau buvo įdomiau, mokymai ir ypač popietiniai užsiėmimai, jei galima taip pavadinti, adoracija, dvasiniai pokalbiai, išpažinčių eigos su žvakutėm, giesmės jaunimo buvo tikrai nauja ir paliko didžiulį įspūdį.

Virgilijus nuostabus kunigas, humoras, įdomūs pasakojimai per mokymus, tikrai sukaustydavo dėmesį ir mokymai neprailgdavo.

Tikrai džiaugiuos ten nuvykus.

Jolita Š., 2024

- - -

Svarbiausia neišprotėti.

Tikriausiai neturėjome stipresnių rekolekcijų. Patogu, šilta ir sotu. Lektorius fantastinis, o tas pasisėdėjimas neformaliai šeštadienio naktį iki pusės dviejų - na, kažkas tokio. Ačiū visiems organizatoriams už nuostabų laiką. Ačiū lektoriui už tiek daug paprastos, bet labai naudingos informacijos, kaip paprastai bet efektyviai keisti požiūrį į Ašmano tikėjimą. Tikimės, kada nors tapsime tikrais krikščionimis. Džiaugiamės dalyvavę visas tris dienas.

Aistė ir Benas L., 2024

- - -

Garbė Jėzui Kristui!

Rekolekcijose dalyvavau pirmą kartą. Keista, kad laikydamas save praktikuojančiu kataliku, iki tol apie tai nebuvau girdėjęs. Bet čia jau mano apsileidimas :)

Žodžiu, savaitgalio laukiau su jauduliu, kuris būdingas ruošiantis naujai patirčiai. Tačiau tikrai nemaniau, kad patirsiu tiek daug ir taip stipriai. Kalbant saviugdos terminais, tai buvo pats ypatingiausias edukacinis renginys per visą mano gyvenimą. Tačiau svarbiausia, kad jis buvo absoliučiai holistinis - maksimaliai įtraukiantis kūną, protą ir sielą. Iš arčiau pamačiau mūsų bendruomenę, kuri yra tiesiog nuostabi. Buvo momentų, kai jaudulys gniaužė gerklę. Buvo katarsio momentų. Tikiu, kad buvo momentas, kai susitikau su Juo. Grįžus namo, dar visą vakarą ir visą kitą dieną pilve skraidė drugeliai :)

Jau įvyko pokyčių praktikoje. Tapau daug ramesnis ir pasitikintis dalykais, kurie vyksta aplink mane. O sūnus Motiejus, kuris iki tol tik kaip automatinis šautuvas iškalendavo poterius prieš miegą su tam tikru erzeliu, jau du vakarus iš eilės prašė, kad prieš miegą jam kaip lopšinę paniūniuočiau "Dvasia, Viešpatie, ateik" :) .

Sakau didelį ačiū renginio organizatoriams už puikią programą ir kunigui Virginijui už nerealias paskaitas. Kaip kokybės specialistas, renginį vertinu septyniomis žvaigždutėmis iš penkių!

O tamkart sakau sudiev ir labai laukiu kito susitikimo su Juo :)

Nuoširdžiai Jūsų,
Dainius M., 2024

Žolynai Kūdikėliui

Thu, 04 Jan 2024 16:13:00 +0000

Įspūdingai atrodo Kalėdų eglutės, papuoštos daugybe vienodų stiklo burbulų ar lašelių, sodriai lempelėmis žaižaruojančios. Tačiau kur kas mielesnės tos, kurios išdabintos “prisiminimais” - žaisliukais, metai po metų atsargiai suvyniojamais, dažnai pačių rankomis kurtais, primenančiais brangų žmogų ar sukaktį, džiaugsmingas ar liūdnas, vienišas ar draugų ir artimųjų šypsenų kupinas Kalėdas. Jau pats eglutės puošimas tokiais žaisliukais tampa švente.

Panašus į eglutę su žaislais-prisiminimais yra mūsų bažnytėlės altoriaus kalėdinis papuošimas. Iš pirmo žvilgsnio altorius tiesiog išpuoštas sausų augalų kompozicijomis. Tačiau jau antrus metus augalai, sugulantys ant kalėdinio altoriaus yra ypatingi. Jie sudžiovinti šioje pačioje bažnytėlėje: jie jau dabino altorių įvairių parapijos švenčių progomis. Šie augalai - tai prisiminimai.

Pirmiausia - prisiminimas Viešpaties Prisikėlimo iškilmės. Tąkart norėjosi sukurti augalines "vazas", kurios visiems metams bažnytėlėje pasiliktų, keistume tik gėles. "Reikėtų daug svyrančių beržų šakų, bet kur gi šitiek gauti?" - tyliai svajojom, ir ilgai netrukus paskambinusi viena parapijietė pranešė, kad ketina prie namų pjauti dideliausią beržą. Šakų pakako ne tik "vazoms" ant didžiojo altoriaus, bet ir vazoms bažnyčios gale, kurios labai patinka mūsų klebonui:)

Tokie stebuklai, kuomet pakanka pagalvoti apie medžiagą, ir ji atsiranda, mus, bažnyčios puošėjas, nuolat lydi. Stebuklingos yra lelijos, kurias skiname laukuose (!) prie Mitkiškių: daugumai būna sunku patikėti, kad tradicinės Šv. Petro ir Pauliaus atlaidų lelijos tikrai iš laukų, o ne iš gėlynų. Stebuklingos yra nasturtos, kurios, prieš pat šalnas parsineštos, po Marijos Rožančinės visą mėnesį žydi ir skleidžiasi niekaip nepamerktos, o pora oranžinių švieselių pasislėpusios akį džiugino iki Kalėdų.

Žiedai ir žolynai būna daugybės rankų palytėti. Raudonąjį šviestuvo ratą Sutvirtinimui jaunimas kasmet puošia patys. Baltajam - Pirmosios Komunijos - susibėga kas gali. Šiemet baltasis ratas žolynais atgijo Aistės ir Beno Santuokai, buvo kaip niekad gausus, todėl ir kalėdinio papuošimo "kasos" tokios ilgos ir sunkios, pasodrintos Sutuoktinių šventės šermukšniais.

Paprasta ir ne. Kalėdinis altoriaus papuošimas – visų metų mūsų parapijos šventės, iškilmės ir, be abejo, kasdienybė. Visas Dievo vaikų gyvenimas, toks koks yra, taip, kaip Viešpaties malonė duoda pamatyti ir pasidalinti. Begaliniai dėkojame už rasakilų debesis ir raudonėlių violetą, už hortenzijų šluotas ir visą lauką javų, už begalinio sodrumo jurginus, neįtikėtino ilgio burnočius, paslaptingojo liatrio lazdeles, dichondrų, ožekšnių ir nasturtų kasas, įspūdingo ilgio ir ne mažiau įspūdingo vardo pūstataurius, kibirų kibirus žydėjimo – visko neįmanoma išvardyti, kartu ir atskirai išvaikščiotus laukus ir visas tas akimirkas, kai džiaugsmas užplūsta: manytum, akiai susitikus žolyną, o iš tikrųjų - visada širdims.

Vievio bažnyčios puošėjų vardu – Virginija, Gražina ir Giedrė

Susikaupimo savaitgalis Trinapolyje: atgarsiai

Sun, 29 Jan 2023 22:03:00 +0000

Garbė Jėzui Kristui!

Trinapolio rekolekcijų namuose jaučiausi nuostabiai. Dėkoju Dievui, kad Jis mane vedė šiuo keliu. Visada žinojau, kad Dievas mane veda, tačiau rekolekcijose Dievą pažinau visai kitaip. Supratau, kaip stipriai Dievas mus myli, tiesia mums kiekvienam gyvenimo kelią, gyvenimo išbandymus, džiaugsmą, nerimą - viską kartu. Ir viskas iš meilės. Nuostabu, ką patyriau. Niekada to nepamiršiu, jau dabar laukiu su nekantrumu, kada galėsiu pakartoti tą kelionę. Aš tikiu: Dievas mane myli. Jis myli mus visus, kokie bebūtume. Meldžiausi ir prašiau, kad Dievas pasidalintų su manim ta meile, kad galėčiau tą meilę perduoti visiems, kuriuos sutiksiu šiame gyvenime.

Šlovė Viešpačiui!

Lijana B., 2023

- - -

Kaskart važiuodama į rekolekcijas žinau, kad turėtų būti ypatingos, bet kiekvieną kartą gaunu daugiau negu tikiuosi. Jau pati pradžia buvo įdomi: vienas žmogus pasidalino, kad jo bendrakeleivis buvo žiauriai viskuo pasipiktinęs, priešiškai nusiteikęs ir tik progai pasitaikius žada išvažiuoti namo. Na, man pastarasis tapo ypatingai įdomus, o Dievas turi gerą humoro jausmą, tad dar vis išnirdavo prieš akis. Jau pirmą dieną įvyko kažkas nepaprasto, nes tas žmogus praklūpėjo visą adoraciją. Tai matant ašaros negali netekėti.

Kitas "sutapimas": išvargusi galvoju, kaip pamiegosiu, o Dievas siunčia žmogų, kuriam labai reikia pagalbos, pašnekovo, klausytojo. Kad jau pusė dviejų nakties pastebėjau tik tada, kai grįžo kambariokė, ir suvokiau, jog tai mažas stebuklas: juk kitaip mūsų pokalbis net nebūtų įvykęs. Dievas taip veikia: pamačiau, kad kitą dieną tam žmogui jau daug geriau, kaip ir man būna po nelengvos išpažinties. Kai negaliu sudėlioti minčių ir sakinių, staiga per užtarėją prakalba Jėzus, vieną kartą, kitą... Sunku tuo patikėti, bet kokia laimė išgirsti tai, ką žino tik Jėzus ir gal artimiausi, bet tikrai negali žinoti užtarėjas. Pasipila malonės ašarų liūtis. Daug reiškia, kai paskatinus nueiti užtarimo maldos bendruomenės narį, paskui išgirsti už nugaros jo kūkčiojimą ir dar klausimą, gal turiu nosinę, o pamačius, kad buvęs priešiškas žmogus paskutinėmis minutėmis nutaria nueiti išpažinties, nebelieka ką pridurti, tai tarsi vyšnia ant torto:).

Ačiū Dievui už viską: už nuostabius kunigus, žmones, patirtis. Jaučiu kad mano sieloje vėl skleidžiasi pumpurai, žiedai ir atsiranda daug, daug spalvų po užsitęsusios pilkumos. Ačiū Dievui!

Kristina R., 2023

- - -

Per kalnus - į save - Dievo link.

Tokį pavadinimą daviau šioms rekolekcijoms. Dvasinių mokymų metu labai atliepė kunigo Aldono palyginimas: "Kai eini į kalnus, tavo tikslas yra viršukalnė, kai eini tikėjimo keliu, tikslas - susitikimas su Dievu". Tad kalną palyginau su Dievo artumo vieta ir kopimą į jį - kaip savo tikėjimo kelią su visais iššūkiais, išbandymais, sunkumais, savęs ir savo ribų peržengimais, susitaikymo, atleidimo, bendrystės patirtimis.

Kopimas ne visada būna lengvas ir paprastas. Yra tame kopime ir baimės, ir apleidimo jausmo. Rekolekcijų metu supratau, kad įveikti reikia ne kalną, įveikti reikia save. Tam reikalinga ne tik fizinė, bet ir dvasinė įkrova. Malda, Dievo Žodžio klausymas. Ir nesustoti, jei nepavyksta įkopti - pradėti iš naujo. Pakilti su naujais pasiryžimais keistis, tobulėti, judėti Dievo link ir toliau keliauti kartu su Juo.

Norėtųsi išlaikyti rekolekcijų dvasią ir savo kasdienybėje.

Daiva D., 2023

- - -

Dievas yra didis!

Važiavau su intencija, kad vis dar norėčiau norėti labiau ieškoti, suprasti, pajusti Dievą. Būna taip: myliu Viešpatį, bet atrodo, kad nepakankamai, todėl kartais susipainioju savo jausmuose. Tada bandau rasti priežastį, atsakymą, norą suprasti - kodėl?

Šį kartą rekolekcijose buvo daug juoko, bendrystės, šurmulio, mąstymo, džiaugsmo ir ašarų.

Manau, kad buvo to, ko Viešpats norėjo man ir kiekvienam iš mūsų, pagal poreikį. Grįžau nurimus ir mylėdama Dievą taip, kaip moku.

Gerai, kad turiu tokią bendruomenę, kurioje jaučiuosi savimi:). Ačiū už tą trumpą, bet man brangų laiką kartu su jumis ir Viešpačiu!

Virginija V., 2023

- - -

Noriu padėkoti už rekolekcijas ir pasidžiaugti Dievo begaline didybe ir begaliniu atidumu kiekvienam žmogui. Esu daugybę kartų dalyvavus įvairiose rekolekcijose ir žinau, kad kiekvieną kartą Jis būna paruošęs man Dovanų. Bet šį kartą važiavau nieko nenorėdama ir nesitikėdama. Kadangi esu nauja bendruomenės narė, galvojau, kad man tiesiog reikia dalyvauti, kad labiau pažinčiau bendruomenę. Kuo labiau artėjo rekolekcijos, tuo labiau nenorėjau. Važiavau į Trinapolį vėluodama, baimindamasi, kad bus virš septyniasdešimt žmonių, o aš troškau tiesiog pabūti viena ir pailsėti. Įvažiavimo vartai buvo uždaryti, norėjau sprukti namo, bet sąžinė neleido, nes buvau užsirezervavus nakvynės vietą ir maistą.

Paskambinau namų šeimininkei ir, didingai atsidarius vartams, įvažiavau į vidų, jau žinodama, kad kelio atgal nėra. Ir ką gi - vos įėjus, ištirpo visos baimės ir visos abejonės. Rekolekcijos nuo pat pirmos akimirkos panardino į Kairos, padovanojo nuostabų bendrystės laiką su Dievu ir su žmonėmis. Labai patiko tėvo Aldono mokymai, jo humoras, jo atvirumas ir nuolankumas. Patyriau daug meilės iš žmonių, su kuriais susėsdavom prie stalo, ar su moterimis, su kuriomis gyvenome viename kambary. Patyriau neapsakomą Dievo Didybę ir Gailestingumą per adoraciją ir Atgailos sakramentą. Absoliučiai netikėtai įvyko vienas stebuklas: atsirišo vienas labai sunkus santykis, kankinęs jau virš dvidešimt metų. Visiškai netikėtai tas žmogus man parašė, ir tarp mūsų nebeliko skausmo.

Man dar reikia laiko, kad galėčiau viską suvirškinti, bet esu be galo dėkinga kun. Povilui, jo pagalbininkams ir kiekvienam asmeniui, kuris dalyvavo, kuris išdrįso atvykti, šypsojosi ar liejo ašaras, paliestas Jo Gailestingumo. Ir ačiū Mažajam Princui, nes jis man priminė apie mažų žingsnelių meną.

Dovilė G., 2023

- - -

Rekolekcijose buvome antrą kartą. Kaip visada, prieš važiuojant užklupo išbandymai: pykomės su vaikais, degalinėje siurbiant automobilį palikome vaiko kėdutę. Tačiau atvažiavus ir įžengus per duris, o dar gavus raktą nuo to paties kambario, kuriame gyvenome pernai, viskas dingo. Tiesiog padėjom telefonus, padėjom savo mintis, rūpesčius ir visą išorinį pasaulį palikom už tų durų. Gera žinoti ir jausti, kad būsim čia, su tais žmonėmis, kurie mums tikrai yra artimi. Kaip malonu apsikabinti tikėjimo brolį ar sesę žinant, kad jie ne iš reikalo tai daro, o todėl, kad iš tiesų supranta mus, o mes - juos.

Pačiose rekolekcijose dalyvavome nieko nesitikėdami, tačiau norėjome atsinaujinti. Labiausiai laukėme adoracijos giesmių, šlovinimo giesmių ir užtarimo grupelių. Mus giesmės "ištaško" tiesiogine to žodžio prasme. Tėvo Aldono mokymai, kaip ir praėjusiais metais, buvo nuostabiai linksmi iki ašarų, bet paliečiantys vidų ir duodantys peno apmąstymams, taip pat labai paprastai įsisavinami, nes tėvas Aldonas moka nepaprastus dalykus paaiškinti paprastai.

Dėkojame organizatoriams už puikų renginį. Jau laukiame kitų metų, nes rekolekcijos labai suartina, leidžia atrasti naujų tikėjimo draugų ir žengti į naujus metus su atsinaujinusia širdimi.

Aistė ir Benas L., 2023

- - -

Garbė Jėzui Kristui!

Kai pirmą kartą važiavau į rekolekcijas, važiavau į nežinią. Šis, antrasis kartas, buvo kitoks. Važiavau žinodama, kas manęs laukia. Bet lūkesčių neturėjau, tik nerimstančią, ieškančią širdį.

Ieškau Tavęs, mano Viešpatie. Ieškau, randu... ir vėl pametu. Tiksliau, pati pasimetu. Noriu būti Tavo artumoje, bet esu silpna. Gal negaliu paleisti to, kas neleidžia mylėti vien Tave? O gal Tu leidi taip mylėti, kad suprasčiau kokia nuostabi yra meilė? Man kyla daugybė klausimų...

Ir tada išgirstu: "Stabtelėk, ir tik tada surasi gyvenimo prasmę. Apsidairyk, ir pamatysi kokia didžiulė Dievo malonė yra virš tavęs". Ji supa mane, mus visus. Negaliu atitraukti akių nuo Švenčiausiojo. Kaip gera Jį garbinti adoracijoje. Kiek aplink meilės, džiaugsmo, atrodo, visa tai galima semti rankomis... Ir begalinis Dievo gailestingumas.

Per mokymą kunigo ištarti žodžiai: "Nesmerk savęs nusidėjęs. Neteisink, bet ir nesmerk", suteikia drąsos atiduoti Viešpačiui kamuojantį nerimą. Atidaviau. Ir švenčiau sutaikinimą su Dievu. Ir su savimi.

Dėkojau Dievui. Žvelgiau į Švenčiausiąjį ir dėkojau. Tada išgirdau klausimą: "Ar galima sakyti, kad kryžius gražus?" Taip, jis gražus. Juk tokį jį padarė Tas, kuris už mus atidavė gyvybę. Jo auka, Jo meilė, Jo gailestingumas.

Kitą dieną pamačiau kitą kryžių. Tokį pat gražų, tik ne žmogaus rankų padarytą, o Kūrėjo sukurtą, užaugintą medį. Akys žvelgė į Nukryžiuotąjį, kuri prikalė žmogus. Bet medis buvo gyvas. Šventas Kryžiaus medis. Ieškojau šito medžio, bet pati nebūčiau radusi. Man jį parodė draugiškos rankos, apkabinusios ir sustabdžiusios. Kiek daug gali duoti žmogaus apkabinimas. Kiek daug gali gauti, kai tave apkabina mylinčios rankos: juk tomis rankomis apkabina Dievas.

Kunigas sakė, kad rekolekcijos yra sielos poilsis. Mano siela iš tiesų ilsėjosi. Ilsėjosi Dvasios glėby. Saugi ir mylima. Dėkoju Dievui ir kiekvienam, kuris dalinosi su manimi šiuo džiaugsmu, džiaugsmu Viešpatyje.

Danguolė G., 2023

- - -

Atvykau į rekolekcijas patirdamas dvasinę dykumą. Rekolekcijų vedėjas kun. Aldonas Gudaitis vieno iš mokymų metu skyrė užduotį apmąstyti, kas man yra Viešpats ir ką apie Jį galėčiau pasakoti dešimties minučių interviu.

Išėjau vienas pasivaikščioti į mišką ir mąsčiau, ką gi tas dešimt minučių pasakočiau. Atrodė per ilgai ir per sunku. Eidamas mačiau mišką, krūmus, tekantį upelį, girdėjau čiulbant paukščius, kažkur tolėliau kalbant žmones. Ir viskas. Nebežinojau, ką daugiau galėčiau pasakyti. Staiga mintys pasuko kitur. Tarkim, eidamas galiu užkliūti už šakos ir pargriūti, o pargriuvęs pamatyti kirmelytę ir išsigandęs ją sutraiškyti. Galvojau apie tai, kad net sutraiškiusį kirmėlaitę Dievas mane taip myli, jog leidžia atsikelti ir eiti toliau.

Eidamas sutikau tris tikėjimo brolius, prasilenkėme, o netrukus vėl susitikome. Šmaikščiai persimetėme frazėmis, kas ką persekioja, o susitikus trečią kartą nutarėme toliau žingsniuoti drauge. Pradėjau jiems dėstyti savo mintis - apie paukščių grožį, upelį, medžius, dangų, na ir apie tą kirmelaitę, jeigu būčiau pargriuvęs.

Tolėliau pamačiau krūmą. "Šitas krūmas galėtų būti mums užuovėja", - ėmiau fantazuoti. Paskui mostelėjau ranką į medį ir pusiau juokais tarstelėjau, kad "šitame medyje tikrai gali gyventi Dievas". Visi nusijuokė, bet pakėlęs akis matau, kad tikrai Dievas tame medyje yra. Šūktelėjęs sustabdžiau brolius, pakėliau rankas į viršų, ir sakau: "Dievas tame medyje tikrai yra!" Jie sugrįžo, ir tikrai: to medžio forma yra kaip kryžiaus, o jame yra prikaltas išdrožinėtas Jėzus.

Beeinant toliau staiga pajutau smūgį į galvą. Iš pradžių net nesupratau, kas nutiko, bet tai buvo didelė sniego gniūžtė. Atsisukau - jokio žmogaus. Paaiškėjo, kad sniegas nuo medžio nukrito. Mąsčiau, kas čia įvyko - ėjom keturiese vienas šalia kito, bet sniegas nukrito būtent ant manęs. Pamaniau, kad Dievas man taip įspyrė į užpakalį.

Grįžus į rekolekcijų namus vyko Švenčiausiojo Sakramento adoracija. Žiūrėdamas į Švenčiausiąjį mačiau tarsi širdelę. Eidamas išpažinties monstranciją pamačiau iš arčiau ir pastebėjau, kad Ostija, kaip įprastai, apskrita. Grįžęs į suolą meldžiausi ir vėl mačiau širdelę. Priekyje meldėsi Kristina. Paklausiau, ką mato ji. "Ką aš matau? Aišku, kad širdelę matau!" Pasibaigus adoracijai, pasiteiravau, ką matė kiti. Vienas atsakė: "Šviesą", kitas matė bendrą vaizdą ir t. t. O aš papasakojau, kad širdelę mačiau. Keista buvo, kad žiūrėdami į tą patį kiekvienas matėme skirtingai.

Nusifotografavau monstranciją su Švenčiausiuoju. Nuotraukoje mačiau lašą, lašo formą. Susimąsčiau, ką tai galėtų reikšti. Kiek vėliau tą patį vakarą su Kristina vėl kalbėjomės apie širdelę. Sakau: "Kaip keista, kad mes matėme širdelę, o kiti nematė. Įsivaizduoji, kaip mus Dievas myli? Net parodo, kad: "Aš jus myliu! Nerijau ir Kriste, myliu jus!" O lašelis yra už mus paaukotas Jėzaus Kraujas, už mus išlietas! Kriste, įsivaizduoji koks tai yra džiaugsmas?!"

Vėliau vakare, apmąstydamas praėjusią dieną, supratau, kad per tą nukritusią sniego gniūžtę Dievas man labai aiškiai priminė, jog Jis tikrai yra, ir Jis tikrai yra gyvas. Dėl savo apsileidimo išgyvenau dvasinę dykumą. Po šių rekolekcijų dykuma dingo.

Garbė Jėzui Kristui!

Nerijus Ž., 2023

- - -

Bendruomenės susikaupimo savaitgalyje ypač laukiu šeštadienio vakaro kino. Mėgstu nežinoti, kokį filmą žiūrėsime. Patinka, kada, kaip maži vaikai, niekaip negalime išsirinkti. Šiųmetis žiūrėtasis, "Mažasis Princas", atgaivino stiprią pirmojo karto patirtį, kuomet istoriją apie draugystę stebėjau kino teatre su jau suaugusiu sūnumi, ir švelniai priminė, kad aš irgi galiu (ir net moku) svajoti.

Sekmadienio rytą stoviniavau koridoriuje ir klausiausi iš valgomojo sklindančio klegesio - džiaugsmingos Tikėjimo bičiulių užstalės. Fiziškai buvau tolokai, bet vėl jaučiau tą keistą švelnumą ir labai aiškiai patyriau, kad mes turim galią paversti vieni kitus žydinčiais medžiais.

Į užrašų sąsiuvinį ir į širdį įsirašė: "Meilė gyvena iš susitaikinimo ir gailestingumo" (sakinys iš mokymo) ir "Vaikų kraujas ir kūnas bendri" (Jėzaus dovana maldoje). Ačiū!

Giedrė T., 2023

Gyvenimas Jėzui

Wed, 28 Dec 2022 19:43:00 +0000

Išgirdau klausimą, ar galėčiau kažką keisti gyvenime dėl tikėjimo, dėl Jėzaus? Bandžiau, ir ta patirtis man labai brangi.

Nuveikti kažką labai reikšminga nepavyko, tad norėjau bent menką kokį talentą užsidirbti Viešpaties akyse. Nusprendžiau dirbti slaugos ligoninėje. Tą darbą atsiminsiu kaip sunkiausią, bet kartu ir nuostabiausią, nes jame sutikau kaip niekad daug puikių žmonių, patyriau begalę meilės ir liko daugybė džiugių atsiminimų. Manau, kad tik Dievas duoda stiprybės ir meilės ten dirbantiems žmonėms, nesvarbu, tikintys jie ar ne, nes, nepaisant didelio krūvio ten jautiesi labai gerai ir negali suprasti, kodėl. Tie žmonės tiesiog švyti ir myli.

Vienas tokių žmonių (susidraugavau su juo) buvo jaunas slaugytojas, atvykęs į Lietuvą iš Indijos. Su juo susijusi istorija, kurią noriu papasakot.

Gulėjo mūsų skyriuje labai sunki ligonė, su didžiulėmis pragulomis. Jos kančias tikriausiai galima sulyginti su Lozoriaus kančiomis, nes Lozoriaus votis šunys laižydavo, o čia pūliai tekėjo iš kiekvienos žaizdos, ir kvapas buvo tiesiog siaubingas. Vilties jai išgyti buvo gal vienas procentas, bet, nepaisant visko, tas gerasis slaugytojas tvarstė moters žaizdas, kasdien užtrukdavo maždaug po valandą ir kviesdavo mane jam padėti. Aš jį drąsinau, kad nenuleistų rankų, o jis sakydavo: "Žinai, Krista (labai patikdavo, kad jis mane taip vadino), aš ją tvarstau tvarstau, o jinai turbūt galvoja: "Leisk tu man ramiai numirti".

Ir štai vieną dieną indas slaugytojas nusprendžia išeiti iš darbo. Aš jam ir sakau: "Kai tu išeisi, ši močiutė turbūt numirs..." Močiutė ramiai iškeliavo paskutinę jaunuolio darbo dieną mūsų skyriuje... Išlydėjo ją, ir išėjo.

O man Dievas ten irgi buvo paruošęs staigmenų: ir Covidiniam skyriuje padirbėti, ir su niežų protrūkiu pakovoti, ir su demencija iš arčiau susipažinti. Bet esu labai dėkinga Dievui už visą patirtį ir tuos nuostabius žmones, kuriuos ten sutikau: ir darbuotojus, ir svečius.

Kristina, 2022

Bendruomenės savaitgalis. Atgarsiai

Sun, 11 Sep 2022 22:16:00 +0000

Garbė Jėzui Kristui!

Po ilgo nebuvimo Bendruomenės renginiuose man buvo labai nedrąsu sugrįžti... Vaizduotė kūrė labai liūdnus vaizdus, kad gal nereikalinga, kad nepritapsiu prie jau gan stipraus branduoliuko. (Beje sekmadienį per Giedrės mokymą man buvo paaiškinta, kodėl taip vyksta ir kaip su tuo kovoti.) Bet jau parapijos namų kieme buvau sutikta šiltomis šypsenomis, ir visos baimės išgaravo.

Penktadienio vakaras buvo nuostabus. Kantičkų giedojimas adoruojant - tai kažkas nepaprastai įspūdingo. Daug stiprių vyriškų balsų (ir moteriškų), giesmės tiesiog liejosi, per kūną bėgo šiurpuliukai... Vakaras prie laužo su dainom ir daug daug juoko. Tiek gerų įspūdžių, kad grįžus namo ilgai negalėjau užmigti.

Šeštadienį mokymas, vėliavų kūrimas. Po lektorės mokymo buvo patarta pamąstyti, kokios vėliavos norėčiau, mane taip Viešpats kalbino, kad iškart žinojau, ko noriu. Visą mano tikėjimo kelią mane stiprina Viltis. Lektorei papasakojus apie inkarą, kokią jis reikšmę turi tikinčiojo gyvenime, taip pat - kad inkaras simbolizuoja Viltį, supratau: piešiu inkarą. Žalią inkarą piešiau šiaip, nes tiko prie geltonos spalvos, paskui, kalbantis su kunigu Povilu, jis sako: “Mačiau, žalią inkarą piešėt”, ir sukilo prisiminimai, kad žalia spalva taip pat simbolizuoja viltį. Dar įdomu, kad aš šiame Bendruomenės savaitgalyje priklausiau “Vilties” grupelei. Šeštadienio vakaras buvo linksmas ir taip pat nuostabus. Laiminga, bet gerąja prasme pavargus, užmigau kaip kūdikis.

Sekmadienis... Didžiausią įspūdį paliko Giedrės mokymas, šv. Mišių šventimas, adoracija ir šlovinimas. Gaudžiau kiekvieną Giedrės žodį, tokios jos dar niekad nemačiau. Mokymas lietė iki širdies gelmių. Klausiau ir negalėjau atsiklausyti. Anksčiau, kaip jai prisipažinau, jos mokymuose man taip nebuvo. Beje, mokyme vis girdėjau “viltis, viltis...”

Likus mėnesiui iki savaitgalio verkiau ir guodžiausi kunigui Povilui, kad pamiršau, kas yra džiaugsmas. Tai čia to džiaugsmo gavau su kaupu, tryško per kraštus. Atradau kai kuriuos žmones, kurie atrodė rimti ir tolimi, kitokius. Linksmus ir džiaugsmingus, su geru humoro jausmu. Dėkoju Dievui ir tiems žmonėms, kurie nenuleidžia rankų ir daro viską, kad mūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Jūs mano širdis, jūs mano lobis.

Kristina R., 2022

Garbė Jėzui Kristui!

Kiekvienas iš mūsų turime tai, ką labiausiai branginame. Vienam – tai šeima, kitam – galbūt mieli prisiminimai. Tai, kas gyva mūsų širdyje. Visa tai yra mūsų turtas. Labai brangus turtas. Galbūt jį kaupėm daugelį metų, o gal netikėtai radom. Kaip lobį. Aš taip pat radau tokį lobį. Man tai yra susiję su Dievo pažinimu, su vieta, kurioje gavau galimybę priartėti prie Dievo, su žmonėmis, kurie padėjo jį pažinti ir pamilti. Mąsčiau apie tai. Mąsčiau apie lobį, kuris yra mano. Bet Evangelija man kalbėjo, kad lobis gali būti ne vien tik mano... Po poros dienų gavau kvietimą į Bendruomenės savaitgalį. "Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis" (Lk 12, 34). Tai ir buvo atsakymas man – tikrasis lobis yra tai, kuo mes dalinamės.

Anksčiau net nebūčiau pagalvojusi, kad mano troškimas turėti šlovinimo vėliavą gali tapti lobiu, kuriuo galėsiu pasidalinti su kitais. Šis troškimas, gimęs per Sekmines, uždegė širdį dabar, matant visas tas vėliavas, liepsnojančias žmonių meile Dievui. Vėliavas, prie kurių prisilietė visų mūsų širdys ir rankos. Ir ne vien tik vėliavos... Lobio paieškos ir mokymai, giesmės bažnytėlėje, dainos prie laužo. O jau šokiai! Visa tai buvo taip nuostabu. Dievo palaimintas savaitgalis.

Tikriausiai dar niekada gyvenime neturėjau tiek džiaugsmo, tiek nesijuokiau, kaip tada (išskyrus baidarių žygį). Dėkoju Viešpačiui už Jo meilę, už malonę džiaugtis bendryste, dėkoju už žmones, kurie džiaugėsi kartu su manimi. Ir labai labai dėkoju už tai, kad per šventąsias Mišias galėjau skaityti Dievo žodį.

Danguolė G., 2022

Dėl dalyvavimo Bendruomenės savaitgalyje abejonių nebuvo, nes žinojau, kad bus gerai. Mano vyras artėjant savaitgaliui irgi sakė, jog išsineš gerų emocijų geram pusmečiui. Ir šį kartą Viešpats taip sudėliojo, kad dalyvavo visa mano šeima... O juk su vyro darbu tas beveik neįmanoma.

Patiko viskas, juk neturėjom nė minutėlės net ant žolytės pagulėti, veiklos vijo viena kitą. Linksmiausia dalis, po kurios kitą dieną skaudėjo ne kojos, o žandai, buvo šokiai! Tiek juoko ir laimės! Šoko visi, maži ir dideli, ir visi plačiausiom šypsenom...

Kalbant apie dvasinį patyrimą, Viešpats toks maloningas, jog kaip tik tomis dienomis buvo kuriamos šeimos vėliavos. Taigi, Bendruomenės apsuptyje bei šalia esant mano šeimai, visą savo meilę Viešpačiui galėjau perteikti kuriant mano šeimos vėliavą. Tai be galo brangus patyrimas, kurį turbūt sunku perteikti žodžiais... Kulminacija tapo adoracija, kai pilna patalpa buvo pripildyta Šventosios Dvasios, kuri tiesiog skverbėsi į visus sielos plyšius...

Ačiū Viešpačiui už Jo begalines malones, už tuos žmones, kurie buvo kartu ir kurie organizavo veiklas. Telaimina juos Dievas. Šlovė Viešpačiui!

Liudmila V., 2022

Kaip gražiai sako poetas eilėraštyje apie rugpjūtį, "keistas šis metas, nervų šis laikas". Nebuvo skirta pailsėti Bendruomenės savaitgalyje, bent jau ne taip, ką vadinu poilsiu. Net adoracijoje, Jėzaus akivaizdoje užgriuvau save visu savo minčių svoriu. Tačiau Dievas leidžia tokias akimirkas, visas akimirkas.

Supratau, kad Bendruomenės savaitgalis duotas ne tik kaip įvykis laike, kurį galėsiu atsiminti - vieną ar kitą akimirką, skausmingą ar džiugią, bet kaip tikrovė gyvenimo, kuris tęsiasi, mokantis priimti Dievo valią.

Nė vieno kelionė nėra visada lengva, be to, skirtingu metu kiekvienas keliaujame skirtingą etapą, o sunkumuose skirtingai pavyksta šypsotis arba ne. Todėl nepaprastai brangu būti greta žmonių, kurių širdys yra / nori būti atviros Dievui: vadinasi, ir žmogui. Jaučiausi priimta tokia, kokia buvau.

Labai įsiminė žalio žalumo varlė tvenkinuke (prie varlės gal labiau tinka žodis "prūdas"), vaikų pilnas karutis ir tėviškai rūpestingai stiprios linksmuolio Beno rankos, rūpestis visų visais (kaip kaskart) ir... malda su vyru bažnytėlės šventoriuje prieš pat protmūšį. Tai buvo asmeninė, "į programą neįtraukta" savaitgalio dalis, bet jos nebūtų buvę be Bendruomenės ir be Bendruomenės savaitgalio.

Dėkoju visiems už Tikėjimo bendrystę, o sau linkiu išmokti (nenustoti mokytis) duoti Dievui laiko.

Giedrė T., 2022

Bendruomenės susikaupimo savaitgalis

Sun, 06 Feb 2022 10:15:00 +0000

Šiose rekolekcijose buvau apkabinta begaliniu Viešpaties gailestingumu. Jutau Jo gerumą, Jo palaikymą, Jo globą. Ypač įsiminė adoracija, šlovinimo giesmės. Nuostabios rekolekcijos su labai šaunia bendruomene.

Vaida S., 2022

Garbė Jėzui Kristui!

Šitas šeštadienis man buvo įspūdingas: mokymai, mąstymo praktinė veikla, kad turiu daug baimės, kurią reikia pripažinti. Švenčiausiojo Sakramento adoracija, jaunimo giedojimas. Net buvau Išpažinties. Visa aplinka buvo rami, graži. Ačiū.

Natalija M., 2022

Atvažiavusi į rekolekcijas nesijaučiau labai drąsiai, turėjau jauduliukų ir baimės - kaip viskas praeis ir kaip reikės dalintis (liudyti). Per pirmą mokymą sužinojau, kad kalbama bus apie baimes. Tema ir man, ir, manau, ne tik man labai aktuali. Per mąstymą pasakiau Dievui, kad viską atiduodu į Jo rankas ir leisiuosi būti vedama. Begeriant kavą su vyru, prie mūsų priėjo viena sesuo ir stipriai mane apkabino. Ilgai nepaleido iš savo glėbio ir švelniu balsu kalbėdama tarsi įliejo man ramybės, šilumos iš aukščiau.

Supratau, kad Dievas yra šalia. Per adoraciją pirmą kartą be baimės laukiau Išpažinties ir užtarimo maldos. Per užtarimą supratau, kad Dievas visiškai neišgydys mano skauduliukų: Jis nori, kad šioje vietoje dar augčiau, ir Jo valia nebūtinai sutampa su mano. Suprantu, kad Jis yra šalia: ne visuomet matomas, bet stipriai mus laikantis ir traukiantis iš mūsų baimių, nuodėmių, kitų negandų taip, kaip pavaizduota paveikslėlyje, kurį gavome per mokymus, kur žvejai laivelyje traukia tinklu žuvis. Sudėliojau sau taip, kad laivas - mūsų bendruomenė, žvejai - mes patys, o žuvys - tai mūsų nuodėmės, baimės ir vargai. O Dievas mus visus laiko apkabinęs.

Šiose rekolekcijose gavau daug meilės, šilumos, apkabinimų ir šiltų žvilgsnių. Nenoriu viso to, ką gavau, užlaikyti sau, savyje, ir jau žinau, su kuo ir kur visu tuo pasidalinsiu. Šlovė Viešpačiui!

Danuta J., 2022

Šios rekolekcijos man buvo bendrystės gėris, sielos atgaiva ir kūno (nenukristi per užtarimo maldą) bei balso stygų (daug šlovinimo) išbandymas. Taip pat gera mėginti pabūti su savimi tyloje, mokytis to ir pajausti tą gėrį. Štai į kokį vienintelį sakinį telpa viso to gėrio apibendrinimas: begalinė Viešpaties Meilė mums leidžia nurimti ir tuo mėgautis. Šlovė Viešpačiui!

Benas L., 2022

Garbė Jėzui Kristui!

Rekolekcijos baigėsi. Nemaniau, kad joms dar nesibaigus, aš jų pasiilgsiu. Dėkoju Dievui už šią dovaną, už žmones, kurie buvo šalia, kurie vedė ir palaikė. Manęs klausė, ką išsivežu namo. Atsakiau, kad viską, kas tik gali tilpti širdy. Širdis pilna jausmų, kurie nori ištrūkti, nori būti girdimi, nori būti matomi.

Man tai pirmosios rekolekcijos. Važiavau į nežinią. Mačiau žmonių džiaugsmą, bet nežinojau, kas jį sukelia. Jaučiau tikėjimą ir laukiau. Laukiau to, kas laukia manęs, ir sulaukiau. Per Švenčiausiojo Sakramento adoraciją, šlovinant Viešpatį, mano širdis ėmė gyventi tuo, kuo gyveno tie žmonės, žmonės, nešiojantys savo širdyje Jėzų.

Kitos dienos mokymas labai palietė mano širdį. Baimės. Baimės, kurios neleidžia ramiai gyventi, kurios neleidžia laisvai kvėpuoti. Mąstymo metu atėjo supratimas ir tvirtas pasiryžimas jas atiduoti Dievui. Taip ir padariau. Kunigas sakė: švęskitSutaikinimo sakramentą. Iš tikrųjų švenčiau, kai savo baimes atidaviau Jėzui per Išpažintį. Po Išpažinties atsidaviau į maloningas Viešpaties rankas, prašydama užtarimo maldos. Maldos, kuri gydo, kuri apvalo, kuri kelia aukštyn ir neša link Viešpaties. Neša Jo artumon. Jautiesi taip, tarsi Jėzus apkabina ir glaudžia prie savo širdies, gailestingos ir mylinčios. Širdies, kurioje užtenka vietos visiems. Tiesiog reikia drąsos. Drąsos liudyti Viešpaties meilę ir drąsos ją priimti.

Danguolė G., 2022

Garbė Jėzui Kristui!

Rekolekcijose dalyvauju pirmą kartą. Esu be galo laiminga. Dėkoju už nuostabias rekolekcijas ir laiką, praleistą su Dievu. Atsiribojau nuo buities, kasdienybės, rūpesčių. Tokioje ramybėje buvimas arčiau Dievo - tai Dievo dovana.

Mano linkėjimai ir patarimai kiekvienam tikinčiam žmogui: žodžiais to neatpasakosi, tai turi patirti, pajausti kiekvienas asmeniškai. Kaip minėjo kunigas Aldonas Gudaitis, nenusiminkite, jeigu nepajusite Dievo prisilietimo, apsireiškimo, matyt, dar ne laikas.

Tikriausiai aš esu iš tų žmonių, kuriems dar ne laikas. Dabar žinau, kad neskubėdama ruošiuosi kitam susitikimui su Dievu ir kitą kartą tam skirsiu ilgesnį laiką, visas tris dienas.

Irena K., 2022

Garbė Jėzui Kristui!

Ačiū Dievui, ilgai lauktas, truputį su baime - įvyks ar neįvyks, bendruomenės susikaupimo savaitgalis įvyko. Vyko mokymai, kurių tema - apie baimes ir jų atpažinimą. Ši tema labai aktuali daugumai iš mūsų, o ypač man šiuo metu. Sužinojusi temą, labai nustebau ir mąsčiau, ką Dievas yra man paruošęs per šias rekolekcijas. Mokymų metu supratau, jog labai svarbu yra pripažinti, kad turiu baimę, ją išgyvenu ir jaučiu.

Taip pat vyko ir Švenčiausiojo Sakramento adoracija. Turėjau baimę klūpėti arti Švenčiausiojo. Įprastai sėdžiu ar klūpiu suole, šone. O šįkart Viešpats mane kvietė arčiau savęs. Jausdama baimę ir nepatogumą išdrįsau prieiti ir atsiklaupti arčiau Jo. Taip man yra ir gyvenime - per sunkumus, nepatogumus, baimes, išbandymus Jis mane kviečia arčiau savęs. Būti arti Viešpaties buvo tikra Dievo malonė, o kartu įveikiau ir savo baimę būti arti.

Per mokymą kunigas kalbėjo apie Susitaikinimo su Viešpačiu šventimą. Mąsčiau, kaip jį reikėtų švęsti, ir gavau atsakymą. Išdrįsus nueiti Išpažinties, išpažinus savo nuodėmes, nuoskaudas, buvo taip gera! Jaučiausi išlaisvėjusi, nuplauta ir mylima. Per užtarimo maldą gavau dar daugiau ramybės ir pasitikėjimo savimi. Jaučiau didelį norą dėkoti ir švęsti savo susitaikymą su Viešpačiu. Tuomet ir supratau, kas yra šventimas. Šlovinau Viešpatį, giedojau iškėlusi rankas. Norėjosi rankose laikyti vėliavą, bet neturėjau, tačiau rankos tiesiog pačios kilo į visas puses. Gavau didelę Dievo malonę. Tai buvo tikras buvimas kartu su Viešpačiu.

Šlovė Viešpačiui už šį savaitgalį, išgyvenimus, gautas malones ir už viską. Visiems didelis ačiū!

Jūratė U., 2022

Garbė Jėzui Kristui!

Pirma, noriu padėkoti už gražų ir išskirtinį savaitgalį. Ačiū:) Antra, sunku viską išsakyti, kadangi tai buvo pirmas toks mano savaitgalis, su daugybe emocijų, žinių ir patyrimų.

Taip arti Dievo man dar neteko būti. Matyti, kaip bendruomenės nariai meldžiasi ir melstis pačiam, pajusti tą šiluma, dvasinę ramybę ir gerą nuotaiką. Aišku buvo ir baimių, nežinomybės: kas bus, kaip ir kada. Adoracijos metu Kristų įsivaizdavau sėdintį priešais mus, besišypsantį ir visus laiminantį. Gal tai nebuvo mano įsivaizdavimas, o tiesa ir tikrovė, tačiau tam suvokti reikia laiko. Buvo iškilusių ir abejonių, klausimų: ką aš čia darau, bet su Dievo meile ir pagalba viskas išsisklaidė, nes supratau, kad Jis taip nori ir veda šiuo keliu. Kaip per mokymus pasakė kunigas Aldonas, Dievas mus mato ir veikia ne tik kaip bendruomenę, bet kaip ir atskirą asmenybę.

Po savaitgalio aš supratau, kad mano tikėjimas buvo labai paviršutiniškas, ir dabar jis sustiprėjo, jaučiuosi dvasiškai sustiprėjęs.

Iš techninės pusės, manau, viskas puikiai pavyko. Maistas skanus, gyvenimo sąlygos puikios, nuoširdus bendravimas.

Dar kartą nuoširdus Ačiū!

Rytis S., 2022

Įvyko! Labai lauktas susikaupimo savaitgalis buvo pripildytas begalinio džiaugsmo, tai net norisi jį pervadinti į džiaugsmingumo savaitgalį Viešpaties artumoje. Šiam laikui "vežiausi" intenciją: "Dieve, atverk mano širdį ir pripildyk ją savo Meile!" Per tą trumpą ir brangų laiką patyriau, kad norisi ne tik širdį, bet visą save atverti Viešpaties meilei. To ir prašiau žmonių, patarnaujančių užtarimo maldoje, ir Šventoji Dvasia tikrai pripildė savo meilės galybe. O kai jau širdis pripildyta, juk tuo norisi dalintis su kitais. Kokia buvo malonė, kai po Vakarinės, mąstymo maldoje, galėjau kaip Tėvas apkabinti ir dalintis meile su tais žmonėmis, kuriems, maniau, labiausia to reikia, kad ir kur šiuo metu būtų…

Kitos dienos rytą gavome mąstymą su paveikslėliu pagal Jn 21 ištrauką. Vėl tvirtas apkabinimas, žvilgsnis į stiprias Jėzaus rankas, kurios su tokia jėga kiekvieną kartą apglėbia, traukia, pakelia. Jėzus kartais labai tyliai ateina į mūsų gyvenimus, apkabina ir leidžia kitus apkabinti savo Meilėje.

Oksana S., 2022

Maniau, kad tikrai nerašysiu liudijimo. Grįžusi namo po rekolekcijų per dvidešimt minučių su visais susibariau, susierzinau be galo ir apsiverkiau, kad viską sugadinau... Apsitvarkiau, paskaičiau ir susiruošiau miegoti. Gavau žinutę - priminimą dėl liudijimo. Galvoju, ne man čia, aš viską sugadinau. Atsiguliau, vartausi ir niekaip negaliu užmigti. Miego noriu labai, bet lyg kas verstų iš lovos, tad neapsikentusi atsikėliau ir parašiau liudijimą. O tada užmigau. Keistas mano liudijimas, kažkoks pojūčių kratinys. Bet yra koks yra.

Vieno mokymo metu buvo skirta užduotis: po Išpažinties patirta gailestingumo ir meilės malone maldos metu pasidalinti su kitais žmonėmis. Pradėjau melstis. Mintyse vardinu žmones: ir tuos, su kuriais sunku, ir tuos, kuriuos labai myliu. Žmonių suskaičiavau daug. Ir protu pradėjau dalinti malonę, net kažkaip išsigandau, kad tik visiems užtektų. Ir tada supratau, tiesiog fiziškai pajutau, kad veriasi malonės krioklys. Neišsenkantis. Be pradžios ir be pabaigos. Neaprėpiamas. Kuo daugiau semi, tuo jis veržlesnis. Apima, apglėbia, veržiasi.

Viešpats taip laukia, kad galėtų dalinti meilę ir gailestingumą. Esu nepaprastai dėkinga už šią dovaną.

Garbė Viešpačiui!

Jūratė B., 2022

Dievas pakvietė mane į Trinapolio rekolekcijų namus, ir aš su atsidavimu Jam paklusau. Duris atvėrė neįtikėtino grožio ir į Dievo vaikų bendrystę kviečiantys namai. Nuvykau surasti Jį ten, kur Jis yra nematomas. Tačiau Dievas suskubo man apsireikšti: pastebėjau Jį žmonių akyse, mačiau širdimi. Pakviestas maldoje, Jis su džiaugsmu prisijungdavo prie bendrystės stalo pasigardžiuoti su visais koše, sriuba, pasidalinti duona. Jaučiau Jo artumą ir dvelksmą klausydamasi mokymų. Aukščiausiasis viskuo pasirūpino. Jis suteikė širdies nusiteikimą, gerą nuotaiką, Dievo vaiko žvilgsnį. Teliko atsipalaiduoti ir Juo skonėtis. Apsčiai buvo Dievo ir gerame ore. Tarsi žaisdama slėpynes pro langus smalsiai žvalgėsi saulė, ji glostė akis ir žaidė plaukuose.

Tai akimirkos, kai širdis, prisipildžiusi dieviškos meilės, geba mylėti ir apkabinti visą pasaulį. Garbindami ir šlovindami Dievą Švenčiausiajame Sakramente, pakylėtomis širdimis giedojome giesmes. Jis tuo metu gydė Atgailos ir Sutaikinimo sakramentu.

Tą patį vakarą po Adoracijos reikėjo grįžti namo. Buvo liūdna. Pamaniau, kodėl nepasikvietus Dievo vykti kartu, juk būtų šaunu. Džiaugsmingai važiuodami su Dievu namo, dalinomės savo įžvalgomis, Dievo paieška ir atradimais.

Palaiminga širdimi grįžau pas namiškius. Supratau, kad Dievas įvykdė savo planą. Širdingai ačiū už bendrystę ir laiką, praleistą kartu.

Liubovė L., 2022

Visada norėdavau į rekolekcijas, bet labai bijodavau dalintis. Žinodama, kad pasidalijimas bus sekmadienį, išvykdavau anksčiau, kad tik nereikėtų kalbėti prieš kitus. Maniau, kad santykis su Dievu turi būti asmeninis. Vis dėlto šįkart išdrįsau pasilikti iki sekmadienio ir pasidaviau Dievo vedimui.

Suprasti, kas įvyko šiose rekolekcijose, padėjo mąstymas apie Nematomą Pagalbininką. Dievo nematau ir pradedu abejoti, ar tikrai Jis yra, ar tikrai mane myli. Reikia turėti drąsos ir pasitikėjimo sustoti kiekvienoj dienoj, skirti laiko susitikti su kitu žmogumi, ir tik tada pastebi, kad jis irgi Dievo vaikas, kad jis irgi nori išgirsti, kaip aš gyvenu.

Dievas kviečia mus skirtingai, ir niekas nenueis kelionės už mane. Atsivertimo kelias yra kiekvieną dieną. Turiu pamatyti kiekvieną dieną, kasdien sulaukti meilės ir padrąsinimo. Esu ne viena, todėl ir pati turiu dalintis Jėzaus šviesa, kuri yra manyje.

Kai viskas sekasi, lengva sakyti, kad myliu ir pasitikiu, bet tada nebūtinai pavyksta pamatyti Dievo vedimą: juk kartais net nesinori sustoti. Visai kitaip tamsoje: pamatau Jį per skausmą, per abejonę, pamatau Jį dar artimesnį. Tikėjimas sustiprėja kančioje.

Šios rekolekcijos mane išlaisvino. Supratau, kad visi mes esame kažkiek, kažkaip sužeisti, kiekvienas kažko bijom, ir jeigu aš nesidalinsiu, tai nebus tos bendruomenės. Jeigu tik viena tokia būčiau, tai viena rekolekcijose ir sėdėčiau. Jei kiti irgi važiuoja, tai irgi laukia pagalbos, ir pagelbsti vienas kitam. Jeigu aš su savo išgyvenimais slėpsiuosi nuo kitų, kitas irgi slėpsis, taip ir sėdėsim kiekvienas į savo krūmą sulindęs. Negaliu liudyti, kalbėti, jeigu nesidalinsiu su kitais. Kasdieninėje kelionėje su Jėzumi - norėdama Jį pažinti ir dar labiau pamilti, turiu eiti, nebijoti, sakyti kitiems, kad tikrai esu laiminga, esu mylima, kad tikrai pasitikiu Juo, ir be Jėzaus mano kelionė būtų be prasmės, be vilties, be nieko. Turiu dalintis.

Janina A., 2022

Kaskart vykdama į rekolekcijas kovoju su pagunda manyti, jog žinau, kaip bus, kad gal man šito nebereikia. Panašiai nutiko ir šį kartą: jau esu stojusi į akistatą su savo baimėmis, jas pripažinusi ir išpažinusi, tad teko klusnumu įveikti pagundą neatlikti užduočių.

Už klusnumą buvau apdovanota: Jėzus šmaikščiai ir subtiliai pokštavo su manimi, gerai žinomas Šventojo Rašto ištraukas pateikdamas taip, lyg būčiau jų nė neregėjusi. Pirmiausia sužinojau, kad Evangelijoje pagal Matą prie Jericho kelio sėdi du (!) neregiai, Jėzus juos abu pasišaukia, juos abu išgydo. Man tai buvo tarsi balzamas ant pavydo paliktos žaizdos, o fiziniu būdu malonę išgyvenau adoracijoje, kaip prie manęs ant kilimo atsiklaupė viena, paskui kita sesuo: kaip paaiškėjo iš pasidalijimų, tikrai neatsitiktinai.

Panašiai iki skausmo žinoma eilute tarsi pirmą kartą prabilo apaštalas Jonas: "Baimė bijo bausmės" (1 Jn 4, 18), ir suvokiau, kad tai, ką savyje vadinu baime, yra dėl nemeilės, iš nemeilės susigalvota bausmė. Klūpodama po kryžiumi, mylinčio Tėvo akivaizdoje patyriau, kaip baimė dyla, tirpsta, kol nebelieka, o jos vietą užima pasitikėjimas, kuris meilėje tarpsta labai gerai.

Nuostabu buvo matyti, kaip broliai ir seserys varžosi tarpusavio meilėje, skuba nurinkti stalus, plauti indus, nors tarnystės kaip ir išdalintos, ar kaip kitaip kuo labiau patarnauti. Dar nepamenu, kad rekolekcijose būtume tiek juokęsi. Ačiū Dievui, kad pavyksta įvaldyti šį stiproką dvasinį ginklą ir galime keliauti paprastai: per juokus į geresnę Bendruomenę.

Giedrė T., 2022

Štai jau 7-ąjį kartą grįžau iš to nuostabaus patyrimo – rekolekcijų. Laukiu jų kasmet ir labai branginu, nes jos mane stiprina. Šiemet iki paskutinės minutės nerimavau, kad tik jos įvyktų dėl pasaulinės Covid pandemijos. Nurimau tik peržengusi vienuolyno slenkstį.

Pamenu, prieš septynerius metus, kai vyresnioji dukra ruošėsi Pirmajai Komunijai, o mes, tėvai, lankėme specialius kursus, vedantieji pasakojo apie tas "nepaprastąsias rekolekcijas". Mes klausinėjome, ką reiškia šis sudėtingas žodis. Jie atsakydavo, kad "neįmanoma žodžiais paaiškinti, reikia pačiam jas patirti". Dabar jau suprantu, kodėl taip sakė. Nes kaskart rekolekcijos vis kitokios, ir tai priklauso ne tik nuo temos ir ją vedančio lektoriaus, nuo susirinkusių žmonių ar nuo tavo būsenos. Tačiau esminis dalykas išlieka: pirmąją dieną panyri, o paskutinę išnyri pripildytas Šventosios Dvasios.

Kartais išnyri su pasiryžimu pasikeisti ar radęs atsakymą į neraminusį klausimą. Kartais išsigryninęs svarbiausias gyvenimo vertybes ir susigrąžinęs vidinę ramybę, o kartais apnuoginęs savo vidines žaizdas, kurios buvo giliai užslėptos, bet privalo būti gydomos. Kartais parodęs kelią kitam žmogui ar tiesiog pailsėjęs nuo rutinos bei pripildytas jėgų ir džiaugsmo.

Neringa T., 2022

Danutės liudijimas

Mon, 13 Sep 2021 22:14:00 +0000

Dukra pradėjo ruoštis Pirmajai Šventajai Komunijai, tad man reikėjo lankyti katechezes. Ten buvo viskas gerai ir įdomu: nors visada buvau tikinti, vis tiek atradau labai daug vertingų dalykų. Pavyzdžiui, vieno liudijimu metu išgirdau: "Man Jėzus pasakė..." Tada pagalvojau: "Reikia būti beveik šventam, kad Jėzus su tavimi kalbėtų".

Besibaigiant tiems "Pirmosios Komunijos tėvelių" susitikimams, kunigas paprašė užpildyti anketą: kokios veiklos sritys ar tarnystės mane domintų parapijos bendruomenėje. Aš parašiau: "Visos". Ilgai netruko, ir mane pakvietė į šv. Ignaco Lojolos pratybas. Sutikau nedvejodama, nes norėjau kuo daugiau sužinoti, prisiartinti prie Dievo.

Mes turėjome tarsi vadovėlį - knygą "Eik į savo kambarėlį". Gaudavome užduotis: kiekvieną dieną reikėjo perskaityti skyrelį iš tos knygos, Šventojo Rašto ištrauką, medituoti, kontempliuoti, o vieną kartą per savaitę susitikdavome parapijos namuose ir dalijomės to laikotarpio išgyvenimais. Tų susitikimų dėka atradau savyje kampelį, kur galėjau kalbėtis su Jėzumi. Susitikimai baigėsi kartu su paskutiniu knygos puslapiu, bet tas kambarėlis pasiliko manyje iki šiol.

Jėzus kalbėjosi su manimi, išgirdau, tai buvo nuostabu. Aš ir dabar kiekvieną dieną einu į savo "kambarėlį" ir bendrauju su Jėzumi.

Liudyti vis atsisakydavau, tačiau kartą perskaičiau Šventojo Rašto ištrauką apie liudijimą. Užsimerkiau, o Jėzus man ir sako: "Kodėl neliudiji, ar maža stebuklų padariau tavo gyvenime?" Nuėjau pas kunigą ir pasakiau, kad noriu liudyti.

O Jėzus nepavargsta stebinti mane savo stebuklais. Gerai žinau, kad Dievui nėra neįmanomų dalykų. Tik reikia tikėti, prašyti, bendrauti su Dievu, ir Dievas padarys taip, kaip reikia, nes Jis geriau žino, ko iš tikrųjų mums reikia.

Danutė, 2021