VPB - Adventas

Ketvirtas advento sekmadienis, B metai

Sun, 24 Dec 2023 19:40:00 +0000

Džonas Koljeris (John Collier) Apreiškimą vaizduoja šiuolaikiškai: perkelia Marijos susitikimo su angelu Gabrieliumi istoriją į mūsų, dabartinę tikrovę. Vis dėlto Koljerio "Apreiškimas" paremtas tradicija. Susitikimas vaizduojamas įtraukiant įprastus simbolius. Matome, jog angelas ir Marija susitinka akis į akį; Marija laiko knygą - jos religingumo simbolį. Matome lelijas - jos tyrumo simbolį, uždažytas langas - Marijos skaistumo simbolis, o tolumoje tupintis balandis vaizduoja Šventąją Dvasią. Šie simboliai, matomi daugybėje kitų Apreiškimą vaizduojančių paveikslų, sieja Koljerio kūrinį su didžiųjų praeities meistrų darbais.

Vis dėlto pasitelkdamas klasikinius elementus dailininkas perpasakoja istoriją dabarčiai: Koljerio Marija - moksleivė, gyvenanti priemiestyje. Plaukus ji susirišusi į uodegėlę, jos bateliai žaismingai nesurišti - tikriausiai ką tik įsispyrė eidama prie durų. Susiedamas praeitį ir dabartį, Koljeris kviečia mus žvelgti į Evangelijos sceną ne kaip į tolimą istoriją, bet kaip į besirutuliojančią mūsų gyvenimuose čia ir dabar.

Žvelgiant įdėmiau, atsiskleidžia dar gilesnės Marijos ir angelo susitikimo prasmės. Įsispyrusi į batelius mokinukė Marija vis dėlto vaizduoja jėgą, tvirtumą ir tikėjimą. Ji atvirai žvelgia į angelą, kuris, priešingai, pagarbiai nulenkęs galvą. Angelas lenkiasi Dievo malonei, besireiškiančiai per Jo nuolankią tarnaitę. Angelo buvimas subtiliai liturginis - apranga ir poza jis primena altoriaus patarnautoją, pasiruošusį adoruoti Viešpatį, kuris po akimirkos taps kūnu šioje jaunoje mergaitėje. Angelas kaip tarnas - gražus Kristaus kūniško buvimo tarp mūsų vaizdinys. Kristaus, kurį pirmiausia pasveikino ištikimas Marijos "taip". Stovėdami prie durų su Marija ir Gabrieliumi, mes dalyvaujame liturgijoje: esame surinkti viename kūne, kad susitiktume su realiai tarp mūsų esančiu Kristumi. Kaip ir Marija, esame pašaukti ištarti "taip" šiai akimirkai ir pasiaukojamai Jo laukti.

Parengta pagal Loyola Press

Trečias advento sekmadienis, B metai

Sun, 17 Dec 2023 20:48:00 +0000

Trečiąjį advento sekmadienį pranašišką šauksmą taisyti Viešpačiui kelią girdime stoję akis į akį su išraiškingai gestikuliuojančiu pranašu iš Antono Rafaelio Mengso paveikslo "Šventasis Jonas Krikštytojas pamokslauja". Mengso portretas labai psichologinis, atskleidžia gilų Jono įsitikinimą, pranašišką nusiteikimą, nekantrumą. Skvarbus Jono žvilgsnis bei pakeltos rankos liepsningai kviečia mus suklusti, dairytis tarp mūsų stovinčio to, kurio nepažįstame ir dėmesingai laukti Jo, kurio kurpių dirželio pranašas nevertas atrišti.

Šiame portrete Mengsas drįsta nutolti nuo tradiciškesnių Jono Krikštytojo vaizdavimo interpretacijų. Jis piešia ne herojišką kankinį, ne nuolankų, atsidavusį, Viešpatį atpažinusį tarną ar pranašą, pareigingą pranašaujantį miniai. Mengsas rodo mums emocijų užvaldytą Joną, kuris aistringai skelbia jaudinantį, pavojingą žinojimą apie Kristaus atėjimą, mirtį ir Prisikėlimą. Šiame paveiksle Jonas egzistuoja ne istoriniame Jėzaus ankstyvosios tarnystės momente, bet tikrovėje po Prisikėlimo, Bažnyčiai laukiant galutinio prisikėlusio Viešpaties atėjimo. Užuominos - raudona kūną gaubianti skraistė ir kryžiaus formos lazda. Skraistė yra Jono kankinystės, o lazda - Jėzaus nukryžiavimo simbolis. Jonas iš šio paveikslo ateina pas mus ne kaip audringas dykumos pamokslininkas, bet kaip šventasis, išgyvenęs visą istoriją ir dabar esantis amžinajame Dievo buvime, kuris tarpininkauja mums, kad nepaliautume budėti ir laukti. Ne Jonas yra šviesa, bet jis joje gyvena - Mengsas tai rodo ryškiai apšviesdamas jo kūną iš viršaus.

Šventojo Jono užtarimas toks pats stiprus kaip ir jo pamokslavimas - balsas, kuris nepaliauja nekantraudamas šaukti, šį kartą apie antrąjį Viešpaties atėjimą. Nekantrus jo balsas kyla į Dievą kupinas meilės Kristaus Kūnui, meilės, kuri desperatiškai trokšta prikelti šį Kūną, Bažnyčią, kad būtų pasiruošusi.

Parengta pagal Loyola Press

Antras advento sekmadienis, B metai

Tue, 12 Dec 2023 22:01:00 +0000

Į antrąjį advento sekmadienį mus kviečia iš dykumos sklindantis ir gausias minias renkantis Jono Krikštytojo balsas. Piteris Breigelis Jaunesnysis paveiksle "Jonas Krikštytojas pamokslauja" vaizduoja šią akimirką medžių apsuptoje laukymėje tapydamas spalvingą minią. Kairiau stovi Jonas Krikštytojas, vilkintis kupranugarių vilnos apdaru, tik reikia gerai pasidairyti, kad jį pastebėtum. Užuot dominavęs, Jonas yra vienas iš minios, vienas iš žmonių, tarnauja sau lygiems su pranašiška aistra.

Breigeliui dominuojanti atrodo pati minia. Ji užpildo kraštovaizdį tarsi vienas kūnas. Tik atidžiau stebint atsiskleidžia jo daugialypiškumas. Geriausiai šį daugialypiškumą dailininkas parodo per skrybėles, apsiaustus, galvos apdangalus - visi atspindi skirtingas kultūras, pašaukimus, profesijas. Breigelis Jaunesnysis tapo net tik tam regionui būdingą žmonių "mišinį", bet didžią įvairovę visos žmonijos, kaip Gerosios Naujienos, kurią skelbia Jonas, gavėjos. Jonas Krikštytojas taiso Viešpačiui kelią be ribų, pradedant spalvingu būriu atėjusių išgirsti pranašiskos žinios.

Žmonės aplinkui ropščiasi į medžius, kad geriau matytų, ir minios kūnas tampa vertikalus. Sėdintieji ant šakų tampa tarsi nuoroda į atsivertusį ir atgailaujantį muitininką Zachiejų iš Evangelijos pagal Luką, todėl pabrėžia Jono skelbiamą atsivertimo žinią. Kilimas į medį taip pat yra užuomina apie patį Kryžių kaip galutinę susitaikymo vietą.

Antrame plane regime proskyną, pro kurią atsiveria vaizdas į upę, sienomis apjuostą miestą ir miglos apgaubtus kalnus. Tai kvietimas žvelgti toliau nei girdima žinia, į Dievo mums paruoštus amžinuosius namus. Upė, žadinanti mintis apie Krikštą, ypatingai svarbi, tekanti lyg vingiuotas kelias į slėpiningus tolius.

Mes taip pat pašaukti žvelgti giliau ir pamatyti save kaip Gerosios Naujienos surinktų žmonių kūno dalį. Mes taip pat, kaip Jonas Krikštytojas, esame siunčiami dalintis Gerąja Naujiena, kad padėtume atverti horizontą galimybių, vedančių mus visus į amžinąją Dievo meilę.

Parengta pagal Loyola Press

Pirmas advento sekmadienis, B metai

Sun, 03 Dec 2023 15:54:00 +0000

Advento pradžioje Evangelija mus kviečia budėti - būti pasiruošus ir laukti grįžtančio namų Šeimininko. Viljamas Holmanas Hantas (William Holman Hunt) paveiksle "Pasaulio šviesa" vaizduoja vieną iš galimybių, kaip tas šeimininko atvykimas gali atrodyti. Paveikslas kupinas gilių simbolių. Čia pavaizduotas Kristus pasirodo prie durų naktį. Tai alegorija Išganytojo, siekiančio įeiti pro žmogaus širdies duris. Jo kelią durų link apšviečia žibintas. Krintanti šilta šviesa apšviečia augalais apaugusias duris; jos jau kurį laiką nebuvo atidarytos. Augalai taip pat byloja, kad vėlyvas ne tik paros metas - vėlyvas ir metų laikas: apvytę ir džiūstantys derliaus metui praėjus, jie laukia pražūtingos žiemos.

Paveikslas švelnina galimą nuogąstavimą dėl Viešpaties atėjimo, nes parinktomis spalvomis ir pačiu atvaizdu dailininkas kuria šilumą ir švelnumą, bylojančius apie gilią Kristaus meilę mums. Toji meilė ir yra Jo atėjimo priežastis. Karūnuotas, didingo valdovo drabužiais pasipuošęs Karalius Kristus žengia į tamsą ir gervuogių brūzgynus, ieškodamas įėjimo į mūsų širdis. Galima būtų tikėtis, kad apie didingo Karaliaus atvykimą praneš skambančios fanfaros, tačiau Jis tyliai beldžiasi į mūsų duris, prašydamas įleisti. Romusis Karalius trokšta ne fanfarų, o susitikimo; Jis siekia mūsų atsivertimo - kad neliktume įkalinti tamsoje. Vienas iš aiškiausių simbolių yra žibintas, kurį Kristus laiko kairėje rankoje. Žibintas byloja, kad Kristus yra tas, kuris išsklaido tamsą ir apšviečia negyvus mūsų širdžių užkaborius. Subtili detalė - ant žemės gulintis vaisius: gimtosios nuodėmės, mūsų kritimo į netiesos, paklydimo tamsybes simbolis. Vis dėlto Kristus nepalieka mūsų tamsoje, Jis ateina kaip šviesa į pačią gūdžiausią naktį, pačioje juodžiausioje mūsų tamsoje.

Galiausiai reikšminga detalė - durys be rankenos. Tokiu būdu Hantas parodo, kad durys gali būti atidarytos tik iš vidaus, per mūsų tikrą atsaką į nuolatinį, primygtinį Kristaus kvietimą. Budėti ir laukti Jo atėjimo - tai kvietimas mums būti dėmesingiems, kad susitikimas su Viešpačiu būtų svarbiau už viską, netgi prasidėjus šiam šurmulio kupinam, pašėlusiam sezonui.

Parengta pagal Loyola Press

Ketvirtas advento sekmadienis, A metai

Fri, 16 Dec 2022 22:01:00 +0000

Besibaigiant adventui, dienos yra trumpos, lauke šalta, esame išsekinti, nuvarginti ruošimosi šventėms šurmulio. Antono Rafaelio Mengso paveiksle "Šventojo Juozapo sapnas" matome prie darbastalio užsnūdusį Juozapą. Jis išsekęs, kaip galbūt ir mes šiomis dienomis. Jo miegas sunkus dėl širdgėlos ir sudėtingų sprendimų svorio, jo gyvenimo viltys blėsta, nes šeimos, apie kurią svajojo, gali ir nebūti. Juozapo apsiaustas ir tamsūs drabužiai slegia pečius tarsi simbolizuodami sunkią naštą.

Tamsų ir sunkų Juozapo miegą persmelkia angelo šviesa. Angelas apšviečia sceną visos savo esybės lengvumu ir tarsi atsveria Juozapo naštą. Angelas yra šviesa, viltis, užtikrintumas, kryptis ir tikslas. Angelo pirštas drąsiai nukreipia į tamsiausią scenos kampą, tarsi sakytų: "Štai, giliausioje ir tamsiausioje tavo baimėje ir nerime tave pasitiks Jėzaus Kristaus Geroji Naujiena. Nebijok".

Sunkiausia Juozapo našta taps didžiausiu palaiminimu. Jo sapnas yra paguoda mums visiems šiomis tamsiausiomis metų dienomis, nesvarbu, ar tamsą patiriame iš išorės, ar viduje. Kristaus šviesa nušvis ir išsklaidys tamsumą - kurioje jūsų gyvenimo kertelėje to labiausiai trokštate?

Parengta pagal Loyola Press

Trečias advento sekmadienis, A metai

Fri, 09 Dec 2022 22:43:00 +0000

XV a. Nyderlandų dailininko Gertgeno tot Sint Janso paveiksle "Šv. Jonas Krikštytojas Atsiskyrėlis" pranašą sutinkame atokioje vietoje. Ant akmenų prie upelio įsitaisiusiam Jonui draugiją palaiko avinėlis. Pranašas sunkiu apsiaustu apsigaubęs, giliai mintyse paskendęs. Kone nuožmiu įkarščiu garsėjantį šventąjį Joną čia matome visai kitokį: panirusį į save, maldingą, susimąsčiusį. Scena primena paties Kristaus buvimą dykumoje: maldos, išbandymų ir gundymų metą. Jėzų į dykumą Dvasia nuvedė iš karto po susitikimo su Jonu prie Jordano. Ar galėtų būti, kad Jonas ruošia kelią paties Viešpaties išbandymams tyruose?

Taip kaip šv. Jonas kviečia į tyrus Kristų, lygiai taip pat jis kiekvienam iš mūsų ruošia kelią į mūsų dykumas. Gyvenimo dykumoje mes labiau už viską trokštame Dievo malonės. Kasdienybės sausrose mus gundo kiekviena proga greitai numalšinti troškulį, nors ir žinome, kad troškulys gilesnis. Atokioje vietoje, Jonas ruošia kelią malda; čia jis kovoja ne prieš korumpuotą karalių, bet prieš savo valios troškimą. Pranašas kvies atsiversti, reikalaus teisumo, bet pirmiausia jis meldžia sau visiško kliovimosi Dievu. Šioje dvasinėje kovoje Jonas atranda, kad Dievo malonė jį jau apgaubusi; jis sėdi prie gyvybę teikiančios srovės, gretimai atsigulęs avinėlis - abu simboliai rodo Dievo buvimą, Jo artumą.

Šiomis advento dienomis mes patiriame jau ir dar ne. Esame tyruose, vis dėlto gyvybę teikianti Dievo malonė jau ir visada yra čia. Kartu mes vis dar laukiame šlovės išsipildymo, galutinio mūsų troškulio numalšinimo. Tegu maldos gyvenimas ruošia kelią Viešpačiui mumyse, kol laukiame Jo ateinant.

Parengta pagal Loyola Press

Antras advento sekmadienis, A metai

Sun, 04 Dec 2022 21:47:00 +0000

1499 metais Absolon’o Stumme’s tapytame altoriaus paveiksle mistiškai pavaizduotas vienas svarbiausių Advento simbolių - Jesės medis. Tai karališkasis simbolis: linija, šimtmečius klestinti nuo Jesės per Dovydą iki Kristaus, mūsų Karalių Karaliaus, gimimo. Medis šakojasi, atskleisdamas kitų šioje linijoje esančių protėvių vardus: juos evangelistai Matas ir Lukas mums išsaugojo savo pasakojimuose. Kairėje pusėje ir matome evangelistą su ritiniu rankoje, rodantį į šią liniją Šventajame Rašte, o jį supa ryškūs atvaizdai. Medis nuostabus, nepaprastas - Kristaus protėviai tarsi skleidžiasi auksiniuose žieduose, o pačoje viršūnėje, aukso šviesoje karaliauja Vaikelis Kristus.

Vaikelis Kristus, karūnuojantis šią karališkąją liniją, yra keistas aukščiausiosios valdžios simbolis. Jis mažas, nuogas, motinos rankose - atrodytų, visiškai priklausomas. Vis dėlto čia ataidi pranašo Izaijo žodžiai: "Jisai ne pagal išorę teis", nes Jo Karalystė atneša teisingumą ir ramybę. Valdant šiam keistam mažam Karaliui, ištiriamas ir mūsų suvokimas: kas yra tikroji galia, kas yra tikroji šlovė, kas yra tikroji sėkmė? Kai vilkas vieši pas avį, leopardas gulasi su ožiuku, o veršis ir liūtukas kartu ganosi - tokios pranašo Izaijo teisingų atsakymų į šiuos klausimus užuominos.

Medžio apačioje miega Jesė - tai miegančio Adomo alegorija: tuo metu Dievas "iš šonkaulio, kurį buvo išėmęs iš žmogaus, padarė moterį" (plg. Pr 2, 22), Ievą. Iš miegančio Jesės Dievas "išima" naują liniją - karališkąją liniją, skelbiančią aukščiausiąją Dievo valdžią. Iš Jesės išaugęs medis yra tarsi sapnas, vilties, kad teisingumas, taika ir ištikimybė įsiviešpataus virš mūsų pasaulio kančių, nerimo ir nusivylimo, vizija. Atėjus laiko pilnatvei, Jesės sapnas tampa tikrove, jo viltis išsipildo Jėzuje Kristuje, jo palikuonyje ir Gelbėtojuje.

Kokias viltis puoselėjate, kai šį Adventą laukiate ateinančio Kristaus?

Parengta pagal Loyola Press

Pirmas advento sekmadienis, A metai

Sat, 26 Nov 2022 20:15:00 +0000

Siksto koplyčios lubų freskose, kurias meistriškai ir be galo sudėtingai nutapė Mikelandželas (1477-83), pasirinktas Išganymo istorijos scenas supa įvairios figūros: sibilės, bibliniai pranašai, Jėzaus protėviai, angelai ir kariatidės. Visa kompozicija susieta iliuzionistinėmis (tapytomis) architektūrinėmis detalėmis. Tarp biblinių pranašų pastebime Izaiją, kuris nustebęs gręžiasi į du už nugaros esančius angelus. Vienas iš šių angelų intensyviai kreipia pranašo dėmesį į aukščiau nutapytą sceną: Nojaus arkos statybą. Šiandienos liturginiuose skaitiniuose Izaijas ir Nojus vėl atsiduria greta kits kito.

Mikelandželas pavaizdavo Izaiją užčiuopiatį naują mintį - įkvėptą įžvalgą, atskleidžiančią Dievo malonę istorijos eigoje. Kaip pranašo, Izaijo pašaukimas buvo kviesti į šias įkvėpimo akimirkas Dievo tautą. Priėmę pranašo kvietimą, susimąstome: ar ne apie Nojaus arką, besiilsinčią Ararato viršūnėje, jis galvojo, perduodamas šventojo Viešpaties kalno viziją? Izaijo vizijoje visi žmonės eina link šio šventojo kalno, šventos taikos ir susitaikymo vietos, kur kalavijai virsta arklais, o ietys - genekliais medžiams genėti. Ar tai yra vieta, kur galime rasti tvirtą pagrindą po lietaus ir tvano, po audrų ir vėtrų?

Kas šiomis Advento dienomis pakylėja į šventąjį Dievo kalną mus?

Parengta pagal Loyola Press

Ketvirtas advento sekmadienis, C metai

Sun, 19 Dec 2021 09:45:00 +0000

Henrio Osavos Tanerio paveiksle (1909) Apsilankymas vaizduojamas realistiškai. Dailininkas kviečia mus į Elzbietos namus, prie stalo. Tą akimirką pro duris įžengia ir šeimininkę pasveikina Marija. Daiktų nedaug, tik stalas, užtiestas balta staltiese, padėta duonos ir vyno, ir didelis dubuo vaisių, kurie taip ir prašosi suvalgomi.

Marija ką tik įėjo į namus. Jos veidas šviesus ir džiaugsmingas. Dar neištarus žodžių, kurie pasipils iš jos lūpų Viešpaties šlovei, ji visu kūnu jau niūniuoja Magnificat. Tai mums visiems pažįstama Marija, mūsų visų giminaitė, jos šiltas buvimas primena džiaugsmingus grįžimus namo ir mylimųjų apsilankymus, kuriuos nujaučiame, ypač per šventes.

Elzbietos veido išraiška pamačius Mariją nevienareikšmė. Realistinio Tanerio stiliaus šviesoje turėtume matyti, kaip ji kyla nuo stalo ir skuba prie Marijos šiltai jos apkabinti – tikrai taip ir bus. Tačiau dailininkas užfiksuoja Elzbietą pagarbios baimės akimirką. Marija gieda Magnificat kūnu, o Elzbieta įkūnija pagarbios baimės ir nuostabos žodžius: “Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!” Ji pakėlusi rankas maldai, garbina Dievo buvimą jų tarpe, jos namuose, prie jos stalo. Elzbietos išraiška – ramios pagarbos, visiškai atsiliepiant į juntamą Dievo buvimą, juntamą visa jos esybe ir patvirtinamą įsčiose sujudant kūdikiui. “Tu palaiminta, Marija”, – Elzbieta supranta, ištaria, meldžiasi.

Marijos ir Elzbietos susitikimas moko mus šventumo. Taneris vaizduoja, kad šventumą sutinkame kiekvieną savo gyvenimo akimirką – atvykstant, sugrįžtant, prie stalo, padengto valgiui. Bet Elzbietos išraiška primena, kad, nors šventumas randamas šiame pasaulyje, jis ne iš šio pasaulio, kad šventumo suradimas yra žvilgsnis į didingą Dievo kitoniškumą, kuris kviečia mus artintis, kartu pripildydamas nuostabos ir pagarbios baimės. Šiomis paskutinėmis advento dienomis, laukdami Kristaus šviesos, pamatykime ir priimkime šventumą.

Parengta pagal Loyola Press

Trečias advento sekmadienis, C metai

Sat, 11 Dec 2021 22:50:00 +0000

Pamokslaujantį Joną Krikštytoją vaizduojanti freska yra viena iš ciklo, kurį Domenikas Girlandajas sukūrė Florencijos Naujosios Švč. Marijos bazilikos Tornabuoni koplyčioje (1490). Šioje scenoje Jonas Krikštytojas kalba minioms užsilipęs ant akmens; vienoje rankoje jis laiko kryžiaus formos lazdą, kita nurodinėja. Galime netgi įsivaizduoti, kaip jis, atsisukęs į žmones freskos dešinėje, taria Evangelijoje pagal Luką išvardytus nurodymus kaip atsakymą į klausimą: "Mokytojau, o ką mums daryti?" Mokydamas teisingai dalytis gėrybėmis, vengti prievartos ir neapgaudinėti Jonas ruošia Viešpačiui kelią.

Jonui taisant kelią savuoju skelbimu, kairėje viršuje pasirodo Kristus. Jis leidžiasi taku minios link. Nė vienas Jo nepastebi. Tuo metu visi tebesusitelkę į Joną, į jo paruošiamąją kalbą, į skelbimą - tarnystę, kuri ruošia lūkesčio kupinos minios širdis Viešpaties atėjimui. Kristaus nuleistos akys ir sukryžiuotos rankos, skirtingai nei aktyvesnė Jono išraiška, taip pat pabrėžia, į ką šiuo metu yra sutelktas dėmesys.

Freskos kairėje matome būrelį moterų - bruožas, būdingas Girlandajo darbams. Jos taip pat klausosi Jono. Dvi jų pavaizduotos iš nugaros: viena stovi, kita sėdi papėdėje akmens, ant kurio stovi Jonas. Sėdinčioji ypač išraiškinga; jos kūnas pasuktas, pakreiptas į Joną, nepaisant kūdikio prie jos kojų, kuris prašydamas dėmesio tiesia rankas. Šia detale užsimenama apie atsivertimą: nuo pagonybės - pasaulio, kurį simbolizuoja vaikas, atsigręžiama į Gerąją Naujieną, kurią skelbia Jonas. Regintis moters nugarą žiūrovas yra kviečiamas pasekti jos pavyzdžiu ir kartu su ja atsidurti Joną apsupusioje minioje.

Puošnioje ir spalvingoje minoje Jonas Krikštytojas su kupranugario vilnos apsaustu stovi ant akmens ir skelbia Kristaus atėjimą. Jo žodžiai ir mus kviečia gręžtis, taisyti Viešpačiui kelią, leistis pripildomiems džiaugsmingo lūkesčio Jam besiartinant.

Parengta pagal Loyola Press